Nuožmiausias holokaustas

Irena Tumavičiūtė

1945 m. sausio 27 d. Pirmojo ukrainiečių fronto kariai išvadavo Osvencimo (Aušvico) konclagerius. Ši diena Vokietijoje yra nacionalsocializmo aukų atminimo diena. Nuo 1996 metų Bundestago plenarinių posėdžių salėje vyksta aukų atminimui skirtas renginys. Jame kalba įvairių tautų atstovai. 2011 m. sausio 27 d., Nacionalsocializmo aukų atminimo dieną, Bundestage pirmą kartą istorijoje kalbėjo romų atstovas – Coni Veisas (Zoni Weisz), holokaustą išgyvenęs Nyderlandų sinti romų atstovas. Visi jo artimieji – tėvai, broliukai, sesutės, tetos, dėdės ir tolimesni giminės – žuvo koncentracijos stovyklose. C. Veisas kalbėjo apie „pamirštąjį romų holokaustą“, nes žiniasklaida jam beveik neskiria dėmesio, nors jis sunaikino pusę milijono romų. Visuomenė iš istorijos nepasimokė, „nes priešingu atveju ji su mumis elgtųsi atsakingiau“.

Antisemitizmas ir antičigonizmas Vokietijoje negalėjo likti nepastebėti. Pirmieji čigonai atsidūrė konclageriuose 1933-aisiais. Prieš 1936 metų olimpines žaidynes Berlynas turėjo būti išvalytas nuo čigonų. Juos gaudė gatvėse ir gabeno į internuotųjų stovyklą Marcano priemiestyje. Ten jie gyveno baisiomis sąlygomis.

Nacionalsocialistinės gydytojų sąjungos žurnale dr. Kurtas Hannemannas 1938 metais rašė: „Žiurkės, blakės ir blusos yra taip pat gamtos reiškiniai kaip ir žydai bei čigonai. (...) Visas gyvenimas yra kova. Todėl pamažu turime išnaikinti visus šiuos kenkėjus“.

1942 m. gruodžio 16 d. Heinricho Himlerio įsaku buvo numatyta visus to meto Trečiojo Reicho teritorijoje gyvenusius čigonus (ir iš mišrių šeimų) deportuoti į Aušvicą ir sunaikinti kaip mažumą. Ravensbriuko koncentracijos stovyklos dokumentuose užfiksuota, kad 1944 metų vasarą ten buvo sterilizuotos visos čigonės ir abiejų lyčių čigonų vaikai.

Persekiojimas romams nebuvo kažkas naujo. Per šimtmečius jie buvo persekiojami ir išskiriami iš kitų. Pogromai vykdavo reguliariai. Coni Veiso šeimą suėmė 1944 metais mažame Nyderlandų miestelyje. Vienas pažįstamas policininkas stoties šurmulyje Coniui padėjo pabėgti. Osvencime čigonai buvo kalinami liūdnai pagarsėjusiame „Čigonų lageryje“. Po sukilimo lageryje 1944 metų gegužę vyrus perkėlė į kitus lagerius. Ten jie nežmoniškomis sąlygomis dirbo požeminėse ginklų gamybos įmonėse ir žuvo nuo išsekimo. Čigonų vaikai tapdavo baisiausių medicinos eksperimentų aukomis.

Norėtųsi paklausti, kodėl pusės milijono romų išžudymas vis dar yra „pamirštasis holokaustas“. C. Veisas sakė, jog reikia tai nuolat priminti. Jis pats yra Nyderlandų romų sąjungos ir Tarptautinio Aušvico komiteto narys, dažnai mokyklose susitinka su moksleiviais. Reikia prisidėti prie to, kad romų tragedija niekada nebūtų pamiršta. Tai C. Veisas laiko pareiga visai išžudytai savo giminei.

Istorinė data romų gyvenime buvo 1982 m. kovo 17 d. Tada Vokietijos romų centro tarybos delegaciją priėmė federalinis kancleris Helmutas Šmidtas. Nacionalsocialistų nusikaltimą romų atžvilgiu jis pavadino genocidu, kuris buvo vykdytas rasiniu pagrindu. 1985 metais genocidą romų atžvilgiu patvirtino Helmutas Kolis (Helmut Kohl).

12 milijonų romų – didžiausia tautinė mažuma Europoje. Jų šaknys – senojoje Indijoje, o kalba, romanes, yra artima sanskritui. Istoriniai šaltiniai rodo, kad jau XV amžiuje daugelyje Europos šalių būta romų.

C. Veisas kalbėjo apie tai, kaip romų bendruomenėje dar šiandien aiškiai jaučiami Antrojo pasaulinio karo padariniai. Ne tik antroji, bet ir trečioji romų karta jaučia istorijos naštą. Ši tauta buvo palikta likimo valiai. Šimtmečių stigmatizavimas, išskyrimas kartojosi. Išgyvenę karą romai patys turėjo kurti naują gyvenimą. Daugelis buvo netekę nuosavybės. Palaipsniui jie vėl galėjo įsigyti muzikos instrumentų, galvoti apie verslą. C. Veisas dar jaunystėje suprato išsilavinimo svarbą. Jis studijavo daržininkystę, sodininkystę, floristiką, landšafto architektūrą ir meno istoriją, daugiausia vakarais arba kursuose. 1962 metais Amsterdame C. Veisas atidarė savo gėlių parduotuvę, vėliau – parodų ir renginių organizavimo firmą. Kaip floristas jis aptarnavo keturias Nyderlandų karaliaus rūmų kartas, jo darbas įvertintas garbingais apdovanojimais. Kalbėdamas apie romų padėtį dabartinėje Europoje, C. Veisas negailėjo kritikos žodžių. Daugelyje šalių jie yra seniausios tautinės mažumos atstovai, bet su jais elgiamasi ne kaip su žmonėmis. Jų amžiaus vidurkis daug mažesnis negu „normalių“ bendrapiliečių.

Vėl yra restoranų su užrašais „Čigonams įeiti draudžiama“. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Italijoje ir Prancūzijoje) romai vėl diskriminuojami, priversti gyventi getuose nežmoniškomis sąlygomis. Daugelį romų grąžina į jų kilmės šalis, bet juk jie gyvena šalyse, kurios priklauso Europos Sąjungai. Juk jie – europiečiai, turi turėti tas pačias teises kaip ir bet kuris europietis. Juk negali būti, kad iš šimtmečiais diskriminuojamos ir persekiojamos tautos šiandien, XXI amžiuje, atimama bet kokia galimybė dorai susikurti geresnę ateitį.

Bundestago pirmininkas prof. dr. Norbertas Lamertas (Norbert Lammert) priminė nacionalsocializmo aukas: „Šiandien prisimename žydus, romus, ligonius, neįgaliuosius, persekiotuosius politiniais ar religiniais motyvais, homoseksualius asmenis ir visus tuos, kurie tapo nacionalsocialistinio režimo ir iš Vokietijos kilusio naikinančio karo aukomis“. Jis sakė, kad siaubingi romų persekiojimo mastai ilgai buvo už viešosios sąmonės ribų, ir pripažino, kad ilgai nebuvo priimti įstatymai dėl nuosavybės grąžinimo šiai aukų grupei. 2012 metais Berlyne netoli nuo Reichstago buvo atidengtas paminklas nacionalsocializmo metais nužudytųjų romų aukoms.

Kiek atminimo lentų primena Lietuvos romų gyvenimo pėdsakus, kiek akmenų įamžino buvusių taborų vietas? Kuriuose istorijos vadovėliuose paminėtas čigonų naikinimas Lietuvoje? Kada Lietuvos Seime nacionalsocializmo aukų vardu kalbės romų bendruomenės atstovas? Galima būtų ir reikėtų kelti daug klausimų ir iš atitinkamų institucijų reikalauti atsakymų, nes romai neturi savo valstybės, į kurią galėtų kreiptis, kuri gintų jų interesus.

Autoritetingi žydų katastrofos tyrinėtojai Henris Frydlėnderis (Henry Friedländer) ir Raulis Hilbergas (Raul Hilberg) teigia, kad romų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui. Bet Lietuvos romai neturi savo teisininkų, lobistų. Tik nedaugelis žino, jog Panerių muziejuje kabo dokumentas, kuriame rašoma, kad 1942 m. liepos 13 d. Lietuvoje romų nelikę. Išgyveno laimingieji, radę prieglobstį pas vietinius gyventojus. Tik vienintelis Lietuvos istorikas Ilja Lempertas viešai drįsta pasakyti, jog nacionalsocialistų ideologai buvo atrinkę sunaikinti dvi tautas, bet žinoma tik apie vieną, o kita telpa į būdingą dar sovietinių vadovėlių frazę „ir kiti“. Istorikas primena, jog romų aukos minimos pasaulio holokausto muziejuose, tik ne Lietuvoje.

Romų holokaustas Trečiojo Reicho okupuotos Lietuvos teritorijoje ignoruojamas ir valstybiniu lygmeniu. 2010 metais tuometis Lietuvos romų bendrijos „Čigonų laužas“ prezidentas Josifas Tyčina oficialiais raštais kreipėsi į Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos, Jungtinės (Liberalų ir centro sąjungos ir Tautos prisikėlimo partijos) frakcijos, Liberalų sąjūdžio frakcijos narius, prašydamas Seimą priimti papildymą, kad 2011 metai būtų pavadinti ne tik žydų, bet ir čigonų holokausto metais. Seimas šio dokumento net nesvarstė.

Kalbėdami apie pamiršto romų holokausto atminimą, pagalvojame ir apie kitas Lietuvos žemės atminties kalendoriuje nutylimas rudųjų okupantų aukas.

Romų genocidas laikytinas nuožmiausiu holokaustu, nes romai neturi ne tik savo valstybės, bet ir geografiškai apibrėžtos istorinės tėvynės, o tai juos išskiria kaip ypatingą, nusipelnančią ypatingos globos tautinę mažumą.

Kada kartu prisiminsime visas nacionalsocializmo aukas (žydus, romus, neįgaliuosius, politiniais motyvais įkalintus ir nužudytus, kalėjusius ir nužudytuosius žydų gelbėtojus, Zimano banditų apiplėštus ūkininkus, kurie nebegalėjo vokiečiams pristatyti prievolių ir už tai buvo sušaudyti)? Gal tą sausio 27-ąją, kai Osvencime buvo išvaduoti tūkstančiai įvairių tautybių žmonių? Dabar tą datą Lietuvoje kažkodėl pasisavino tik viena nuo nacionalsocializmo nukentėjusi tauta. Tereikėtų, kad Seimas pasektų Vokietijos pavyzdžiu.

© 2016 „XXI amžius“