„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. kovo 25 d., Nr. 3 (285)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Dėl pabėgėlio statuso, migracijos Europoje ir emigracijos Lietuvoje

Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų koalicijos pareiškimas

Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo frakcijoms, Vyriausybei, Užsienio reikalų, Teisingumo, Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijoms

Europos ir Lietuvos viešojoje erdvėje aštrėjant diskusijoms tarp visuomeninių ir politinių jėgų, remiančių tik pabėgėlių humanitarinę globą, ir nevaldomos imigracijos šalininkų, Lietuvos valdžios institucijos, mėgindamos pateisinti nuostatą perkelti į Lietuvą ir dalį migrantų, apibendrintai juos įvardija pabėgėliais.

Atkreipiame dėmesį, kad ne visi į ES valstybes atvykstantys migrantai turi teisę į pabėgėlio statusą.

Pagal 1951 metų Ženevos konvencijos nuostatas pabėgėlio statusas gali būti suteiktas užsieniečiui prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti (gali būti kankinamas, patirti žiaurų, nežmonišką elgesį, gali būti įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, žeminamas jo orumas, kyla grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei ir kt.).

Pagal 1990 metų Dublino konvenciją ir ją papildančius reglamentus pabėgėlio statuso suteikimo klausimas sprendžiamas ES valstybėje, į kurią trečiosios šalies pilietis ar asmuo be pilietybės pateko pirmiausia, ir jam gavus pabėgėlio statusą, atitinkama tokio statuso asmens apsauga ir teisės tampa privalomos ir kitoms ES valstybėms. Akivaizdu, kad Lietuva dėl savo geografinės padėties sprendimuose suteikiant pabėgėlio statusą beveik nedalyvauja, tačiau turi juos besąlygiškai vykdyti.

Yra žinoma, jog daug trečiųjų šalių gyventojų į ES patenka iš šalių, kuriose nevyksta kariniai konfliktai, jie nėra persekiojami, nekyla grėsmė jų gyvybei (pavyzdžiui, iš Turkijos, Pakistano, Maroko). Tokie asmenys pagal minėtų konvencijų nuostatas negali būti laikomi pabėgėliais ir pretenduoti į pabėgėlio statusą. Jiems gali būti suteiktas papildomos apsaugos statusas, į kurį galintis pretenduoti asmuo apibrėžiamas kaip trečiosios šalies pilietis ar asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu.

Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų koalicija nekvestionuoja Lietuvos valdžios sprendimo solidarizuojantis su Europos Sąjungos valstybėmis priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių statusą turinčių trečiųjų šalių piliečių. Tačiau kartu su pabėgėliais į ES valstybes masiškai plūstant migrantams, kviečiame Lietuvos valdžios institucijas nevadinti jų visų pabėgėliais, o atvirai su visuomene svarstyti ne tik pabėgėlių priėmimo, bet ir galimo dalies migrantų perkėlimo į Lietuvą klausimus.

Atkreipiame dėmesį, kad imigracijos klausimų svarstymas Lietuvoje negali būti atviras ir keliantis visuomenės pasitikėjimą, kol bus ignoruojama ypač skaudi ir pavojinga valstybei masinės piliečių emigracijos tema. Statistikos duomenimis, per pastaruosius du dešimtmečius iš Lietuvos emigravo beveik trečdalis (apie 900 tūkst.) gyventojų. Nerimą kelia tai, kad Nacionalinės pažangos programoje (strategija „Lietuva 2030“) nėra net užuominos apie šią Lietuvą ištikusią egzistencinę problemą. Verslo grupės kaip atsvarą emigracijai netgi siekia skatinti imigraciją, kad darbo rinką papildytų iš svetur atvykę „kvalifikuoti specialistai“ ir nereikėtų gerinti darbo sąlygų ir didinti atlygio savo piliečiams, sudarydamos sąlygas jiems neišvykti iš Lietuvos.

Analogiškas didžiųjų ES valstybių politinio elito ir verslo sluoksnių požiūris sukėlė migracijos krizę, kuri paskatino ES valstybių dezintegraciją: Šengeno erdvėje jau imama varžyti ES piliečių judėjimo laisvė, stabdomas Dublino konvencijos galiojimas (Vengrija), rengiamasi referendumu spręsti dėl išstojimo iš ES (Didžioji Britanija) ir pan.

Akivaizdu, kad Lietuvos valstybės vadovų bei politinio elito požiūris į valstybės ir tautos, kaip politinio subjekto, išlikimo galimybę negali būti trumparegiškai grindžiamas ekonomine nauda. Valstybė privalo turėti ilgalaikę imigracijos ir emigracijos strategiją, atsakingos institucijos turi parengti ir įgyvendinti šių procesų suvaldymo programas, įskaitant reemigraciją skatinančias priemones. Bet koks delsimas sukelia negrįžtamus padarinius valstybei ir visuomenei.

Atkreipiame valstybės vadovų ir valdžios institucijų dėmesį, kad emigracijos masto ignoravimą visuomenė vertina kaip valdžios atsakomybės arba gebėjimų stoką garantuoti valstybės suverenumą ir tautos tęstinumą. Todėl raginame Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę ryžtingai imtis kompleksinės ir ilgalaikės imigracijos ir emigracijos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ypač – neatidėliotinų priemonių emigracijai suvaldyti ir reemigracijai paskatinanti.

Bronius Genzelis, Vidmantė Jasukaitytė, Antanas Buračas,
Krescencijus Stoškus, Vytautas Rubavičius, Daiva Tamošaitytė,
Saulius Arlauskas, Gediminas Merkys, Alfonsas Vaišvila ir kiti

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija