„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. spalio 28 d., Nr. 10 (292)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Naujasis Nobelio taikos premijos laureatas – vanagas, tapęs balandžiu

Nobelio taikos premijos laureatas
Kolumbijos prezidentas
Chuanas Manuelis Santosas
Nuotrauka iš www.ku.ac.ke

Spalio 7 dieną Nobelio komitetas iš Oslo paskelbė, kad 2016 metais šio itin svarbaus apdovanojimo laureatas yra Kolumbijos prezidentas Chuanas Manuelis Santosas (Juan Manuel Santos) „už jo ryžtingas pastangas užbaigti daugiau nei 50 metų trunkantį pilietinį karą, kuris kainavo mažiausiai 220 tūkstančių gyvybių ir perkėlė beveik šešis milijonus kitų asmenų. Apdovanojimas taip pat yra įvertinimas Kolumbijos žmonių, kurie nepaisant didelių sunkumų ir piktnaudžiavimų, neprarado teisingos taikos vilties, ir visų tų, kurie prisidėjo prie taikos proceso. Tai – ir daugybės pilietinio karo aukų atstovų įvertinimas“, – rašoma Komiteto motyvacijoje.

Prezidentas Ch. M. Santosas taikos derybas su didžiausia sukilėlių grupuote FARC, kuri vadovaujasi marksistine ideologija, pradėjo prieš gerus penkerius metus. Rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje taikos procesas pasiekė viršūnę ir, tam tikra prasme, naują dugną. Rugsėjo 26 dieną taikos susitarimas – ne vien deklaracija, bet beveik trijų šimtų puslapių programa, apimanti teisingumo, politikos ir ekonomikos klausimus, – buvo iškilmingai pasirašytas, dalyvaujant keliolikai prezidentų, JTO generaliniam sekretoriui ir kitoms aukšto lygio delegacijoms, tarp kurių ir Šventojo Sosto atstovai. Tačiau po savaitės, spalio 2-ąją, taikos susitarimas nedidele, pusės procento persvara buvo atmestas tautos referendume, vėl bloškiant šalį į nesaugią ateities perspektyvą. Pozityvus faktas yra tai, kad ir lyderiai, kurie sakė „ne“ taikos susitarimui, paskubėjo pareikšti, kad jie nėra prieš taiką, bet prieš kai kurias taikos susitarimo sąlygas. Referendumo rezultatai daug kam sukėlė šoką, nes apklausos aiškiai rodė, jog daugiau nei pusė kolumbiečių remia taikos susitarimą, tačiau lemiamu metu jie neatėjo balsuoti. Prezidentas Ch. M. Santosas pareiškė, kad dirbs dėl taikos iki pat savo kadencijos pabaigos 2018 metais, o FARC lyderis Rodrigas Londonas (Rodrigo Londono) irgi pareiškė, kad laikysis paliaubų ir gerbs pasirašytą taikos susitarimą, ieškant išeities iš situacijos.

Taika yra vienas didžiųjų Bažnyčios socialinės doktrinos klausimų, XX–XXI amžių popiežiai skyrė daug apmąstymų šią tema. Juose nuolatos primenama tai, ką 70 metų taikoje gyvenantys europiečiai pradeda pamiršti, tačiau daug kitų tautų, tarp kurių ir kolumbiečiai, gerai žino – taika nėra paprasčiausias „karo nebuvimas“, nėra lengva ir neateina savaime, bet reikalauja aktyvaus ir sąmoningo visų socialinių jėgų darbo bei tam tikrų sąlygų įvykdymo, kaip tai gerai išreiškia garsusis apibendrinimas popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje „Populorum progressio“, paskelbtoje 1967 metais: „Išsivystymas yra naujasis taikos vardas“. Nenerealistiška tikėtis taikos tarp asmenų ir tarp tautų, jei nelygybė tarp jų pernelyg didelė, jei vienų gerovė yra paremta kitų išnaudojimu. Ta pati logika galioja kalbant ne vien apie ekonomiką, bet ir apie politines teises, apie teisingumą ir, kaip pastaruoju metu pabrėžė popiežius Pranciškus, apie mūsų aplinką. Kita vertus, popiežiai akcentuoja, kad taikos nepasiekiama vien, nors ir būtinais, techniniais ir materialiniais sprendimais. Karo ir prievartos šaknys yra žmonių protuose, širdyse, jos turi būti raunamos ugdymo ir dvasinėmis priemonėmis.

Prezidento Ch. M. Santoso darbas ir patirtis gerai tai iliustruoja. Visų pirma, reikia pasakyti, kad jis nebuvo pacifistinių pažiūrų nuo pat pradžių. Dar visai neseniai jis ir jo pagrindinis priešininkas referendume, buvęs prezidentas Alvaras Uribė (Alvaro Uribe), kietos linijos rėmėjas, buvo artimi bendradarbiai. Prezidento A. Uribės valdymo metu, kai karas prieš sukilėlius buvo labai sustiprintas, Ch. M. Santosas ėjo gynybos ministro pareigas ir, kaip jis pats yra pasakęs, „niekas nesmogė sukilėliams stipriau, nei aš“. Eidamas gynybos ministro pareigas susikrovė savo politinį kapitalą ir pelnė didžiulį populiarumą tarp žmonių. Tačiau 2010 metais laimėjęs prezidento rinkimus Ch. M. Santosas atsisakė grynos jėgos ir keršto logikos, populiarios tarp prezidento A. Uribės šalininkų, tarp kurių nemažai tokių, kurie kategoriškai mano, kad derybos su FARC, po viso to, ką šalis patyrė, negalimos ir sukilėlius būtina parklupdyti smurtu.

Ch. M. Santosas, nors ir nenutraukdamas karo, atvėrė galimybę taikai, kuri būtų teisinga ir todėl ilgalaikė. Valdžia ir kariuomenė pripažino, kad nusikaltimų padarė ne vien sukilėliai, bet ir jos žmonės, pagal tarptautinės teisės rekomendacijas parengta amnestijos ir bausmių programa. Pripažinti objektyvūs socialiniai blogiai ir būtinybė reformuoti politines bei ekonomines struktūras, padedant tarptautinėms finansų organizacijoms. Parengti solidūs investicijų planai, skirti žemės ūkio perorientavimui, ir ypač tų žemdirbių, kurie vertėsi augalų narkotinėms medžiagoms auginimu. Taigi, prezidento Ch. M. Santoso vizijoje sąlyga taikai yra sisteminės reformos, bet taika, kad būtų tikra, turi būti priimta ne per spaudimą iš aukščiau, bet visų žmonių. Todėl ir buvo skelbtas referendumas, kurio rezultatai parodė, kiek daug visuomenėje pykčio ir susipriešinimo.

2015 metais interviu laikraščiui „Washington Post“ prezidentas Ch. M. Santosas sakė: „Taikos procesas yra labai sudėtingas. Politinė kaina buvo didžiulė. Prieš penkerius metus mane perspėjo, kad taikos kūrimas labai skiriasi nuo to, ką aš dariau būdamas gynybos ministru. Tada buvau labai populiarus, o dabar, būdamas prezidentu, esu nepopuliarus, nes bandau pasiekti taiką. Daug lengviau kariauti ir gauti trofėjus. Bet šis (taikos) kelias yra pilnatviškesnis“.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija