„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2017 m. rugsėjo 29 d., Nr. 8 (302)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Nacionaliniai judėjimai ir tautų apsisprendimo teisė

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

2017 m rugsėjo 23 d. Kirkuke iškilo
paminklas Pešemergos kovotojams

XXI amžius paženklintas ne tik įvairiomis globalizacijos formomis, bet ir vis atsirandančiais nacionaliniais judėjimais. Lyg ir nurimo Škotija, gal nebeatsiskirs nuo Jungtinės Karalystės (JK), kadangi Londonas daug suteikė teisių. Leiboristų partijos lyderis Gordonas Braunas (Gordon Brown), buvęs JK premjeru (2007–2010), yra škotas. Jeigu mažesnės genties ar etninės grupės atstovai gali užimti vyriausybės vadovo pareigas, tai tokioje valstybėje nėra diskriminacijos ir visai nėra reikalo silpninti galingą JK valstybę.

Bet štai nerimsta Katalonija, siekdama spalio 1 dieną surengti referendumą dėl atsiskyrimo nuo Madrido. Praeityje katalonai turėjo didelę ir klestinčią valstybę. XIII–XIV amžiais Katalonijos miestas Barselona buvo vienas iš didžiausių Viduržemio jūros baseino miestų. Terminas „paisos catalans“, reiškiantis „katalonų žemės“, apėmė visas žemes, kuriose gyveno ir savo kalba kalbėjo katalonai. XIV amžiuje kilo nuolatiniai karai tarp Katalonijos ir Kastilijos (centrinės Ispanijos karalystės), kurios sąjungininkė buvo Maljorkos karalystė. Skaudžiausias būsimiems ispanams mūšis įvyko 1359 metais, kai katalonų laivynas jūros mūšyje prie Barselonos pakrantės per tris dienas sumušė Kastilijos laivyną. Tada, XIV amžiuje, Katalonija užkariavo Siciliją, Sardiniją, centrinę Graikijos dalį, tapo jūrų galybe. XV amžiaus pabaigoje, susituokus karališkųjų rūmų atstovams Aragono ir Kastilijos karalystės buvo sujungtos į vieną valstybę, prie jos tada buvo pajungta ir Katalonija, bet turėjo stiprios autonomijos statusą. Katalonai 1640–1652 metais sukilo prieš Kastilijos armiją, kuri buvo Katalonijoje, bet pralaimėjusi Segadoro mūšį, ši maištinga respublika pateko į Prancūzijos globą. 1659 metais Kastilijos karalystė Pirėnų sutartimi užbaigė Prancūzijos ir Kastilijos karą, atidavė Prancūzijai šiaurines Katalonijos teritorijas. Aragono karalystė (Katalonijos kaimynė, šiandien autonominė Ispanijos sritis su sostine Saragosa, turinti 47 719 km2 plotą žemių ir daugiau kaip 1 300 tūkst. gyventojų) kovojo prieš Filipą IV (valdžiusį 1621–1665 metais), kuriam laimėjus, Katalonija ir buvo visiškai prijungta: jos institucijos panaikintos ir įvesta Kastilijos valdžia, o oficialia kalba Katalonijoje tapo ispanų kalba. Nepriklausomybės kare (1701–1714 metais) katalonai pralaimėjo prieš Ispanijos kariuomenę. Nepaisant pralaimėjimo, rugsėjo 11 dieną katalonai mini kaip nacionalinio pasididžiavimo šventę „Diadą“. Istoriniai prisiminimai bei pralaimėjimai skatino katalonus nuolat kovoti už savo laisvę. 1917 metais Katalonijoje vyko nepriklausomybės šalininkų sukilimas. 1922 metais įsikūrė nepriklausomybės šalininkų partija. 1930 m. rugpjūčio 17 d. Ispanijos respublikonai pažadėjo katalonams, kad paskelbus Ispaniją Respublika, Katalonijos provincijai bus iškart suteikta autonomija. Katalonijos autonominis regionas buvo suformuotas tik 1979 m. gruodžio 18 d., mirus generolui diktatoriui Franciskui Frankui (Fransisco Franco). 2006 metais regiono autonomijos teisinės galios buvo dar labiau išplėstos.

Šiandien Katalonija apimanti apie 32 tūkst. km2 (Barselonos, Žironos, Leridos ir Taragonos provincijas), išsidėsčiusi į Rytus nuo Pirėnų pusiasalio. Oficialios kalbos – katalonų, ispanų, o Val d’Arano slėyje – oksitanų. Katalonijos žemėse gyvena beveik 7,5 mln. žmonių. Katalonijos autonominė sritis yra ekonomiškai svarbiausia Ispanijos dalis, kurioje sukuriama 18,8 proc. visos Ispanijos, turinčios beveik 45 mln. gyventojų, BVP. Vis dėlto reikia pripažinti, kad trinties tarp katalonų ir centrinės Ispanijos valdžios buvo nemažai. Nuo 1980 metų veikia Katalonijos parlamentas, susidedantis iš 135 narių. Deja, jis neturi didesnių galių finansinėje srityje. Galbūt čia buvo didelė Madrido vyriausybės klaida. Visada žmonės eis ten, kur geriau gyventi. Tad reikėjo ir duoti: jūs daugiau uždirbate, tai geriau ir gyvenkite. 2014 metais Ispanijos Karalystės Konstitucinis teismas blokavo referendumo rezultatus, kuriuose 80 proc. katalonų pasisakė už nepriklausomybę. Madrido teisininkai buvo teisūs, kadangi jame dalyvavo tik 35 proc. katalonų, o turėtų dalyvauti daugiau nė pusė gyventojų. Barselonoje tada vyko didžiulės demonstracijos už katalonų tautiškumo pripažinimą. Tragiškai pasunkėjo santykiai tarp Madrido ir Barselonos, kai 2016 metais regiono vyriausybės vadovu buvo išrinktas Karlesas Puidžemonas (Carles Puigdemont), kairysis ir atvirai nepriklausomybės šalininkas. Rugsėjo 6 dieną Katalonijos parlamentas patvirtino savo regioninį įstatymą dėl referendumo rengimo. Už jį balsavo 72, susilaikė 2, o tie, kurie buvo už vienybę su Ispanija, išėjo iš salės. Taigi prieš jį būtų balsavę 61. Biuletenio klausimas – „Ar noriu, kad Katalonija būtų nepriklausoma valstybė, turinti Respublikos valdymo formą?“ Jau kitą dieną Madrido Konstitucinis Teismas suspendavo referendumo rengimą ir su juo susijusius įstatymus, kaip priešingus konstitucijai, kurioje įtvirtintas principas, kad „Ispanija yra viena ir nedaloma“. Ispanijos premjeras Marianas Rachojus (Marian Rajoy) įsakė visoms policijos pajėgoms (kartu ir Katalonijos) sutrukdyti referendumo ruošimą ir atimti visus propagandinius lapelius – separatistų platinamą medžiagą. Madrido valdžia atsiuntė du laivus, pilnus policininkų. Šalies prokuratūra įsakė katalonų policijos vadovui Chosepui Luisui Traperui (Josep Lluis Trapero) paklusti Madrido vyriausybės paskirtam koordinatoriui. Barselonos meras turi 17 000 policininkų, pavadintų „Mossos d’Esquadra“. Deja, Katalonijos Vidaus reikalų departamento vadovas Choakimas Fornas (Joaquim Forn) televizijos laidoje atsakė, kad „Mossos“ išliks ištikimi savo tautai“. Daugiau kaip 400 Bažnyčios atstovų pasirašė laišką popiežiui Pranciškui. Jame prašo, kad Popiežius pritartų kataloniečių referendumui. Jeigu dauguma balsavusiųjų ištartų „taip“, tai jau spalio 3 dieną turėtų prasidėti Katalonijos perėjimo procedūra iš autonomijos į atskirą valstybę ir pirmiausia automatiškai išeiti iš ES. Europos Komisijos atstovas spaudai Margaritis Skinas (Margaritis Schinas) pasisakė prieš konsultacinį katalonų referendumą, paremdamas Ispanijos konstituciją. Katalonijos valstybei atsirasti ypač stipriai priešinasi Prancūzija, kadangi ir ten savo istorinėse žemėse gyvena nemažai katalonų. Kiekvienos tautos likimas yra savitas, bet pripažinkime, kad centrinė Ispanijos valdžia irgi padarė klaidų: reikėjo greičiau pripažinti katalonų tautiškumą, skirti didesnį finansinį savarankiškumą, kad ir santuokomis truputį „atskiesti“ Kataloniją (juk viduramžiais karaliai ir grafai per meilę sulipdydavo karalystes). Esu tikras, kad separatizmą kaip ir šaltojo karo metu remia nematoma Rusijos ranka. Belieka pastudijuoti kai kurių žurnalistų pasisakymus. Juk pradeda byrėti ES iš vidaus valstybėje narėje. Taigi pildosi sena Vladimiro Putino svajonė. Jeigu Rusija pinigais rėmė kandidatę į Prancūzijos prezidentes Mariną Le Pen (Marine Le Pen), kas gali paneigti, kad šitie veikėjai yra švarūs? Tad griežta ES vadovų ir visų politikų pozicija prieš Katalonijos nepriklausomybę – vizos, pasai, suvaržyta judėjimo ir investicijų laisvė – privers katalonus susimąstyti (ką veiks tokiame mažame kampelyje?). Juokais galiu pasakyti, jog sutiktume, kad prisijungtų prie Lietuvos, nes ir mes turėjome didelę valstybę. Viduramžiais vyko kovos (o kur jų nebuvo?) ir kai kurios valstybės sumažėjo arba išnyko. Kita vertus, juk ispanai netrėmė katalonų į Sibirą, nevykdė jokio genocido. Bet juk viskas, kas buvo blogo, jau praėjo... Kitoje Ispanijos dalyje gyvenantys baskai jau lyg ir nuraminti, nes suimti ETA (iš ispanų kalbos Euskadi Ta Askatasuna – Baskų šalis ir jos laisvė) pagrindinės teroristinės organizacijos nariai. Ji buvo įkurta 1959 metais.

Spalio 22 dieną Italijos Veneto ir Lombardijos provincijose įvyks referendumas dėl autonomijos statuso, bet nepalies teritorinio vientisumo. O dar liūdniau būtų, jeigu vėl subyrės didelė Afrikos valstybė Etiopija, turinti beveik 1,127 mln. km2 teritorijos, kurioje gyvena 80 tautų ir tautelių, o jos sudaro beveik 75 mln. gyventojų. Etiopija – senos kultūros valstybė, egzistuojanti jau beveik 2000 metų. Tai – antroji pasaulyje valstybė, kuri IV amžiuje paskelbė krikščionybę valstybine religija. Kolonializmo laikotarpiu Etiopija nebuvo kolonizuota. Tiesa, 1935–1941 metais Italijos diktatorius Benitas Musolinis (Benito Mussolini) bandė užvaldyti šalį, bet jo kariuomenei pralaimėjus Advos mūšį, italai pasitraukė. Etiopai neužmiršta imperatoriaus Hailės Salasijės (Haile Selassie), kuris, sugrįžęs į valdžią, modernizavo valstybę. O šaltojo karo metais komunistai, pasinaudoję neramumais Šiaurės Etiopijoje ir kitais genčių nesutarimais, 1974 metais užėmė valdžią. Jie įkūrė Dergą – Koordinuojantį ginkluotųjų pajėgų, policijos ir teritorinės armijos komitetą, teroru ir krauju valdžiusį Etiopiją 1974–1987 metais. Šis komitetas naikino visus politinius oponentus, nužudė dešimtis tūkstančių etiopų. Karininkas Mengistas Hailė Mariamas (Mengistu Haile Mariam), suprasdamas, kad vieną dieną žemė degs po budelių kojomis, 1987 metais panaikino komitetą ir įkūrė Etiopijos Liaudies Demokratinę Respubliką. Tačiau Europos įvykiai palietė ir Etiopiją, etninių grupių koalicija 1991 metais nuvertė M. Hailę Mariamą. Maskva nebegalėjo jo išgelbėti, nes krikščioniškos, civilizuotos tautos negalėjo priimti komunizmo. Manoma, kad M. Hailė Mariamas pasislėpęs dar tebegyvena Zimbabvėje. O 1992 metais po 30 metų kovų, paskelbdama nepriklausomybę, atsiskyrė Eritrėja. Jos plotas – 121 320 km2, gyventojų – daugiau kaip 5 mln. Tik gaila, kad 1993 metais Liaudies Parlamento išrinktas prezidentas Isajas Afeverkis (Isaias Afewerki) pasižymi diktatoriaus savybėmis. Taigi piliečiai bėga iš savo išsikovoto laisvo krašto. Šiandien tvyro didžiulė įtampa tarp didžiausios Etiopijoje gyvenančios oromų tautos, kuri sudaro 32, 1 proc., ir amherų (arba abisinų), sudarančių 30,2 proc. Nežiūrint emigrantų iš musulmoniškų valstybių, 61,6 proc. šalies gyventojų yra krikščionys (51 proc. Etiopijos stačiatikiai, 10,6 protestantai, katalikai ir kiti) ir 32,8 proc. yra musulmonai. Jeigu šių tautinių grupių trintis išaugs į karą, o dar įsikiš teritorinių pretenzijų turintis Somalis, tai bus sunku išsaugoti vientisą Etiopiją. Be to valstybė gyvena skurdžiai, nors ten ir ateina investicijų iš Kinijos.

Dar pažvelgus į Afrikos žemėlapį, reikėtų stabtelti ties politine situacija Nigerijoje. 1960 metais Nigerija tapo nepriklausoma valstybe, kurioje šiandien gyvena apie 180 mln. žmonių. Šalyje vyrauja apie 250 tautelių ir genčių, kalbama 500 kalbų, o valstybinė kalba – anglų, kadangi šią šalį valdė Jungtinė Karalystė. Valstybės vadovams nelengva sukurti Nigerijos tapatumą arba tautų identitetą, kadangi jos labai skirtingos ir tarp savęs sunkiai sutaria. Šalies skilimui įtaką daro religinis pasiskirstymas: Nigerijos Šiaurėje vyrauja musulmonai, jie sudaro apie 50 proc. gyventojų, o Pietuose – daugiausiai krikščionys, vietinių tikėjimų išpažinėjų – apie 10 proc. Didžiausi nesutarimai tarp Nigerijos šiaurėje gyvenančių hausų ir pietuose įsikūrusių jorubų ir igbų, kurie 1960 metais bandė atsiskirti, paskelbdami Biafros valstybę. 1967 m. gegužės 30 d. tuometinis Rytų Nigerijos gubernatorius Čiukvuemeka Odumegvu Odžiukvu (Chukwuemeka Odumegwu Ojukwu) paskelbė nepriklausomybės deklaraciją – Biafros Respubliką, kurioje daugiausiai gyvena igbų, ibibijų, idžų tautybės žmonių. Biafra būtų turėjusi apie 14 mln. gyventojų ir užėmusi daugiau kaip 74 tūkst. km2 teritorijos. Naują valstybę pripažino Dramblio Kaulo Krantas, PAR, Rodezija, Gabonas, Tanzanija ir Zambija. Deja, Nigerijos prezidentas generolas Jakubas Govonas (Yakubu Gowon), nepripažinęs Biafros nepriklausomybės, įsakė ginklu nuslopinti pasipriešinimą. Nigerijos kariuomenė apsupo Biafros pakrantes ir trejus metus vyko žiaurus pilietinis karas. Sovietų Sąjunga ir JK rėmė ginklais vyriausybės kariuomenę. Prancūzija, Izraelis, Vatikanas palaikė naująją valstybę. Iš bado ir mūšiuose žuvo apie 1 mln. Nigerijos žmonių. Biafros sukilėliai 1970 m. sausio 15 d. pasirašė kapituliacijos aktą Biafrą prijungiant prie Nigerijos. O šiandien islamo radikalizmui plintant, Nigerijoje jau treji metai veikia „al Qaeda“ filialas „Boko Horam“, kurio kovotojai (teroristai) grobia mergaites, vaikus moko būti kareiviais, užpuldinėja naftos versloves, žudo civilius gyventojus. Dalis Nigerijos gyventojų, ypač krikščionys, pavargę nuo islamiško teroro aktų, vėl pradeda galvoti: ar nereikia atskirti Šiaurės Nigeriją nuo Pietų. Tikėkimės, kad ši tragedija nebepasikartos.

Nerimsta Kaukazo tautelės. Tik nelipdykime visiems musulmonams teroristų etiketės. Dauguma kaukaziečių siekia savarankiškai gyventi. Bežiūrėdamas filmą apie Džoharo Dudajevo nepriklausomybės kovą, pastebėjau didelę šio kilnaus Čečėnijos tautos didvyrio klaidą. Čečėnijos prezidentas Dž. Dudajevas apie 1991 metus nusiuntė būrį čečėnų kovotojų padėti abchazams kariauti už nepriklausomybę, atsiskiriant nuo Gruzijos. Abchazų kova pasinaudojo Rusijos pajėgos, kurios padėjo išstumti gruzinus. Matome, kokia šiandien Abchazija yra „turtinga“, „laisva“ ir laiminga valstybėlė, pasaulio nepripažinta. Netgi valstybės, kurios įeina į NVS (Nepriklausomų valstybių sandraugą, įkurtą Boriso Jelcino 1991 metais),  dar nepripažino Abchazijos ir Osetijos nepriklausomybės. Tą sužinojęs, supratau, kodėl gruzinai nepalaiko čečėnų – kai jie nori prisiglausti Gruzijoje, gruzinai kartais juos netgi išduoda Rusijos „teismui“. Gruzinų vietoje ir aš taip galvočiau: nenorėjote mūsų valdžios, kovojote su rusais drauge Abchazijoje prieš Gruziją, tai dabar ir patys sugrįžkite į Rusiją. Pamoka karti. Žinoma, gaila žmonių.

Pasaulio dėmesys nukreiptas į gimstantį Kurdistaną. (Jau buvo rašyta apie kurdų tautą, kuri, turinti apie 40 mln. visame pasaulyje kurdų, Sevro sutartimi 1920 metais buvo padalinta tarp Turkijos, Sirijos, Irako ir Irano.) 1918 metais JAV prezidentas Vudrou Vilsonas (Woodroe Wilson) paskelbė 14 punktų tautų laisvo apsisprendimo deklaraciją, kuria pasinaudodamos tautos išsivadavo iš Rusijos, Austro-Vengrijos ir Osmanų imperijos jungo ir paskelbė savo nacionalines valstybes. Deja, turkai sugebėjo greitai nuslopinti kurdų laisvės siekius, įteigdami Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojams ir vėliau Tautų sąjungoje, kad kurdai yra ne tauta, o kalnų turkai, taigi tik etninė grupė. Taip kurdai ilgus šimtmečius buvo kamuojami diktatorių svetimose valstybėse. Sirijoje neturėjo kurdiško paso, viešajame gyvenime negalėjo vartoti savo kalbos. Kurdų nacionalinis identitetas dar žiauriau slopinamas Turkijoje. Irane, pasienyje su Iraku, be gailesčio sušaudomi kurdų partizanai kovotojai. O Irako Kurdistane rugsėjo 25 dieną įvyko konsultacinis referendumas dėl Kurdistano nepriklausomybės. Kurdai daugiau nebegalėjo kentėti. Štai 1988 metais Irako prezidentas Sadamas Huseinas panaudojo cheminį ginklą, numesdamas jį Halabijos miestelyje. Tą dieną žuvo apie 5000 kurdų. S. Huseinas cheminį ginklą gaudavo iš Prancūzijos ir JAV. Kare su Iranu Vakarai rėmė Iraką, nes labiau bijojo Irano pergalės. Karas 1988 metais vis dėlto buvo užbaigtas. Kurdai negalėjo mokyti savo gimtąja kalba, buvo vykdoma arabizacija. 2003 metais nuvertus S. Huseiną, kai į Iraką įsiveržė JAV koalicijos pajėgos, kurdai pradėjo kurti savo autonomišką gyvenimą. Tačiau vis tiek į tas teritorijas atkeldavo naujų gyventojų, kad jas arabizuotų. Irakas nesilaikė 2005 metais priimtos konstitucijos, pagal kurią 18 proc. naftos pajamų turi būti skirta kurdams. Jiems trūkdavo pinigų netgi išmokėti tarnautojams algas, o didžiausi Irako naftos telkiniai yra būtent Kurdistane. Kai JAV pasitraukė iš Irako, tą vakuumą užpildė islamistų paskelbta Islamo valstybė, kuri užėmė didžiules Sirijos ir Irako teritorijas. 2014 metais Irako kariuomenė tiesiog atidavė islamistams amerikietiškus ginklus. Vieninteliai, stoję į kovą, buvo kurdai. Islamistai jų bijojo labiau negu bet ko. Centrinė Irako vyriausybė nenorėjo kurdams duoti modernių ginklų gintis nuo islamistų. Vyravo požiūris: „Jūs žūkite, Irake liks mažiau kurdų, o pergale pasinaudosime mes“. Štai kodėl ryžtingas Irako Nepriklausomybės lyderis Kurdistane Masudas Barzanis (Massoud Barzani) pasakė: „Geriau mirsime kovodami negu iš lėto badaudami“. Jis referendumui išsirinko geriausią laiką. Juk Bašaras al Asadas Sirijoje dar nesusidorojo su islamistais. Ten netgi rusų armijos generolas žuvo vadavietėje, kurią apšaudė sukilėliai. Sirijos provyriausybinės pajėgos retkarčiais apsikeičia ugnimi su Laisvosios Sirijos kariais. O Sirijoje išvaduotoje Rojovoje kurdai irgi turi stipriausias pozicijas. Turkijoje prezidento Redžepo Tajipo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) pozicijos yra silpnos, nesvarbu, kad jam pavyko nuslopinti perversmą. Irako kurdų referendumo išvakarėse į Irako Sulaimanijos miestą iš Irano slapčia atvyko „Pasdaran“ (Irano Revoliucijos sargybinių korpuso nacionalinė gvardija) vadas Kasemas Suleimanis (Qassem Soleimani), įspėdamas Kurdų demokratinės partijos vadovą M. Barzanį, kad Iranas ir Turkija sustabdys visus prekybinius santykius su Kurdistanu. Iranas jau užblokavo oro ir sienos erdvę, kad būtų sustabdyti visi lėktuvų skrydžiai į Kurdistaną ir iš Kurdistano miestų. Turkija dar teigia to nenutraukusi. Iranas grasino sustabdysiąs naftotiekiais tiekiamą naftą. Irano prezidentas Hasanas Rouhanis (Hassan Rouhani) pareiškė, kad „netoleruosiąs naujo Izraelio darinio atsiradimo regione“. Iranas jau atsiuntė lėktuvus, kad galėtų bombarduoti Kurdistano miestelius Irano pasienyje, Balakaječio ir Galdži rajonuose. O jų daug: Gundežoras, Alanė, Kunerė, Dinoj Gevrė, Dinoj Bičukas, Berde Zerdė. Iš šių miestelių keliai veda į Kurdistano sostinę Erbilį. Irako premjeras Haideras al Abadis (Haider al-Abadi) pagrasino, kad nebus jokio dialogo, ir Bagdado parlamentas pritarė Irako karių įvedimui į ginčytinas teritorijas Kurdistane. Tačiau M. Barzanis gerai žino, kad Irako armija silpna, dar neišvijo visų islamistų, tad tegul pirmiau susitvarko su jais.

JAV valstybės departamentas irgi nepritarė Kurdistano regiono vyriausybės sprendimui surengti balsavimą ir pareiškė: „Vienašališkas referendumas labai apsunkins Kurdistano regiono vyriausybės santykius su Irako vyriausybe ir kaimyninėmis šalimis. Atsižvelgiant į šiandienos neprivalomą referendumą, istoriniai JAV ryšiai su Irako Kurdistano regiono žmonėmis nepasikeis, bet esame įsitikinę, kad šis žingsnis padidins nestabilumą ir sustiprins sunkumus Kurdistano regionui ir jo žmonėms“. Betgi amerikiečiai gina laisvę, kuri remiasi prigimtine teise. Tai kodėl kurdai, stipriausiai kovoję fronte su islamo teroristais, daugiausiai sudėję aukų, būna išduoti? Ar dar svarbūs JAV prezidento V. Vilsono deklaracijos principai apie laisvą tautų apsisprendimą? Kodėl visa laiką remiami tie, kurie yra stipresni? Turkijos prezidentas R. Tajipas Erdoganas anksčiau ar vėliau amerikiečius išduos. Tai – naujas sultonas, kuris dėl nepavykusio perversmo suiminėja tūkstančius jam įtartinų piliečių. O tai liudija apie jo silpnas pozicijas valstybėje. Rytinėje Turkijoje – vos ne karo šūviai tarp kurdų sukilėlių ir Turkijos policijos bei reguliariosios kariuomenės. Turkija vis neatsiprašo už armėnų genocidą, jau grasina genocidu ir kitai tautai – į Irako pasienį atsiunčiamos karinės pajėgos ir vyksta pratybos. Turkija jau išdavė, susidėdama su Vladimiru Putinu, ir perka priešraketines gynybines sistemas, kurios skirtingų standartų nei NATO. Kyla klausimas, o kada bus teisingas laikas kurdų tautos nepriklausomybei? Juk ir dėl Pabaltijo valstybių amerikiečiai vis delsė, norėdami įtikti Michailui Gorbačiovui. Bet istorija jį išmetė, nes ir jis irgi siekė išlaikyti imperiją. Kurdistano padėtis panaši kaip mūsų 1990 ir 1991 metais. Protingiausiai yra sakęs Rusijos prezidentas V. Putinas: „Pažiūrėsime, kokie bus rezultatai, tada žinosime, kaip reaguoti?“. Izraelis kurdus remia morališkai ir ginklais. Ten dar yra sąžinė ir blaivus vadovų protas. Irake referendumas jau įvyko. Kurdistane ir kitose Kurdistano kontroliuojamose srityse, Šiaurės Irake balsuoti teisę turi apie 5,3 mln. žmonių. Atėjo balsuoti 72,16 proc. turinčių teisę piliečių. Už nepriklausomybę balsavo 93 proc. Kurdų lyderis M. Barzanis per televiziją pasakė: „72 valandos po referendumo bus lemiamos. Jeigu Kurdistanas jas išgyvens, išvengs chaoso, paskui bus tik kantrios derybos. Ir pagaliau laisvė“. Svarbu, kad kurdų tauta pritarė laisvam, demokratiniam Kurdistanui. Garbė didvyrių tautai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija