„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. vasario 26 d., Nr. 2 (284)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

 

Mūšis prieš šimtą metų, pražudęs beveik milijoną gyvybių

Memorialas-koplyčia
Verdeno mūšio vietoje

2014 metais minėjome 100-ąsias Pirmojo pasaulinio karo metines. Šis karas prasidėjo kaip didžiųjų Europos valstybių dvikova 1914 m. rugpjūčio 1 d., vėliau į konfliktą buvo įtraukta didžioji pasaulio dalis. Žuvo apie 8,5 milijono kareivių, 21 milijonas buvo sužeista. Pirmą kartą kare žuvo milijonas civilių žmonių – per antpuolius arba dėl bado ir ligų. Iš Lietuvos į carinę armiją kariauti buvo pašaukta apie 81 tūkstantis vyrų. Kas trečias iš jų namo negrįžo – apie 24 tūkst. žuvo ar pradingo be žinios. Kare pirmą kartą buvo panaudoti iki tol nežinomi ginklai: kulkosvaidžiai, patrankos, rankinės granatos, tankai, net nuodingosios dujos. Mūšiai vyko ore ir po vandeniu. Siaubingu apogėjumi tapo Verdeno (Verdun) mūšis. Dešimt mėnesių trukusiame mūšyje, pramintame „Verdeno pragaru“, žuvo daugiau nei 700 tūkst. prancūzų ir vokiečių. Prasidėjęs 1916 m. vasario 21 d., jis baigėsi tų metų gruodžio 23-iąją.


Europos Parlamento vadovas nuogąstauja dėl siūlomų ES reformų

Kalbėdamas Europos Vadovų Taryboje, Europos Parlamento (EP) pirmininkas Martinas Šulcas (Martin Schulz) išreiškė nuogąstavimą dėl kai kurių siūlomų reformų siekiant, kad Jungtinė Karalystė išliktų ES dalimi. Europos Parlamentas nepritars ES piliečių diskriminavimui pagal jų kilmės šalį ar euro zonos silpninimui, pažymėjo M. Šulcas.

 „EP dauguma nori, kad Jungtinė Karalystė liktų Europos Sąjungoje“, – pabrėžė EP pirmininkas. Jo įsitikinimu, „šiandien, kai JAV vis labiau rūpinasi savo vidaus reikalais, Rusija meta iššūkį pasaulinei saugumo sistemai Ukrainoje ir Sirijoje, o Rytų Azijoje stiprėja Kinija ir lėtėja jos ekonomikos augimas, mes, europiečiai, turime kuo stipriau laikytis kartu“. Pasak M. Šulco „turėdami 508 mln. žmonių, 28 valstybes ir turtingiausią pasaulyje bendrąją rinką, galime nustatyti tarptautinės tvarkos taisykles ir valdyti globalizaciją pagal mūsų interesus ir vertybes“, o jei išsiskirstysime, rizikuojame „būti palikti dreifuoti nereikšminguose pasaulio politikos užutėkiuose“.


Vis dar kyla problemų dėl pabėgėlių

Europos Sąjunga antradienį išreiškė susirūpinimą dėl per Balkanus keliaujančių migrantų padėties ir pareiškė kurianti planus, kaip spręsti galimą humanitarinę krizę. Bendrame ES migracijos komisaro Dimitrio Avramopulo ir ES pirmininkaujančių Nyderlandų migracijos ministro Klaaso Dijkhoffo pareiškime sakoma: „Mes esame susirūpinę dėl įvykių Balkanų kelyje ir humanitarinės krizės, kuri gali kilti kai kuriose šalyse, ypač Graikijoje“. Pareiškimas paskelbtas prieš trečiadienį Vienoje prasidėti turėjusią konferenciją, kurioje dalyvauja pagrindiniame į šiaurines Europos valstybes keliaujančių migrantų kelyje atsidūrusios šalys. Nepasitenkinimą dėl negauto kvietimo į konferenciją išreiškė Graikija. Krizė paaštrėjo praėjusį savaitgalį, kai Bendrijai nepriklausanti Makedonija, būsima Vienos susitikimo dalyvė, neįsileido per sieną afganų, kitoms toliau migrantų kelyje esančioms šalims pradėjus grąžinti pabėgėlius iš Afganistano. Antradienį Graikija į Atėnus sugrąžino šimtus afganų, kurie buvo įstrigę prie jos šiaurinės sienos su Makedonija. Graikija yra pagrindiniai vartai į Europą atvykėliams, kurie dažniausiai į ją atvyksta per Turkiją iš karo ir skurdo nualintų šalių.


Dokumentai prieš Lechą Valensą

Pirmadienį Varšuvoje Tautinės atminties institutas (IPN) žurnalistams atskleidė dokumentus, gautus iš neseniai mirusio komunistinės Lenkijos („liaudies“) respublikos Vidaus reikalų ministro Česlavo Kiščako (Czeslaw Kiszczak) našlės, susijusius su „Solidarumo“ lyderiais, tarp jų ir Lechu Valensa (Lech Walęsa). Kaip žurnalistams Varšuvoje sakė IPN direktorius Lukašas Kaminskis (Lukasz Kaminski), rastieji Saugumo tarnybos (SB) dokumentai rodo, kad „yra bendradarbiavimo sutartis, pasirašyta slapyvardžiu „Bolekas“, tai yra, Lecho Valensos“.

Tarp dokumentų yra raštelis „Boleko“ slapyvardžiu. Viename iš jų rašoma: „Aš, žemiau pasirašęs Lechas Valensa, Boleslavos ir Felikso sūnus, gimęs 1943 metais, Lipno apskrityje Popovo vietovėje, įsipareigoju visiškoje paslaptyje saugoti pokalbių su saugumo darbuotojais turinį. Tuo pat metu įsipareigoju bendradarbiauti su saugumo tarnybomis, išaiškinant ir kovojant su Lenkijos liaudies respublikos priešais. Informaciją teiksiu raštiškai ir bus ji teisinga“.


Susirūpinimas dėl dezinformacijos

 Hibridinis karas jau vyksta, o žiniasklaida ir internetas – jo ginkluotė. Taip kalbėta Europos Parlamente surengtoje diskusijoje su ES ir NATO pareigūnais, kovojančiais su propaganda. Jos dalyviai ragino skirti daugiau ES lėšų kovai su Rusijos propaganda, tačiau kartu pažymėjo, jog svarbiausi ginklai – tiesa ir skaidrumas.

 Europos išorės veiksmų tarnybos Rytų strateginės komunikacijos padalinio („East StratCom“) vadovas Žiulis Portmanas (Giles Portman) pabrėžė būtinybę geriau išaiškinti ES politiką Rytų Europos žmonėms, skatinti rusų kalba transliuojančios žiniasklaidos pliuralizmą bei kovoti su dezinformacija, o kartu stiprinti problemos suvokimą tarp ES piliečių, nes „dezinformacija atkeliauja į mūsų namus“. Pasak kalbėtojo, dezinformacijos technika – nuolat daugybe kanalų kartoti melą, pateikti netikslias ar išgalvotas citatas ar netgi kurti sąmokslo teorijas. Kaip pavyzdžius jis paminėjo klaidingą informaciją apie Ukrainoje nukryžiuotą vaiką arba Kelne išprievartautą rusų mergaitę.


Siūloma EP rinkimų reforma: nacionaliniai sąrašai neišnyks

 Pastaruoju metu Lietuvos spaudoje pasirodė klaidingos informacijos, jog Europos Parlamento (EP) rinkimuose siūloma atsisakyti nacionalinių sąrašų, o vietoj jų sukurti bendrą europinę apygardą. Tai netiesa. Tiesiog dalis žurnalistų bei komentuotojų neįsigilino į temą ir netiksliai suprato pernai lapkričio 11 d. priimtą Europos Parlamento rezoliuciją. Joje kalbama apie galimybę sukurti papildomą bendrą europinę apygardą, kurioje būtų renkama maža dalis Europos Parlamento narių. Absoliuti dauguma europarlamentarų, kaip ir dabar, toliau būtų renkami pagal atskirų valstybių sąrašus. Taigi kiekvienas rinkėjas turėtų du balsus: vieną už savo šalies sąrašą ir jo kandidatus, o kitą – už europinį sąrašą ir jo kandidatus.

Beje, pats Europos Parlamentas nesprendžia dėl rinkimų sistemos reformos. Minėtoje rezoliucijoje europarlamentarai tik pateikė jos siūlymus. Kad jie įsigaliotų, reikia vienbalsio visų ES šalių vyriausybių atstovų sutarimo ES Taryboje. Papildomos bendros europinės apygardos siūlymas, nors pateikiamas jau ne pirmąkart, dar nė karto nesulaukė visų ES šalių pritarimo. Kol jo nebus, tokia reforma negalės būti įgyvendinta.


Britanija skelbia referendumą dėl santykių su ES

Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas (David Cameron) iš derybų Briuselyje praėjusią savaitę grįžo gavęs sutikimą dėl britų „specialiojo statuto“ Europos Sąjungoje (ES), kuris leidžia Didžiajai Britanijai tam tikras nuolaidas. Po neeilinio vyriausybės kabineto posėdžio šeštadienį D. Kameronas kreipėsi į britus: „Kabinetas sutarė rekomenduoti Jungtinei Karalystei pasilikti reformuotoje Europos Sąjungoje“. Premjeras paskelbė ir referendumo dėl šalies likimo Europos Sąjungoje datą – jis vyks birželio 23-ąją. Referendume bus užduotas klausimas: „Ar Jungtinė Karalystė turėtų likti Europos Sąjungos nare, ar turėtų pasitraukti iš Europos Sąjungos?“ Nuo šeštadienio prasidėjus referendumo kampanijai, ministrams, norintiems, kad Britanija pasitrauktų iš ES, pirmą kartą buvo leista kalbėti garsiai. „Nemyliu Briuselio, myliu Jungtinę Karalystę. Niekada nesakiau ir nesakysiu, kad mūsų šalis negalėtų išgyventi be Europos, bet kartu mes galime padaryti daug puikių dalykų. Svarbiausia, ar mes jausimės saugesni ir stipresni reformuotoje Europoje“, – sakė premjeras. „Pasilikdami Europos Sąjungoje, apsaugosime darbo vietas ir pasirūpinsime nacionaliniu saugumu“, – pabrėžė britų premjeras. Baigdamas savo kalbą Britanijos piliečiams ministras pirmininkas sakė: „Manau, kad Jungtinė Karalystė reformuotoje Europos Sąjungoje bus saugesnė, stipresnė ir labiau klestinti“. Pradėjęs nuo reformų sutarties, kurią pavyko sudaryti praėjusios savaitės penktadienį per ES viršūnių susitikimą, D. Kameronas jau kitą dieną norėjo užsitikrinti didžiosios savo kabineto narių daugumos palaikymą ir sakė, kad Briuselyje sudaryta sutartis Britanijai suteikia „ypatingą statusą“, užtikrindama saugiklius, kad Londonas nebus spaudžiamas įsivesti euro, kad nebus taikomas įpareigojimas siekti „vis glaudesnės sąjungos“ ir kad bus suteikta galimybė apriboti socialines lengvatas, taikomas Britanijoje dirbantiems kitų ES šalių piliečiams. Po šeštadienį įvykusio vyriausybės posėdžio šeši ministrai sakė agituosiantys už pasitraukimą. Teisingumo sekretoriaus Maiklo Govo (Michael Gove), kuris yra artimas asmeninis D. Kamerono draugas ir sąjungininkas, sprendimas palaikyti pasitraukimo šalininkų stovyklą tapo skaudžiu smūgiu premjerui, bet ne mažiau buvo svarbus politikų, tokių kaip vidaus reikalų sekretorės Teresos Mej (Theresa May), užsienio reikalų sekretoriaus Filipo Hamondo (Philip Hammond) ir gynybos sekretoriaus Maiklo Falono (Michael Fallon) pritarimas D. Kamerono siūlomai tolesnei narystei. Betgi nerimas kilo iškart po to, kai Londono meras Borisas Džonsonas (Boris Johnson), laikomas potencialiu D. Kamerono įpėdiniu, pasisakė paremsiąs išėjimą iš ES. Priėmęs tokią poziciją, meras sustiprino pasitraukimo šalininkų stovyklą. Tad akivaizdu, kad D. Kameronui prasideda drama – jam teks grumtis su euroskeptikais savo paties Konservatorių partijoje ir skepticizmu britų žiniasklaidoje. Visuomenės apklausos rodo, kad britų visuomenė išstojimo iš ES klausimu yra susiskirsčiusi į dvi lygias stovyklas.


Georgijaus juostelę siūloma priskirti draudžiamai sovietinei simbolikai

Seimo nariai Paulius Saudargas, Valentinas Stundys ir Rimantas Jonas Dagys įregistravo Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Susirinkimų įstatymo pakeitimo projektus, kuriais siekiama uždrausti Georgijaus juostelių platinimą ir naudojimą, priskiriant jas prie draudžiamos sovietinės simbolikos.

Dvispalvės juodai oranžinės Georgijaus (lietuviškai – Šv. Jurgio) juostos Rusijoje plačiai pradėtos naudoti 2005 m., minint 60-tosios Sovietų Sąjungos pergalės prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare metinės. Nors Rusijoje oficialiai buvo skelbiama, kad tai nėra politinis ar ideologinis simbolis ir negali būti naudojamas politinių partijų ar kitų judėjimų savireklamos tikslais, šią „taisyklę“ greitai sulaužė Kremlius, Georgijaus juostą pradėjus naudoti kaip dabartinės Rusijos valdžios ir galios simbolis.


Lietuviai užsienyje paminėjo Valstybės atkūrimo dieną

Valstybės atkūrimo 98-osios metinės švenčiamos ne tik Lietuvoje – šalies diplomatinės atstovybės kartu su užsienyje gyvenančiais lietuviais organizuoja koncertus, parodas, ekskursijas, jaukius susibūrimus ir kitus renginius, skirtus vienai svarbiausių Lietuvai švenčių – Vasario 16-ajai.

Lietuvos ambasada Prahoje vasario 13 dieną surengė šventę lietuvių bendruomenei Čekijoje, lituanistinės mokyklos „Debesynas“ moksleiviams ir jų tėvams bei Prahos kvartalo, kuriame 1882–1884 metais gyveno Jonas Basanavičius, gyventojams. Lietuviai dalyvavo ekskursijoje „Jonas Basanavičius ir Praha“, kurią vedė Brno Masaryko universiteto Kalbotyros ir baltistikos instituto direktoriaus pavaduotojas Vaidas Šeferis. Ekskursijos metu aplankytos vietos, kuriose gyveno ir dirbo signataras, prisiminta, kad būtent gyvendamas Prahoje J. Basanavičius parašė prakalbą pirmajam „Aušros“ numeriui. Prie namo, ant kurio nuo 2013 metų yra įrengta paminklinė lenta J. Basanavičiui, ekskursijos dalyviai, kvartalo gyventojai ir praeiviai vaišinti karštais gėrimais, buvo dalijama informacija apie Lietuvą, J. Basanavičių ir jo gyvenimą Prahoje. Renginys baigtas sugiedant „Tautišką giesmę“.


Knyga apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską pristatyta Kijeve

Vasario 15 dieną Lietuvos Respublikos ambasadoje Ukrainoje lietuvių bendruomenei ir čia dirbantiems Lietuvos piliečiams pristatyta Ramunės  Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“. Knygos autorę ir susirinkusius lietuvius pasveikinęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Marius Janukonis pasidžiaugė, jog Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse galime prisiliesti prie iškilios, mūsų valstybės  ir tautos dvasinius lobynus puoselėjusios ir skleidusios asmenybės. Kaip sakė autorė R. Sakalauskaitė, knyga apie mons. K. Vasiliausko (1922–2001) gyvenimo kelią rašyta ketverius metus, renkant medžiagą Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve, Lietuvos ypatingajame, Latvijos valstybės ir Daugpilio archyvuose, niekur neskelbtais kunigo laiškais, jį globojusių vienuolių atsiminimai.


Nuomonės

Rusiškas fašizmas

Petras Dumbliauskas

Daugelis fašizmą sieja su Vokietija, kai kurie gal dar su Italija, tačiau nesusimąsto, kad yra ir kitokių fašizmų. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip atsirado rusiškas fašizmas. Amerikiečiai vadinami „sočiaisiais rusais“. Santvarkos skirtingos, bet yra ir istorijos panašumų. Amerikiečiai padarė tą patį su vietiniais gyventojais indėnais, ką ir rusai su kitomis tautomis. Etnografinė Rusijos teritorija nėra didelė, visa kita – užkariavimai. Daug kas žavisi Rusijos kariniais laimėjimais, net nesuvokdami, kad jos užnugaryje visada stovėjo didžiosios pasaulio galybės. Pradiniame valstybės kūrimo etape remtasi vikingų potencialu, vėliau – kitokia daugybe. Sumaniai pasinaudota net ir kazokais, tiek saugantis nuo turkų invazijos, tiek ir kovose su Švedija. Lietuvos–Lenkijos valstybė užkariauta padedant Prūsijai ir Austrijai, tačiau jau nuo kovų su Napoleonu laikų Rusijos skydu tapo pačios galingiausios pasaulio valstybės. XIX amžiuje ėmė silpti tokios pasaulinės galybės, kaip Prancūzija ir Anglija, prasidėjo tautų išsivadavimo procesas. Gavusi smūgį nuo Napoleono, Prūsija padarė rimtas išvadas ir pertvarkė savo valstybę. Atsirado nauja labai galinga valstybė – Vokietija, kurios potencialas vis labiau gąsdino kitus pasaulio galinguosius. Jau XIX amžiaus antrojoje pusėje pasipylė Vakarų valstybių investicijos į vieną labiausiai tuo metu atsilikusių šalių – Rusiją. Šių pasakiškų pinigų dėka buvo sukurta visa Rusijos infrastruktūra, užteko ir milžiniškiems rusų inžinierių honorarams.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija