„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. gruodžio 30 d., Nr. 12 (294)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Tautų Karaliau, apšvieski mūsų širdis Betliejaus žvaigžde

Kun. Robertas PUKENIS

Gruodžio pabaigoje paminėjome didžiausią įvykį – Kristaus gimimą. Taikos kunigaikštis atėjo tada, kai visoje žemėje buvo taika. Valdant cezariui Augustui (12 pr. Kr. – 14 po Kr.), Romos imperija pradėjo klasikinį savo teisės ir ekonomino klestėjimo laikotarpį. Kristus gimė pranašų nusakytu laiku ir nusakytoje vietoje (Betliejuje). Jis tapo prieštaravimo ženklu. Trys karaliai iš Persijos ėjo jį pagarbinti, o Erodas Jo ieškojo norėdamas nužudyti. Niekas neliko abejingas: vieni buvo „už“, o kiti – „prieš“. Nuo Kristaus gimimo žmonija skaičiuoja metus. Laukiame ateinant 2017-ųjų metų. Atsigręžę atgal, susimąstome. Juk Kristus yra pasaulio Viešpats, jam priklauso erdvė ir laikas, tačiau kodėl nepasikeitė daugumos žmonių širdys: gyvena lyg Dievo nebūtų, jiems viskas „vienodai rodo“? Per du tūkstančius metų pasaulis, aišku, pasikeitė. Seniau kovėsi kalavijais, ietimis, o šiandien viena bomba galima nušluoti pusę Lietuvos. Karai, žudynės tebevyksta. Ar žvelgdami į šį gruodį, galėtume atsakyti, į kur labiau gręžiasi žmonija – į taiką ar į karą? Be abejonės, sveikintina taikos pergalė Kolumbijoje. Po 50 metų trukusio pilietinio karo šios šalies prezidentas Chuanas Manuelis Santosas (Juan Manuel Santos) sugebėjo susitarti su marksistų sukilėliais FARC, nors netrukus vykusiame referendume žmonės nežymia persvara atmetė šį taikos susitarimą. Didesnei daliai rinkėjų atrodė, kad sukilėliai už 260 tūkst gyvybių turi sedėti kalėjime, o ne gauti vietas Kolumbijos parlamente. Mąstyta logiškai, bet prisiminkime, kad Lotynų Amerikoje vyrauja per didelė socialinė atskirtis, vieni valdo didžiulius žemės plotus, o kiti skursta. Toks kontrastas visur sukelia pasipriešinimą valdžiai. Galbūt Vašingtonas derybose su Kubos vyriausybe privertė, kad ši nutrauktų bet kokį Kolumbijos sukilėlių finansavimą, o Venesuelos ekonomika žiauriai smuko ir venesueliečiai atsikandę Hugo Čaveso (Hugo Chavez) kurto „modernaus socializmo“, kiekvienu metu gali nuversti savo prezidentą Nikolą Madurą (Nicolas Maduro). Venesuelos prezidento pozicijos visai silpnos, nors jis ir yra H. Čaveso auklėtinis, bet neturi tokios charizmos kaip mokytojas. Taigi Kolumbijos sukilėliai, supratę, kad jiems gresia badas miškuose, pradėjo blaiviai mąstyti apie taiką, o ne apie socializmą. Už taikos susitarimą Kolumbijos prezidentas Ch. M. Santosas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija, įvertintas Šv. Pranciškaus žibintu – simboliniu katalikų taikos apdovanojimu (Lampara). Priėmęs šį garbingą apdovanojimą, Kolumbijos prezidentas sakė: „Šiandien noriu paprašyti šventojo Pranciškaus ir toliau įkvėpti mus, kad ši taika, dėl kurios susitarėme, būtų jaučiama kiekviename Kolumbijos mieste, kaime ir kiekvienoje šeimoje“. Nuostabu, kad Kolumbijos prezidentas taiką valstybėje sieja su taika šeimoje.

Gal ir naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Tramp) sugebės įtikinti Lotynų Amerikos tautas, kad jose būtų daugiau pažangos ir demokratijos? Tai reiškia, kad Lotynų Amerikos valstybės sukurtų kolektynę gynybos sistemą ir kiekviena atskirai mažiau mėtytų pinigų ginklams. Taip būtų efektyviau kovojama su terorizmu, narkotikų kontrabanda, gamtos stichijomis ir bendrai saugomos išorinės sienos. Tam reikėtų turėti bendrą elitinę kariuomenę, vadavietes, kurių centrinė būtų valdoma galbūt JAV generolų. Tam pradžia galėtų būti Amerikos Vienybės Organizacija (AVO). Tiesa, jei AVO priklausytų tokios šalys kaip Kuba, Venesuela, Nikaragva (jos prezidentas – buvęs kairiųjų sukilėlių vadas), jos niekada nesutiks, kad šiai kariuomenei vadovautų JAV. Bet pamažu tegul tik dalis žemyno valstybių sukuria savotišką Lotynų Amerikos NATO, pavadinimas galėtų būti Lotynų Amerikos Jungtinė Kariuomenė (LAJK). Svarbiausia, kad tos šalys būtų užtikrintos saugumu, kariai gerai būtų aprūpinti ir būtų kuriama saugi, be nusikaltimų visuomenė. Prieš kuriant tokią sąjungą, dar reikėtų spręsti kai kurių valstybių sienų linijas, kad nebekiltų tarpusavio nesutarimų ir konfliktų, o, reikalui esant, elitinė Lotynų Amerikos Jungtinė Kariuomenė padėtų ginti taiką ir tautų laisvę tiek regione, tiek už jo ribų, bet tam reikia anglosaksų centralizacijos ir kompetencijos, todėl bent dalis vadų privalo būti paskirta Pentagono. Iš istorijos ir filmų prisimenu, kad JAV generolai beveik niekada nepralaimėdavo tiesioginių mūšių net Vietnamo kare, o jį pralaimėjo politikai dėl Pietų Vietnamo gyventojų nerūpestingumo gynybos srityje ir dėl valdinikų korupcijos. Todėl per Naujuosius metus turbūt reikėtų pasiųsti linkėjimą už „Amerikos didybę“. Juk matome, kas išėjo, kai JAV atsisakė būti pasaulio policinku valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Netgi buvę sovietiniai žmonės ima suprasti, kad Sirijos kare civiliai žmonės kenčia dėl Rusijos ir Bašaro Asado kariuomenės žiaurumo. Juk metus bombardavo Alepo miestą. Netgi socialistinių pažiūrų Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas (Francois Hollande) apkaltino Kremlių karo nusikaltimais Sirijoje. Išrinktasis JAV prezidentas D. Trampas pažadėjo dėl žmonių saugumo sukurti Sirijoje saugumo zoną. Todėl ir bėga iš Sirijos šimtai tūkstančių žmonių į Europą. 2016 metais net 4770 sirų, norėjusių pasiekti Europą, žuvo. Šis skaičius būtų daug didesnis, jeigu ne gelbėtojų komandos, suspėjusios skęstančius ištraukti iš bangų. O su pabėgėliais gali patekti ir ekstremistų – juk į kiekvieno širdį neįlįsi. Europoje įvykę teroristiniai aktai labai skatina antieuropietiškų partijų iškilimą. Štai musulmonai savo tinklapyje skelbia tiesiai – dauguma teroro aktų būna įvykdyta, vadoavujant rankai, kuri skatintų Europos Sąjungos iširimą. Todėl buvęs generalinis NATO sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas (Anders Fogh Rasmussen), suvokdamas daugiau negu mes, eiliniai piliečiai, teigė, kad „galybės negali išeiti į pensiją arba užmigti“, pasauliui reikia policininko. Mums dar sunkoka numatyti naujojo JAV prezidento bruožus. Bet D. Trampas pradėjo vyriškai: jeigu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ragina sustiprinti branduolinius pajėgumus (užtenka stiprinti – juk jau šiandien su esamais branduoliniais ginklais galima visą žemę paverstį pelenais), tai ir jis paragino sustiprinti JAV branduolinius pajėgumus. Tada pats V. Putinas arba per savo bendradarbius jau ėmė švelninti toną: „Mes nesiekiame ginklavomosi varžybų“. Iš tikrųjų Rusija ginkluojasi, kiek tik pajėgia, bet jau diržai suveržti iki kaulų. Jeigu daugiau verš, tai gali trūkti – liaudis pradės bruzdėti. Todėl ginklavimosi varžybos vyksta Rusijos nenaudai. Ateinačiais metais JAV Kongresas skyrė karo reikalams  618,7 mlrd. dolerių, dar 4,3 milardo – Rusijos sulaikymui. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan) sąmoningai skatino ginlavimosi varžybas, kad pasodintų Kremliaus atstovus (tada Michailą Gorbačiovą) už derybų stalo. Ir pasodino, ir nuolaidų nedarė, o išreikalavo nuolaidų žmogaus teisių srityje.

Seniau, po Antrojo pasaulinio karo, visokie Europos kairieji, liberalai ir kita politikų košė, prekiaudama naujausių išradimų technologijomis, atverdama visose mokslo srityse bendradarbiavimo duris, taip apginklavo Rusijos kariuomenę, kad ši šalis jau gali sutrukdyti parlamentų ar prezidento rinkimus tiek JAV, tiek Europos valstybėse (prisimenu, kai 1975 metų liepą kosmose susijungė „Sojuz“ ir „Apolo“ raketos, tai „Amerikos balsas“ verkšleno, jog iš to vienpusė nauda buvo Sovietų Sąjungai, nes kosmonautai dar nesugebėjo atlikti daugelio susijungimo operacijų, jiems padėjo JAV astronautai).

Taigi, jeigu ir toliau nebus įsiklausyta į sovietinių, o dabar į garbių, didžių rusų tautos disidentų balsą, tada nereikės laukti nė 15 metų, kol Vašingtone „naujieji rusai“ išmokys amerikonus šokti „Kalinką“. Japonų turbūt neišmokys taip šokti, nes šios tautos psichologija yra principingesnė. Japonija daugiausiai padėjo Ukrainai apsiginkluoti ir niekas nežino, kiek ir kaip: ar davė tiesiog pinigų, ar ginklų? Praėjus 72 metams po Antrojo pasaulinio karo, japonai dar nepasirašė taikos sutarties su Rusija. Jie reikalauja, kad Maskva sugrąžintų keturias užgrobtas Kurilų salas (tikri imperialistai, kaip mums sakydavo tarybinėje mokykloje). V. Putinas norėtų japonų investicijų Sibire ir Tolimuosiose Rytuose, kad sumažintų kinų skverbimąsi, o Japonijos vadovybė jaučia, kad Rusija visų salų tikrai nesugrąžins, nebent, kai ją stipriai paspaustų Kinija.

Šiuo metu Kinija dar žaidžia dvilypį žaidimą. Liguistai suregavo, kai Taivanio prezidentė Cai Ing Ven (Tsai Ing-wen) pasveikino išrinktąjį JAV prezidentą D. Trampą (tai bent komunistinis mentalitetas, kai negalima net pasveikinti be Pekino leidimo). Kinija užkerta kelią Taivano salos gyventojams, kurių yra daugiau kaip 24 mln., o teritorija – tik beveik 40 tūkst. kv. km, siekti nepriklausomybės ir reikalauja prisijungti prie žemyno Kinijos. Taivano prezidentė linkusi vykdyti tautos mandatą ir paskelbti nepriklausomybę, bet Kinijai tai būtų įžūlus žingsnis. 1979 metais Vašingtonas nutraukė diplomatinius santykius su Taivanu, palaikydamas Pekino vienos Kinijos principą, tačiau Taivano vyriausybė nuolat remiama moderniausiais JAV ginklais. Taigi, Taivanas gali egzistuoti faktiškai (de facto), o juridiškai (de jure) neturi teisės. Jungtinių Tautų Organizacijoje Pekino diplomatai atstovauja visai žemyninei Kinijai ir Taivano salai. Tai, ką rašiau apie Lotynų Amerikos jungtinę kariuomenę, turėtų būti ir Azijoje, tik dabartinis Filipinų prezidentas Rodrigas Dutertė (Rodrigo Duterte) nepritartų šiai idejai. Tada jokia Kinijos ekspansija nebebūtų baisi. Valstybių vadovai turi suprasti, kad JAV žmonės nekariaus už visą pasaulį, jeigu jie patys nemoka gintis, o gynyba efektyvingiausia būna kolektyvinė. Tam reikia ir manevrų, ir karių tarpusavio susigyvenimo, suartėjimo. Tereikia pradžioje sudaryti bent trijų valstybių karinę sąjungą, o tada pamažu prisijungtų ir kitos Azijos valstybės. Tiesa, Azijos tautų mentalitetas žymiai skirtingas negu Lotynų Amerikos, kurioje vyrauja vien katalikybė ir ispanų arba portugalų kalbos. Keisti būna Filipinų piliečių politiniai apsirikimai renkant šalies vadovus. Filipinai buvo tradicinė JAV sąjunginkė, daugiau kaip 80 proc. gyventojų yra katalikai, o krikščionių yra net 92 proc., bet išsirinko prezidentu R. Dutertę, kuris grasina nutraukti sutartį, leidžiančią Filipinuose dislokuoti JAV karines bazes. Tokie veikėjai gali išbalansuoti politinį valstybės kursą... Štai ir korėjiečiai apsižodžiuoja su japonais dėl buvusio karo nusikaltimų, o Malaizija yra musulmoniška ir labai skiriasi nuo pusiau socialistinio budistų Vietnamo ar Laoso. Jungiantis faktorius yra tik musulmonų nepasitenkinimas Kinijos ekspansija, ypač dėl uigurų tautos diskriminavimo. Indonezijoje efektyviai ir visam laikui buvo sustabdyta maoistinė revoliucija: 1965 metais generolas Suchartas įvykdė perversmą ir įsakė sušaudyti Mao Czeduno įdėjų įkvėptus komunistus. Jo valdymo metu (1965–1998) Indonezijos gyventojai buvo patenkinti stabilumu, pamažu kylančia ekonomika. Tai – ne pritarimas perversmams, bet būna istorinių momentų, kai karinė diktatūra tampa žymiai mažesniu blogiu negu socializmo ideologija su savo valdymu. Komunizmas Polpoto buvo įvestas Kambodžoje, čia žuvo daugiau kaip 2 mln. žmonių; Kinijoje Mao Czeduno revoliucijos metu galėjo žūti nuo 30 iki 50 mln. gyventojų. Su žmonėmis buvo atliekami ekonominiai ir kultūriniai eksperimentai: „Didžiojo Šuolio“ laikotarpiu (1958–1966) į 26 578 komunas suvarė beveik 700 mln. žmonių. Jie mirdavo iš bado, neištverdavo sunkių sąlygų, o kultūrinės revoliucijos metu (1966–1969) maoistai naikino senas tradicijas, religinius papročius, kultūros darbuotojus versdavo fiziškai dirbti. Dabar atrodo neįtikėtina, kad XX amžius pasižymėjo tokiais žiaurumais. Gaila, kad Mao Czeduno kultas įspaudė kinų tautai amžiną paklusnumą civilinei valdžiai. O XXI amžius, atrodo, dar tragiškesnis. Juk „Islamo valstybės“ kovotojai kartais sudegina gyvus priešo karius belaisvius arba nupjauna galvas civiliams, jei įtaria jų simpatijas Sirijos vyriausybei, ypač keršija Vakarų Europos ir JAV žurnalistams. Neseniai jie sudegino du Turkijos karius, patekusius į nelaisvę. Norėtųsi, kad Vidurio Rytų valstybių vadovai perbraižytų Sirijos žemėlapį ir čia būtų atkurta taika, bet juk Rusija nesustos... Į Siriją atgabeno 500 Kadyrovo kareivių iš Čečėnijos, planuojama atsiųsti iš viso apie 1200, kad sudarytų du batalionus. Keista, kad islamo pasaulyje niekas nesusimąsto, kad taip vyksta sąmoningas musulmonų naikinimas musulmonų rankomis. Juk kaip greitai nutilo dėl Čečėnijoje vykdomo šios tautos genocido.

Taigi Sirijoje kurdai reikalaus autonomijos, o Turkija pasiryžusi ją blokuoti. Turkai puola kurdų kariuomenės pozicijas, netgi įsiveržia į Šiaurės Iraką ir ten bombarduoja kurdų stovyklas. Tad įtampa Vidurio Rytuose neatslūgsta. Lemiamas persilaužimo momentas Sirijoje įvyktų, nušalinus B. Asadą. Bet laimint Sirijos pajėgoms, viskas krypsta B. Asado naudai. Skaudžiausias sukilėlių pralaimėjimas buvo Alepo miesto praradimas.

Net Rusijos ambasadoriaus Andrejaus Karlovo nužudymas Ankaroje nesutrukdė Rusijai ir Turkijai bendradarbiauti, ieškant kompromiso dėl Sirijos. Nors įtampa išaugo, bet neperėjo į gilesnę Rusijos ir Turkijos konfrontaciją. Už tai B. Obama, norėdamas pasirodyti, kad neturi politinio neįgalumo, prieš išeidamas iš posto pakurstė JTO savo atstovę blokuoti Izraelio žydų nausėdijas Vakarų krante. Ir JAV nepasinaudojo veto teise Saugumo Taryboje, balsavimo metu susilaikydama. Gruodžio 23 dieną JT buvo priimta rezoliucija, raginanti Izraelio vadovybę nutraukti nausėdijų plėtrą. Tai – žydų tautos įžeidimas ir kišimasis į demokratinės valstybės reikalus. Turėtų politikai vieną kartą pareikšti, kad žydų tauta sugrįžo į savo biblines žemes ir teturi 0,01 proc. visų Vidurio Rytų žemių, o visos kitos teritorijos priklauso arabams. Turbūt naudingiau būtų daugiau padėti palestiniečiams įsikurti jiems visai šalia, Jordanijoje, kur gyvena apie 40 proc. palestiniečių, arba kitose kaimyninėse valstybėse, kuriose vyrauja islamo tikėjimas ir ta pati kultūra. Izraelis laukia D. Trampo, tikėdamas, kad jo valdymas bus protingesnis už B. Obamos. Jis turėtų įvykdyti pažadą ir perkelti JAV ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę. Izraelis turi teisę gyvuoti savo istorinėse žemėse.

Baisiau mums, nes 30 tūkst. uniformuotų Rusijos karių atvyko į Donbasą. Štai vienas Rusijos strateginių studijų instituto ideologas per televiziją aiškino: „Mums reikia Ukrainoje padaryti kaip Sirijoje – užimti ją visą“. Taigi Minsko susitarimai neveikia. O išpuolių, anot Ukrainos prezidento Petro Porošenkos, padidėjo net 300 kartų. Tikėkimės, kad Ukrainos kariuomenė jau tinkamai pasiruošusi atremti visus puolimus. Deja, nors Ukrainoje kovojama su korupcija, bet pažanga vyksta lėtai. O dar reikia atgaivinti išlaisvintus Donbaso, Luhansko regionus. Kijevo valdžiai ten reikėtų investuoti iki 15 mlrd. dolerių. Dėl padėties Ukrainoje, ES ir JAV sankcijos Rusijai dar pratęstos pusmečiui. Kai kurie faktai teikia optimizmo: Nyderlandų premjeras Markas Rutė (Mark Rutte) perspėjo savo šalies piliečius, kad „V. Putiną džiugintų ES ir Ukrainos sutarties žlugimas“. Taigi Ukraina artėja prie ES, bet lėtai.

Daug įtakos pasaulio politikai turi naftos kainos. Kokios jos bus ateinančiais metais, sunkoka numatyti, nes žemos kainos kenkia visoms eksportuojančioms valstybėms (netgi ir Saudo Arabijos ekonomikai). Tad vieni veikia, kad kiltų kainos, o kiti, – kad jos kristų. Iranas pradėjo didinti naftos gamybą. Būsimasis JAV prezidentas pasisakė už energetinių išteklių eksporto padidinimą. Lenkija planuoja iš Norvegijos per Daniją tiesti dujotiekį ir aprūpinti ne tik savo valstybės poreikius, bet ir kitas kaimynines šalis, ypač Ukrainą. Kuo daugiau produkto, tuo bus mažesnė jo kaina. Pažiūrėsime, kokia čia nusistovės pusiausvyra. Galime guostis, kad „Gazprom“ ateityje jau nebegalės gąsdinti Europos gyventojų.

Taigi niūrų gruodį nieko išskirtinai ypatingo neįvyko: tik sprogimai ir tragedijos. Liūdime dėl Rusijos lėktuvo „Tu-154“ kastrafos Juodojoje jūroje ir užjaučiame 92 žuvusiųjų artimuosius. Kaip būtų miela gerai kaimynei ištarti: „Matuška Rosija“, kaip būtų fantastiškai prasminga švęsti Kalėdas, Velykas drauge su stačiatikiais paliekant visą jų turtingą liturgiją ir apeigas. Kaip būtų gera keliauti be vizos nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Tikėkime gėrio pergale, bet būkime pasiruošę ir blogiausiam variantui. Blogi scenarijai pirmiausia įvyksta sužvėrėjusio žmogus širdyje. Tad, Viešpatie, nevėluok ateiti mums į pagalbą. Atgaila ir malda mes norime perkeisti, sudvasinti savo širdį Kristaus tikėjimo spinduliais. Mielieji žmonės, kai dalinsitės naujametiniais laimės linkėjimais, nepamirškite, kad kuo arčiau priartėjame prie Dievo, tuo laimė yra didesnė. Taikingų 2017 metų!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija