Iš EP plenarinės sesijos Strasbūre

Europos Parlamente – karštos diskusijos

Europos Parlamento pastatai

Edvardas ŠIUGŽDA

Liepos pradžioje Strasbūre vykusi plenarinė Europos Parlamento (EP) sesija, nepaisant artėjančio atostogų meto, buvo gana audringa. Juk buvo dar neseniai įvykęs pirmas Europos Sąjungos (ES) istorijoje išimtinis atvejis, kaip „Brexit“– Didžiosios Britanijos (Jungtinės Karalystės – JK) referendumas dėl išstojimo iš ES, nežymia persvara patvirtinęs tokio apsisprendimo rezultatą ir galimai sukelsiantis sunkiai prognozuojamus padarinius. Pastarasis klausimas EP sesijoje kartu su iš Sirijos, Irako ir kitur plūstančiu pabėgėlių nuo karo, o dažnai ir nuo ekonominių sunkumų srautu išryškino nemenkas vadinamųjų euroskeptikų pastangas skleisti savo pesimistines nuotaikas prieš ES. 2014 ir 2015 metais Europoje užregistruotas beprecedentis prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių skaičius. Tai yra sunkios humanitarinės padėties tam tikrose ES kaimyninėse šalyse padarinys. Pabėgėlių krizės valdymas tikriausiai yra vienas iš svarbiausių iššūkių Europos Sąjungai ir jos visuomenei – ši krizė yra didelio masto, vyksta greitai ir turi sudėtingų socialinių, politinių ir ekonominių padarinių. Diskusijų aštrumas tarp EP narių ir kai kuriais atvejais kategoriškumas rodo sustiprėjusius prieštaravimus netgi pačiai ES idėjai. Įdomu pažvelgti į EP darbą, jo stilių, metodiką konkrečiais pavyzdžiais, rodančiais įvairių EP narių, priklausančių tam pačiam komitetui, netgi tai pačiai frakcijai, prieštaringus argumentus, pasisakymus, motyvus.

Jau po pirmojo EP nario Brando Benifei pranešimo „Pabėgėliai: socialinė įtrauktis ir integracija į darbo rinką“ kilo aštrios europarlamentarų diskusijos. B. Benifei pranešimas dėl pabėgėlių buvo opus dabartinei Europai ir net pasauliui ir keliantis daug klausimų. Kaip pastebėjo pranešėjas, pabėgėlių krizė pirmiausia yra humanitarinė, kilusi, be kita ko, dėl ES kaimyninių valstybių destabilizavimo, turinti ilgalaikį poveikį jos darbo rinkoms ir pilietinei visuomenei. Tai – pirmiausia humanitarinė ir politinė pasaulinio masto krizė, užklupusi Europos Sąjungą nepasirengusią, tad politikos formuotojai turi imtis skubių veiksmų ir ilgalaikių priemonių, atitinkančių visuomenės ir darbo rinkos poreikius. Naujoji Europos migracijos darbotvarkė buvo priimta siekiant įveikti su beprecedenčio atvykstančių asmenų srauto valdymu susijusius sunkumus – tam reikia papildomai stiprinti sienų valdymą ir paieškos bei gelbėjimo operacijas, atnaujinti bendrą Europos prieglobsčio sistemą ir sukurti pabėgėlių perkėlimo sistemą. Reikia papildomų ar galbūt net didelių pastangų, siekiant rasti greitų, veiksmingų ir sąžiningų būdų, kaip sudaryti reikiamas sąlygas integruoti prieglobsčio prašytojus ir pabėgėlius į visuomenę. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei bus sukurta Sąjungos ir jos valstybių narių išorės ir vidaus politikos priemonių sąveika, jei jos papildys vienos kitas ir bus visapusiškai ir laiku įgyvendintos, vadovaujantis solidarumu, sąžiningu atsakomybės pasidalijimu ir visišku tarptautinių ir žmogaus teisių laikymusi. Pabėgėlių socialinę integraciją į darbo rinką sunkina dabartinė Europos Sąjungos makroekonominė padėtis – ES šiuo metu stengiasi įveikti didžiausią ekonomikos krizę nuo Antrojo pasaulinio karo. Žemyne nevienodai pasiskirstęs rekordinis nedarbas, ypač jaunimo, ir, be kita ko, nerimą keliantys skurdo, darbo rinkos susiskaidymo ir lėto ekonomikos atsigavimo duomenys rodo, kad tai gali tapti pabėgėlių integracijos kliūtimi, jeigu nebus imtasi pakankamų priemonių šiems reiškiniams įveikti. Padėtį dar labiau sunkina galiojančios per griežtos šalių fiskalinės būklės stiprinimo taisyklės. Pranešėjas mano, kad Sąjungos lygmeniu turimomis priemonėmis ir programomis su šia užduotimi tvarkomasi nepakankamai. Veiksmingas socialinės integracijos priemones sunkiau parengti ir dėl to, kad jos yra nepopuliarios visuomenėje. Iš dalies dėl minėtų dalykų neretai pasitaiko, kad žmonės jaučia pavojų, kai atvyksta pastebimas (ar netgi nedidelis) skaičius prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių, nes, jų manymu, gali padidėti konkurencija dėl paslaugų ar darbo vietų, ypač tada ir ten, kur didelis nedarbas, o socialinės sąlygos itin sunkios. Beje, neseniai išaugusi parama ksenofobinių ir prieš imigraciją orientuotų pažiūrų politinėms partijoms ir judėjimams visoje ES rodo rimtą negatyvią tendenciją. Klaidingais mitais ir išankstiniais įsitikinimais grindžiama tam tikrų formų diskriminacija, ksenofobija ir rasizmas vis dar egzistuoja arba netgi auga, ir Europos Parlamentas turi atlikti svarbų vaidmenį kovojant su šiuo reiškiniu. 24,4 proc. visų ES gyventojų gresia skurdas ir socialinė atskirtis, o beveik 10 proc. patiria didelį materialinį nepriteklių. Be to, prognozuojama, kad Europos Sąjungoje iki 2020 metų darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažės 7,5 mln., o ES darbo rinkos poreikių raidos prognozės rodo, jog tam tikrose srityse pradeda trūkti ir ateityje trūks darbuotojų. Kiekvienas pabėgėlis yra asmuo, turintis asmeninę istoriją, žinių, įgūdžių, kvalifikacijų, darbo ir gyvenimo patirties ir poreikių, tad reikia pripažinti suaugusių pabėgėlių išsilavinimą ir kvalifikacijas, imtis specialių priemonių, kad jie galėtų įgyti išsilavinimą ir konkrečių įgūdžių patekti į darbo rinką. Didelė į Europą atvykusių prieglobsčio prašytojų dalis gyvena žmogaus orumo neatitinkančiomis ir nesaugiomis sąlygomis stovyklose: neturi galimybių pasinaudoti pakankamais ištekliais ir kokybiškomis paslaugomis, kad galėtų patenkinti pagrindinius savo poreikius. Tarp prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių, atvykusių į ES 2015 metais, vienas iš keturių yra vaikai, ir pusė jų yra 18–34 metų. Šie vaikai atvyksta iš konflikto zonų, kuriose kartais ilgą laiką nėra galimybės lankyti mokyklą arba tokia galimybė yra ribota, arba iš pabėgėlių stovyklų, kuriose tik mažuma jų turėjo galimybę įgyti bet kokį išsilavinimą ar lankyti vietos mokyklas.

Apgailestaudama, kad 2015 metų rugsėjį pasiektas susitarimas dėl pabėgėlių paskirstymo valstybėms narėms įgyvendinamas netinkamai, pabėgėlių priėmimo kvotų nesilaikoma daugumoje valstybių narių. Europos Komisija ragina valstybes nares, atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą, nacionalinės ir ES darbo rinkos padėtį ir į nacionalinius teisės aktus, užtikrinti greitą ir visapusišką pabėgėlių integraciją į darbo rinką ir socialinę jų įtrauktį ir informuoti juos apie viešąsias paslaugas, galimybes gauti būstą, sveikatos priežiūros paslaugas ir socialinę apsaugą, lankyti integracijos ir kalbų kursus bei naudotis kitomis švietimo ir profesinio mokymo priemonėmis ir sudaryti sąlygas tuo pasinaudoti.

Kaip minėta, pranešimas sukėlė daug klausimų, diskusijų ir prieštaravimų. Kai kurie EP nariai išsakė radikalias mintis: „Turi būti sprendžiama, ar reikia (išvis) remti imigrantų socialinius reikalus“, „Mums reikia skirti daug Europos išlaidų“, „Negerai versti mūsų žmones padėti imigrantams finansiškai užtikrinti jų socialinį saugumą“. EP narys Udo Voigt‘as sakė: „Apie ką mes čia kalbame? Apie nelygias galimybes tiems, kurie yra lygūs. Kelkime klausimą, kodėl įvyko „Brexit“. Kodėl tik 7 proc. pabėgėlių moka dirbti?“ Į tokį klausimą vienas kairiojo sparno EP narys pavadino tai „sena dainele iš dešiniųjų“, tačiau EP narys Gierek‘as teigiamai vertino pabėgėlių problemos sprendimą: „Yra įmonių, kurios džiaugiasi pabėgėlių darbu. Reikia, kad valstybė padėtų tokioms mažoms ir vidutinėms įmonėms“.

Po to vykusiuose trumpuose pasisakymuose vėl išryškėjo skirtingi vertinimai. Pabėgėlių įdarbinimu susirūpinęs EP narys iš Čekijos sakė, kad ir vietiniai gyventojai negauna darbo, todėl „visuotinė integracija yra neįmanoma, o šis (B. Benefei) pranešimas esą atvedė prie „Brexit“, tad po 10–15 metų integracija taps opiausia problema, kurią tik mūsų solidarumas gali išspręsti“. Jam pritarė EP narė iš Vokietijos, išreikšdama dar radikalesnę mintį: „Europa nieko nepasimokė iš „Brexit“. Karas, skurdas, visa kita kenkia mums. Suprantu, kad tokius pasisakymus galima laikyti radikaliais, populistiniais, bet valstybės išstos iš ES ir ji sugrius.“

EP pirmininkas Martinas Šulcas (Martin Schultz) siekė „išlyginti“ kritiką, sakydamas, kad „situacija išties sudėtinga“. Tai – didžiausia imigracija po Antrojo pasaulinio karo, kai reikia realizuoti darbo ir užimtumo politiką. „Tik šitaip kovosime su nedarbu. Negalima, kad pabėgėliai taptų ilgalaikiais bedarbiais““, - sakė EP pirmininkas.

Pranešėjas B. Benifei teisino savo paruoštą pranešimą, aiškindamas, kad ES turi moraliai padėti pabėgėliams. „Visi norėtų, kad pabėgėliai kuo greičiau įsidarbintų. Pabėgėliai yra ypač pažeisti. Daug jų turi diplomus, aukštą kvalifikaciją. Tie, kurie neturi išsilavinimo, turi išmokti mūsų kalbas, kad kuo greičiau integruotųsi. Turime kovoti su diskriminacija tarp imigrantų. Net antros ar trečios kartos imigrantai neranda galimybės įsikurti. Mūsų dienotvarkės klausimas integruoti pabėgėlius nėra lengvas darbas, nes pabėgėliai ištrūko iš siaubo. Turime būdų įtraukti juos į darbo rinką, integruoti. Negalima siekti, kad jie taptų ilgalaikiais bedarbiais“, - sakė pranešimą parengęs EP narys B. Benefei.

Negalėjusiems pasisakyti diskusijose posėdžio pirmininkas pranešė, kad jie gali pateikti savo klausimus raštu, bet ne daugiau kaip 200 žodžių.

Toliau vyko diskusijos kitu opiu ES klausimu „Jaunimo garantijų užimtumo iniciatyva“. Keblų klausimą Europos Komisijai pateikė Tomas Hendelis (Thomas Händel) iš Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto. Jis sakė: „Vakar (t.y. liepos 3 dieną) ponas Šoblė, Vokietijos finansų ministras, interviu sakė, jog pačios valstybės turi spręsti apie pabėgėlių socialinę įtrauktį. Tai yra EK kritika. Ponas Šoblė siūlo sukurti įsisavinimo fondą. Bet tai nėra priimtina kitoms šalims. Žinoma, ES gali koordinuoti, bet įgyvendinti turi valstybės narės. Lėšų nedarbui buvo skirta net 15 proc., tačiau tai liko tik popieriuje“, – kritikuodamas teigė T. Hendelis, pridurdamas, kad „mums reikia sukurti daugiamatę programą jaunimui“ (kur nedarbas siekia 30 proc.).

Europos Komisijos narė (komisarė) Marianė Taisen (Marianne Thyssen) atsakydama į klausimą teigiamai kalbėjo apie jaunimo įdarbinimo pasiekimus: „Europa atsigauna – mažėja nedarbas, atsiranda darbo vietų. Tačiau kyla ir problemų. Dėkoju visiems, prisidėjusiems prie problemos sprendimo. Jaunimo garantijų iniciatyva kilo 2014 metais. Buvo numatytas laikotarpis, kaip viskas bus finansuojama. Valstybėse gerinamos viešosios paslaugos, pameistrystės profesijos. Darbdaviai nori gauti darbuotojų. 1,3 mln. jaunuolių sugebėjo pasinaudoti šiomis garantijomis. Visos valstybės skiria lėšų Sanglaudos finansavimui 2017–2020 metais. EK pasiryžusi ir toliau nukreipti ES į ekonominę dimensiją jaunimui“.

Kalbėjusieji frakcijų vardu rėžė aistringas, bet įvairias mintis. Joachimas Štarbatis (Joachim Starbatty) ECR vardu sakė: „Mes prarasime visą jaunimo kartą. Sakote, kad reikia didinti lėšas, bet juk nieko nedarome. Kodėl nedarbas Vokietijoje sumažėjo nuo 9 iki 7 proc.? Ir kodėl periferijoje toks didelis tarp jaunimo? Prieš du metus girdėjome tą pačią jūsų dainelę ir nenorėčiau vėl klausyti“. Marian Harkin (ALDE frakcija) sakė dar aštriau: „Pasidomėjau ir žinau: Airijoje jauni žmonės negali prieiti prie garantijų prieigos“. Tania Gonzalez Penas (GUE/NGL frakcijos vardu) ironizavo ir kritikavo Ispanijos valdžią: „Dėkoju ponui Tomui Hendeliui. Ispanijoje kas antras jaunuolis kenčia. EK turi galvoti apie jaunimą. Nėra prasmės kurti politiką, jeigu jos nėra. Ispanijos valdžia nieko nepadarė. Sukūrė tik negarantuotas darbo vietas.“ Teris Reintkė (Terry Reintke) Verts/ALE frakcijos vardu kalbėjo apie JK referendumo rezultatus: „Iš Brexit išvada: jauni žmonės nori, kad spręstume jų problemas. Bet kiti jaunuoliai nenori. Tik atskiri jauni žmonės turi būti išgirsti. Ponia komisare, jauni žmonės nenuvylė mūsų“. Jai antrino ir kita europarlamentarė: „Brexit parodė, kaip ES nefunkcionuoja“. Nuo EK politikos kritikos nesusilaikė ir Laura Agea (EFDD frakcijos vardu): „Mano šalyje ši politika visiškai žlugo. Po jaunimo garantijų programos jaunuoliai man rašo, kad blogai. Jiems nepasiūloma stažuotės. Jei kai kuriose valstybėse pinigai lyja be reikalo, tai pas mus jų nėra“.

Toliau vykusieji vadinamieji spontaniški pasisakymai vėlgi atskleidė bendrų ES programų neveiksmingumą. Ispanė Klara Eugenija Agilera Garsija (Clara Eugenia Aguilera Garcia) sakė, kad jaunimo užimtumo „programa Ispanijoje neveikia – 1 mln. jaunuolių yra be darbo, tad akivaizdu, kad Vyriausybė nedirba gerai“. Notis Marias kritikavo Vokietijos kanclerės politiką: „ES yra daug darbo neturinčių jaunų žmonių. Taip yra dėl ponios Merkel taupymo politikos. Taip ir liks, jei pasiduosime pono Štoblės diktatui. 6,2 mlrd. eurų yra tik lašas stiklinėje“. Kritiškai atsiliepė ir Isaskunas Bilbao Barandika (Izaskun Bilbao Barandica): „Ispanijos vyriausybė sukūrė užimtumo registrą, bet jis neveikia. Norėjau paklausti, ar EK žino apie tai?“ Jam pritarė ir graikas Georgijas Epitidėjas (Georgios Epitideios) savo šalies pavyzdžiu: „Graikijoje jaunimo nedarbas siekia 66 proc. EK nerūpi tai, kaip pareiškė ponas Junkeris. Jie (EK komisarai) ieško darbo jėgos iš užsienio“. Pasibaigus vadinamiesiems spontaniškiems pasisakymams, klausimus galima buvo pateikti raštu. Diskusijos klausimu „Jaunimo garantijų ir užimtumo iniciatyva“ buvo baigtos.

Diskusijas apibendrino ir aštrią kritiką atmetė Europos Komisijos narė (komisarė) M. Taisen: „Taip, nuo šių metų apie 0,5 mln. jaunuolių surado darbą. Bet ar tai reiškia, kad programa veikia gerai? Turėjome 24,6 proc. jaunuolių be darbo, bet juk dabar jau yra ir suradusių darbą. Turime įgyvendinti struktūrines reformas, kad jaunimas rastų darbą. Socialinės programos veikia, nacionalinės valstybės turi pateikti duomenis ir juos reikia apdoroti. Pinigai nekrenta mums iš dangaus. Skyrėme 4,6 mlrd. eurų, kad patektų įvairioms programoms. Rezultatus matysime, kai matysime ataskaitas. Dėkoju visiems už pasiūlymus, kuriant programas“.

Taip gana prieštaringai diskutuodami EP nariai pirmąją plenarinės sesijos dieną, liepos 4-ąją, iki 23.20 val., nagrinėjo klausimus „Pabėgėliai: socialinė įtrauktis ir integracija į darbo rinką“ ir „Jaunimo garantijų ir užimtumo iniciatyva“. Ne mažesni ginčai tęsėsi ir kitomis tos sesijos dienomis. Apie jas rašysime vėliau.

Autoriaus nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“