„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2018 m. balandžio 27 d., Nr. 4 (309)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kaip sekasi JAV prezidentui?

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

Šis sunkus klausimas yra susijęs su pasaulio geopolitine situacija. Pabandykime atsakyti, pradėdami nuo to, kas yra nepaneigiama: a) JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) retorika išgąsdino europiečius ir jie padidino NATO finansavimą, skirdami didesnes lėšas. Tuo gyrėsi ir pats JAV prezidentas, sakydamas kad „dabar į NATO biudžetą plaukia milijardai“; b) JAV karių buvimas Europoje, parama Lenkijai ir Baltijos valstybėms yra ne mažesnis negu valdant kitiems prezidentams. Pagaliau Ukrainos pajėgos gavo, nors ir simbolinę, bet jau gynybinę letalinę ginkluotę. (Žinotina, kad karinėje srityje yra daugiau paslapčių negu civilinėse, tad kiek, kada tiksliai Ukraina gaus paramos, mes negalime žinoti. Be to, žiūrima, kad tokie ginklai nepatektų į priešo rankas. Gruzijos kariuomenei pralaimint fronte, rusai paėmė nemažai amerikietiškos ginkluotės); c) Nepaprastai greitai atmestas Barako Obamos (Barack Obama) požiūris į JAV kariuomenę, kurią jis mažino. Šiandien jau ji sustiprinta, modernizuojama. Karių skaičius per metus numatomas padidinti beveik 20 tūkst. Jis žadėjo, kad JAV kariuomenės lygis pasieks prezidento Ronaldo Reigano (Ronald Reagan), valdžiusio 1981–1989 metais, lygį. JAV kariuomenė buvo galingiausia, nepralenkiama, o šiandien, žinoma, praėjus 30 metų, ji turės dar stipresnį technologinį lygį. R. Reiganas 1986 metais po susitikimo su Michailu Gorbačiovu Reikjavike, kai nepasirašė nusiginklavimo sutarties su sovietais, įsakė vykdyti 26 milijardus dolerių kainavusią žvaigždžių karų programą – strateginę gynybos iniciatyvą. Prasidėjo dar didesnės ginklavimosi varžybos, bet Kremliui nebeužteko finansų, ir rusai turėjo vėl sėsti prie derybų stalo; d) Šio ginklo tobulinimui pritarė ir dabartinis JAV prezidentas. Paprastais žodžiais žvaigždžių karus galima taip apibūdinti: skrendantis palydovas kosmoso erdvėje numušamas nuo žemės ir iš kosmoso erdvėlaivis gali sunaikinti skrendančias priešo raketas bei žemėje esančius objektus (kiek pažengta šioje srityje, koks tikslumas, čia jau aviacijos karininkų tema). Prieš dvejus metus jau ir Kinija, atlikdama bandymus, sunaikino savo skrendantį palydovą. Į augančią Kinijos karinę galią suirzusiai reagavo tuometiniai Pentagono vadovai. Neužtenka turėti raumenis, bet reikia dar parodyti ir kovos ryžtą, kaip liaudis sako: „Jeigu lįsi prie manęs, tai ir gausi“. D. Trampo retorika yra vulkaniška, bet suvaldoma ir šiek tiek panaši į R. Reigano. Tik ta asmenybė buvo labai santūri, artistiška, didinga. Tada ir mes tikrai jutome Amerikos didybę. Ar prisimenate vieną humoro akimirką? Kartą prieš kalbant prezidentui R. Reiganui kažkas nutiko garsiakalbiams. Tada prezidentas juos išbandydamas pajuokavo: „Dėmesio, dėmesio. Skelbiu Sovietų sąjungą už įstatymo ribų. Po penkių minučių pradėsime jos bombardavimą“. Kaip tada įsiuto sovietų bloko propagandistai ir generolai: „Įsivaizduokite, jis mus gąsdina, čia karo psichozė“. R. Reigano humoras parodė, kad mes (JAV, Vakarai) esame pasiruošę, mes nebijome; e) Panašiai bando kalbėti ir D. Trampas. Po Sirijos prezidento Bašaro al Asado cheminės atakos jis Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui sakė: „Rusija, būk pasiruošusi: atskrenda raketos naujos, protingos, gražios...“ Dauguma mūsų piliečių samprotauja, kad tokia retorika prezidentui netinkama. Pozityvi, jeigu duoda rezultatų; f) Jau pats faktas, kad Šiaurės Korėja nutraukė raketų ir branduolinių bandymų startą, yra didžiulis D. Trampo laimėjimas. Kadangi JAV prezidentas aštriais žodžiais atsakė į Šiaurės Korėjos vadovo Kim Čen Uno (Kim Jong Un) agresyvumą, liepdamas jam liautis. JAV prezidentas jau siekė veiksmų prevenciniam smūgiui įvykdyti, dar prieš Kim Čen Unui paskelbiant, kad sieksiąs derybų. JAV prezidentas primygtinai klausinėjo Pentagono vadų apie smūgį Šiaurės Korėjai ir jo pasekmes.

Italų apžvalgininkas Robertas Vivaldis (Roberto Vivaldi) vasario 18 dieną straipsnyje „Šiaurės Korėja, įtampa tarp Baltųjų rūmų ir Pentagono“ rašė: „Patarėjas nacionalinio saugumo klausimais generolas Herbertas Raymondas Mak Masteris (Herbert Raymond Mc Master) tvirtino: „Trampo raginimai dėl Šiaurės Korėjos, norint, kad būtų įtikinami, privalo būti palaikomi karinių planų, Pentagonui atrodo, kad Baltieji rūmai juda skubotai ir karinė ataka pusiasalyje gali turėti katastrofinių pasekmių“... Naujasis patarėjas saugumo klausimais Džonas Boltonas (John Bolton) yra žymiai ryžtingesnis. Jis yra viešai pareiškęs, kad dabar Šiaurės Korėjos vado laikysena gali būti apgaulinga, esą tai – tik bandymas laimėti laiko, nes, kol pasiruošiama susitikimui dėl derybų, praeina keli mėnesiai. Šiaurės Korėjos lyderis, anot V. Putino, yra „subrendęs vadovas“. Prieš pradėdamas derybas Kim Čen Unas susitiko su Kinijos vadovais, jo diplomatai apsilankė Maskvoje, taigi tokiu atveju sakoma, kad sukuriama strategija: su sąjungininkais aptariamos visos galimybės, detalės, esant teigiamai derybų linkmei ir neigiamai.

Japonijos premjeras Šindzo Abė dėl geros Kim Čen Uno valios yra labiau pesimistas negu D. Trampas, kad derybos pavyks, kad Šiaurės Korėja atsisakys turėti branduolinių ginklų. Balandžio 20 dieną buvo atidaryta tiesioginė linija tarp Pchenjano ir Seulo prezidentūrų. Prieš susitikdami vadovai pirmiau turės pokalbį telefonu. Balandžio 27 dieną turėtų susitikti Pietų ir Šiaurės Korėjų vadovai prie 38-osios paralelės, skiriančios abi Korėjas nuo 1953 metų karo. Nuo to laiko nė vienas iš vadovų nebuvo peržengęs šios linijos. Dabar Kim Čen Unas, kuris grasino susprogdinti imperialistus, ruošiasi susitikti netgi su JAV prezidentu. Yra įvairių nuomonių, bet svarbu, kad D. Trampas liepė vykdyti karinius manevrus su Pietų Korėja, nenutraukė sankcijų Šiaurės Korėjai, pareikalavo pirmiau sustabdyti raketų bandymus, tik tada bus galvojama apie derybas. Balandžio 24 dieną pasaulio žiniasklaidoje pasirodė Kim Čen Uno pranešimas: „Nėra daugiau poreikio daryti branduolinius ar raketų bandymus ir drauge uždarysime centrinę platformą šalies Šiaurėje“. Praeitis pamokė, ir mes žinome, kad tai gali būti tik gerai apgalvotas diplomatinis diktatoriaus manevras, o gal ir suvokimas iš baimės, kad toliau žaisti nebegalima. Tad dabar tarsi du boksininkai D. Trampas ir Kim Čen Unas ruošiasi kovoms ringe.

Politikai žino ir tai, kad išsprendus Kubos krizę 1962 m. spalio 28 d, kai JAV prezidentas Džonas Kenedis (John Kenedy) ir SSRS užsienio reikalų ministras Andriejus Gromyka susitarė, kad sovietai išgabens savo raketas iš Kubos, o JAV užtikrino nebeužpulti Kubos salos, vis dėlto praėjus nemažai metų išsiaiškinta, kad bene dvi branduolinės galvutės buvo paliktos. R. Reigano dėsnis „pasitikėk, bet tikrink“, tebegalioja visose srityse. Štai kodėl H. R. Mak Masterio atleidimas ir buvusio šalies ambasadoriaus Jungtinėse Tautose (JT) Džono Boltono (John Bolton) paskyrimas patarėju nacionalinio saugumo klausimais padvelkia R. Reigano stiliumi. Gerai, kad D. Trampas ieško ir suranda genialių patarėjų. Džimas Metisas (Jim Mattis) turi didelę patirtį karuose ir autoritetą tarp karių, yra labai atsargus. Paskirtas naujasis sekretorius Maiklas Pompėjus (Mike Pompeo) irgi kovingų, principingų bruožų žmogus, o svarbiausia, kad yra valdęs žvalgybos sistemą. Jis turi daugiau informacijos negu buvęs JAV valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson).

Kai kas klausia, ar JAV prezidentas D. Trampas bus pasaulio policininkas? Taigi Dž. Boltonas palaikydavęs visas JAV karines operacijas nuo R. Reigano laikų. 1990 m. rugsėjo 2 d. Irako prezidento Sadamo Huseino vadovaujama kariuomenė okupavo Kuveitą, o 1991 m. vasario 28 d. ši šalis JAV vadovaujamos koalicinės kariuomenės jau buvo išvaduota. Tiesa, Kuveitas per S. Huseino invaziją patyrė milžiniškus nuostolius, sudegintos naftos platformos, sugriauta šalies infrastruktūra, kelias savaites tvyrojo užterštas oras, bet ištikimas JAV sąjungininkas Kuveito emyras Saba Al Ahmadas Al Džaberas Al Saba sugrįžo į valdžią. Per 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristines atakas Niujorke JAV faktiškai buvo užpultos kaip kare. Žuvo daugiau kaip 3 tūkst. žmonių. Afganistane Talibano režimas globojo teroristines organizacijas ir patį „Al Qaeda“ vadeivą Osamą bin Ladeną. Prezidento Džordžo V. Bušo (George W. Bush) ultimatumas reikalavo Talibano vyriausybės išduoti teroristų vadeivas, o tik tada, kai Afganistano vadovai atsisakė tai padaryti, 2001 m. spalio 7 d. prasidėjo karinė operacija „Tvirta laisvė“. Talibano režimas Afganistane buvo nušalintas, surengti laisvi rinkimai, kuriuos laimėjo prezidentas Hamidas Karzajus (gim. 1957 m., valdė 2001–2014 m.). Beveik 6 milijonai afganų pabėgėlių iš Pakistano ir Irano sugrįžo namo. Afganistaniečių dauguma dalyvauja rinkimuose, nori taikos ir net bendradarbiauja su koalicinės kariuomenės karais. D. Trampas į Afganistaną papildomai atsiuntė apie 4 tūkst. karių sutramdyti partizaninius talibų išpuolius. Vis dėlto Afganistane įsiveisė nemažai Islamo valstybės (IS) pasekėjų, kurie muša talibus ir stoja prieš sąjungininkų pajėgas. Jie stipriai baugina, kankina žmones. Afganistane trims broliams nukirstos galvos, dėl egzekucijos kaltinama IS. Šios grupuotės kovotojai pagrobė 19, 24 ir 27 metų vyrus iš jų namų ir sekmadienio vakarą juos nužudė Nangarharo provincijos Čaparharo rajone. „Jų kūnus be galvų netoli namų rado kaimo gyventojai“, – AFP sakė vienas liudytojas. Jų kaltė buvo ta, kad baigė mokslus ir norėjo dirbti afganams savo šalyje. „IS Afganistane atsirado 2014 metais, kai iš šalies pasitraukė NATO karinės pajėgos, o atsakingos už saugumą tapo Afganistano tarnybos. Tik buvęs JAV prezidentas B. Obama galėjo sugalvoti visiškai išvesti iš Afganistano kariuomenę, kai patys afganai dar nesugebėjo kontroliuoti šalies. Dar reikės ilgų metų, kad jie subręstų, ir apsivalytų nuo to gaivalo – terorizmo šalininkų“, – rašo apžvalgininkai.

Turbūt ne vienas mūsų prosovietinis išminčius pasakys: „Amerika vis kišasi, kariauja!“ Tai gal geriau leisti, kad šitie žmogėdros ateitų į valdžią ir paskui raketomis kapotų europiečių galvas? Deja, Tarptautinių saugumo palaikymo pajėgų (ISAF) karas su Talibano judėjimu tęsiasi 17 metų. Nepatikrintais duomenimis, vien 2011–2013 metais žuvo apie 20 tūkst. civilių afganų ir apie 15 tūkst. tarptautinių pajėgų karių. Tuo metu JAV buvo taikos palaikymo pasaulyje policininkas. To rezultatas – talibai nuversti nuo valdžios, jie nebeturi jokios galios valstybiniu mastu skleisti terorizmą už Afganistano ribų. Sužlugdytas ir islamiškasis Afganistano Emyratas. Be to, 2011 m. gegužės 2 d. JAV specialiųjų pajėgų kariai Pakistane, Abotabado mieste, specialios operacijos metu nukovė Osamą bin Ladeną. Tai buvo rimtas įspėjimas visiems „didvyriams“, kas jų laukia, jeigu jie ir toliau sieks žudyti. Tiesa, pavienių „vilkų“, norinčių terorizuoti civilius, dar ilgai atsiras Europoje ar JAV. Tačiau dabar, JAV vadovaujant kovose su terorizmu, tie „vilkai“ žudomi dažniausiai jų pačių lizduose.

Dar pažvelkime į Iraką. Čia padėtis beveik stabili. Irako aviacija jau sugebėjo bombarduoti islamistų stovyklavietes Sirijoje. 2003 metais Tarptautinės pajėgos nuvertė diktatorių Sadamą Huseiną ir okupavo Iraką. Deja, prasidėjo partizaninis karas prieš JAV koalicines pajėgas ir vadinamus kolaborantus. JAV bandė įvesti demokratiją: 2005 m. spalio 15 d. „daugiau nei 63 % pilnamečių Irako piliečių balsavo dėl naujos konstitucijos priėmimo“, 78 % balsavusiųjų pasisakė už naują konstituciją, kuriai labiausiai pritarė šiitai ir kurdai. Trys sunitų daugumą turinčios provincijos atsisakė konstitucijos (Salah ad Din – 83 % balsų, Ninava – 55 % ir Al Anbar – 97 % prieš)“. Pagrindinė priežastis gali būti ta, kad tų šalių gyventojai, išvaduoti iš diktatūrų (iš dalies ir posovietinės sistemos žmonės), nesugeba ir nemoka gyventi demokratijos sąlygomis. Todėl turbūt reikėjo, pradedant Afganistanu ir baigiant Libija, pereinamuoju laikotarpiu įvesti diktatūrinį valdymą. Pavyzdžiui, išrinkus valdžią Irake, šiitai, turėdami daugumą, išstūmė sunitus, o šie tada pakėlė ginklą, vėl prasidėjo neramumai. Išeitų, kad eiliniam žmogui geriau gyventi valdant diktatoriui S. Huseinui negu tokiomis sąlygomis, kai nežinai, kada ir kur sprogs bomba. Todėl ar nebuvo galima suburti patariamąją naujosios Bagdado vyriausybės tarybą pagal gyventojų procentus iš visų etninių religinių grupių atstovų. Ir žinoma, ta taryba pereinamuoju laikotarpiu palaikytų santykius su okupacinės kariuomenės paskirtu vadovu, prižiūrėtų politinę situaciją šalyje. (Tiesa, pralamentas buvo išrinktas, bet sunitai rinkimuose beveik nedalyvavo.) Tokioje taryboje sunitai būtų turėję daugiau galių valdžioje ir nesusipriešinę su šiitais. Irako prezidentas, kurdas Jalalas Talabanis, valdęs 2005–2014 metais, nesugebėjo laviruoti tarp šiitų ir sunitų ir vis paaštrindavo konfliktą šalyje. Į kariuomenę reikėjo priimti ir „Baats“ partijos karius, kad šie nebūtų laisvi, besiilgintys S. Huseino laikų gerovės. O kad senojo režimo šalininkai nebeorganizuotų sukilimų, vertėjo išvystyti žvalgybos operacijas. Remiantis revoliucijų patirtimi, reikėjo įsteigti karo lauko tribunolus, kurie įvykdytų mirties nuosprendžius teroristams (bet tam turėjo būti rimti ir tikri įrodymai). Nereikėjo rodyti S. Huseino egzekucijos vaizdų, kai jis 2006 m. gruodžio 30 d. rytą buvo pakartas. Jo korimo spektaklis pakurstė nesantaiką. Diktatorius tapo didvyriu su Koranu rankoje, kankiniu, kartojančiu Mahometo vardą. Tad vieni Irako gyventojai džiaugėsi, o kiti prisiekė keršyti naujajai valdžiai ir tai kariuomenei, kuri pakeitė santvarką. Apytiksliais skaičiavimais, antrajame Irako kare 2003–2016 metais galėjo žūti nuo 29 iki 37 tūkst. A. Huseino kariuomenės ir šiitų sukilėlių nuo 29 iki 37 tūkst. žmonių, o civilių – nuo 103 iki 113 tūkst., JAV koalicijos pajėgų – apie 5 tūkst., dar 32 tūkst. sužeista, naujosios Bagdado vyriausybės ir genčių savanorių karių, ėjusių su sąjungininkais, iš viso bus 25 tūkst. žuvusių ir 118 tūkst. sužeistų. NATO vadovai su amerikiečiais linkę išvesti visas pajėgas tiek iš Afganistano, tiek iš Irako, kai tik šių šalių kariuomenė, policija sugebės kontroliuoti visas teritorijas. Tai nėra okupacija, bet kova už Vakarų kultūrą, pagalba eiliniams musulmonams. JAV iš tokių karų neturi jokios ekonominės naudos, o tik žmonių ir finansinius nuostolius. Nesąmones šneka tie, kurie galvoja, kad JAV kariauja dėl Irako naftos. Juk už paslaugas ar kurą amerikiečiai moka vietinei valdžiai. 2008 m. lapkričio 17 d. JAV ir Irakas pasirašė karinių pajėgų sutartį, kuri leidžia JAV laikyti savo karius Irako teritorijoje. Taigi galime padaryti išvadą, kad D. Trampas nenori apleisti pasaulio, bet siekia pasidalyti vyriausio policininko naštą su sąjungininkais.

Norisi paklausti kai kurių žurnalistų ir pacifistų, kada mažiau žūsta žmonių: kare ar taikos metu? Žinoma, karas niekada nereikalingas. Jeigu 1953 metais nebūtų sustoję sąjungininkai, bet ryžtingai ėję iki pabaigos, suvienydami pusiasalį, tai šiandien jokios Korėjos krizės nebūtų, 80 mln. tauta būtų galinga ir laiminga, pasaulis saugesnis, o ir Kinija būtų lengviau pažabojama. Aišku, gal dar 200 tūkst. žmonių būtų žuvę, bet kiek vėliau nužudyta Šiaurės Korėjos kalėjimuose per 64 komunistų valdymo metus, kažin ar ne daugiau, niekas nežinos. Mes tik žinome apie Stalino lagerius. Taigi tokia taika jau yra blogiau už karą. Pasiklausykite pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos pasakojimų. Kitas klausimas tiems, kurie norėtų, kad JAV nebesikištų į karinius konfliktus. Kiek šiandien žmonių jau yra žuvę Sirijoje? Gal 370 tūkst., yra keli milijonai pabėgėlių. Europa nebesusitvarko su tais nelaimingaisiais. Tiesa, amerikiečiai su žydais nesukurstė Sirijoje neramumų (paskaitykite Lrytas.lt išspausdintus Rusijos „Vagnerio grupės“ samdinių prisipažinimus, kad B. al Asadą Sirijoje palaiko labai maža dalelė gyventojų ir Vladimiras Putinas). Todėl Sirijoje verda begalinis karas. Kadangi B. Obama nesikišo į Sirijos reikalus, čia dabar turime jau pasaulinio lygio bėdą. Sirijoje niekas patikimai nekontroliuoja situacijos, o veikia kelios regioninės jėgos. Netgi kai kurie sukilėliai yra žiaurūs – gali atsitikti kaip Afganistane. JAV kariai negali visame pasaulyje kariauti už visus, todėl D. Trampas paskelbė apie savo karių išvedimą iš Sirijos. Tada jau sujudo Saudo Arabija, bijodama Irano įsigalėjimo ir, žinoma, Izraelis. Bet D. Trampas parodė savo humanistinį veidą, sunaikindamas  B. al Asado cheminius ginklų sandėlius ir laboratorijas. Operacija buvo atlikta pranešus Rusijos vadavietei, kad nenukentėtų jos kariai. Taigi karas vyksta pagal taisykles. Nors Didžiosios Britanijos premjerė Teresa Mei (Theresa May) pareiškė, kad esanti ne prieš B. al Asado režimą, bet amerikiečiams reikėjo įvykdyti minėtą operaciją. Nors Dž. Boltonas siūlė smogti Irano bazėms Sirijoje ir jau D. Trampas tam pritarė, bet Pentagono vadovas įspėjo, kad tada rusai su iraniečiais gali smogti JAV laivams. Vis dėlto nors Pentagono atstovai teigia, kad balandžio 14-ąją paleistos raketos kliudė taikinius, deja, „Ria Novosti“ pranešė, kad dvi nesusprogusios JAV raketos balandžio 18-ąją buvo atgabentos į Rusiją tyrimams. Pentagono atstovai šios žinios nekomentavo. Neaišku, ar iš tų dviejų nesusprogusių, tai buvo „Tomahawk“ ar naujos „AGM-158B JASSM ER“ raketos, pirmą kartą išbandytos (jos nepastebimos radarų ir negali būti sunaikintos). Jeigu buvo naujausios rūšies, tai Rusijos kariniai ekspertai ištirs technologijas ir patobulins savąsias. Karas lieka karu, įvyksta ir nenumatytų dalykų. Niekas nežino, kiek tiksliai buvo numušta leidžiamų raketų. Maskva tvirtina, kad 71 raketa iš 105, JAV teigė, kad visos pasiekė tikslą. Taigi rusai gali padidinti numuštų raketų skaičių, kad labiau pirktų būtent jų ginkluotę, o Vašingtono vadovams labai nepatogu tai pripažinti. Tik vėliau po kelerių metų paprastai tokios paslaptys būna atskleidžiamos visuomenei.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron), viešėdamas JAV, bando įtikinti JAV prezidentą, kad neišvestų iš Sirijos savo karių, o D. Trampas formuoja arabų aljansą gelbėti Sirijos šiaurinę dalį. Pirmoji kandidatė yra Saudo Arabija, pasiruošusi atsiųsti savo karinį kontingentą, taip pat JAE ir Kataras žada (nors oficialiai nepaskelbta). Dar 2015 metais Saudo Arabija siūlė savo kariuomenės būrius, jeigu dalyvaus JAV kontingentas. Bet B. Obama nesugebėjo tai padaryti. Ar geriau, kai žmonės paskęsta ilgose karo kančiose? Deja, D. Trampo politika patyrė smūgį iš buvusio patikimo sąjungininko Egipto, kuris buvo numatytas, kad priklausys arabų aljansui Sirijoje. Egipto prezidentas Abdelis Fatahas al Sisis, jausdamas Pekino spaudimą ir nenorėdamas įžeisti V. Putino, atsisakė šios idėjos. Egipto užsienio reikalų ministro Sameho Shoukry pareiškimas buvo nemandagus: „Egipto kariuomenė nebus samdinių kariuomene“.

Toks mano žvilgsnis į D. Trampo valdymą, jo laikyseną šio pasaulio realijose. Atrodo, kad jis yra šaunus prezidentas, o jo paskirtas būti atstovu byloje dėl Rusijos įtakos rinkimuose Robertas Džiulijanis (Roberto Giuliani) turbūt ras kompromisą, kad oponentai nutiltų, nes tai nenaudinga Amerikai. O kuris šiandieninis politikas neturi savo sąžinėje šešėlių ar net žiaurių dalykų? Štai gal pamiršome vėlų 1996 m. balandžio 21 d. vakarą, kai Rusijos raketa smogė į Ičkerijos (Čečenijos) prezidentą generolą Džocharą Dudajevą. Prie šio akto prisidėjo JAV žvalgybos tarnyba, laiminant prezidentui Bilui Klintonui (Bill Clinton). Ką jis laimėjo, prisidėdamas prie ne teroristo, ne islamisto, o laisvės kovotojo, teisėtai išrinkto prezidento žūties? Už tai iš Rusijos dabar Talibanas gauna didesnę pagalbą kovai su amerikiečiais. Kažin ką ponia Hilari Klinton (Hillary Clinton) apie tai galvoja?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija