„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2018 m. gegužės 25 d., Nr. 5 (310)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

JAV prezidentas padėtį valdo

Kan. dr. Robertas PUKENIS

Prieš mėnesį (2018 04 27, Nr. 4) spausdintame tekste „Kaip sekasi JAV prezidentui?“ bandėme apibūdinti JAV prezidento Donaldo Trampo (Donal Trump) užsienio politiką. Žinau ir apie visai kitokius kitų komentatorių vertinimus. Ypač gerbiu Arkadijaus Vinokuro nuomonę apie D. Trampą, ji yra itin neigiama. Tačiau man, kaip dvasininkui, tinka kiekviename žmoguje pirmiausia pastebėti gėrio pradą, tad ir pradėjau rašyti apie teigiamus bruožus, kurių paneigti neįmanoma. Daugelis kritikuoja dabartinį JAV prezidentą dėl jo laikysenos ir retorikos, bet pažiūrėkime, kaip ji pasikeitė Šiaurės Korėjos vadovui Kim Čen Unui (Kim Jong-Un)  pareiškus norą derėtis. Nors abejotinas tas noras, nes jau turbūt trečias kartas, kai Šiaurės Korėjos vadai pavojaus atveju ima manevruoti.

Vis dėlto pripažinkime, kad Šiaurės Korėja sustabdė naujų raketų bandymus ir dar rodo kitus ženklus taikos link. Linkėkime, kad Šiaurės Korėja nebebūtų viena iš didžiausių galimo karo židinių. Šiandieninė situacija, kai net D. Trampas pavadino savo oponentą „gerbiamas“, kai nevyksta žodžių karas, yra malonesnė. Štai ir atsakymas JAV prezidento kritikams: neužtenka turėti karinę jėgą, bet reikia parodyti ryžtą, kad ta jėga bus smogianti. O D. Trampas parodė savo nuolatinį ryžtą pirmiausia žodžių vulkanu... Pastebėjęs Šiaurės Korėjos lyderio pažiūrų pokyčius, JAV prezidentas parodė pasauliui didelį norą susitikti su juo (planuojamas Singapūre birželio 12 dieną, jei nepavyks tada, gal pavyks vėliau). Pradėjus Kim Čen Unui svyruoti arba vos neatsitraukti nuo pažadėtų derybų, gegužės 21 dieną JAV viceprezidentas Maikas Pensas (Mike Pence) vėl pagrasino: „Buvo kalbų apie Libijos modelį, ir prezidentas aiškiai pasakė, kad, jei nepavyks susitarti su Kim Čen Unu, viskas gali baigtis kaip Libijoje“. JAV prezidentas yra ryžtingas ir gavęs visą informaciją, stebisi, kodėl jo pirmtakai, ypač Barakas Obama (Barack Obama) nieko neišsprendė? Tiesa, per Bilo Klintono (Bil Clinton), prezidentavusio 1993–2001 metais, kadenciją, jau buvo ruošiamasi „operacijai“ Šiaurės Korėjoje: Azijoje JAV bazėse lakūnai budėdavo pamainomis, laukdami įsakymo, bet vis dėlto nesiryžo jokios operacijos pradėti. O bėgant metams Šiaurės Korėjos ir Kinijos raumenys išaugo. Dabar juos būtų sunkiau įveikti. Be to, vis dar aštrėja Taivano klausimas, salai nenorint prisijungti prie Pekino. Nustebau internete pamatęs rodant, kad Kinijos lėktuvai patruliuoja virš Taivano. Tai – jau teritorinis Taivano sienų pažeidimas, o šiuo atveju Pekinas parodo „vienos Kinijos“ principą (Taivanas turi būti didžiosios Kinijos provincija). Jau 1996 metų vasarą, B. Klintonui lankantis Pekine, Kinijos prezidentas reikalavo, kad JAV neduotų modernių ginklų šios salos vyriausybei. B. Klintonas atsakė: „Skirtumai tarp Kinijos ir Taivano turėtų būti išspręsti taikiai“. Šiandien formali Maskvos ir Pekino draugystė tęsiasi, ji nukreipta atremti JAV karinę galią ir dominavimą Azijoje (O iki 1991 metų pabaigos Sovietų Sąjungos ir Kinijos santykiai buvo konfliktiniai.) Tačiau tebevyksta tylus lenktyniavimas tarp Rusijos ir Kinijos. Deja, Rusija šias varžybas pralaimi, tiek apleisdama Sibirą, tiek ekonominėje srityje. O tada kinai visame pasaulyje gali investuoti žymiai daugiau negu Rusija ir jau išstumia JAV iš Afrikos ir Azijos rinkų. 2017 metais Pentagono vadovo ataskaitoje Senatui ir Kongresui buvo įvardinta kylanti grėsmė JAV saugumui tiek iš Kinijos, tiek iš Rusijos, nors labiau baimintasi Kinijos galybės. Jau B. Obama, baigiantis kadencijai, dalį karių iš Europos perkėlė į Aziją. Tad dabar, esant tokiai geopolitinei situacijai, JAV būtų sunkiau išspręsti Šiaurės Korėjos problemą negu prieš 10 ar 15 metų. Štai kodėl JAV prezidento kalbų stilius yra piktas dėl pirmtakų apsileidimo reaguojant į senas problemas tarsi neužgydytas žaizdas. Laimė, kad XXI amžiaus pradžioje geopolitinėje situacijoje Indija sukuria pusiausvyrą, prieštaraudama Kinijai ir vis labiau priartėdama prie JAV, Izraelio ir Japonijos. Taigi D. Trampas, atrodo, puikiai valdo pasaulio padėtį naujo Šaltojo karo sąlygomis. Jis pasakė: „Nė vienas prezidentas nesielgė taip griežtai su Rusija kaip aš“. JAV vėl griežtina sankcijas Rusijai. JAV prezidentas siekia taikos ir nuolat primena, kad susitarti su Rusija ar Iranu būtų gerai. Jis yra atsargus, leidžia spręsti kariniams ekspertams, patarėjams, o šie yra griežtesnės linijos šalininkai negu buvusių prezidentų administracijų. Jis pasižymi drąsa, sprendžiant rimtus iššūkius, tokius kaip Irano sutartis. 2015 metais Kinija, Rusija, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija pasirašė su Iranu „Bendrąjį išsamių veiksmų planą“ dėl Teherano branduolinės programos taikiems tikslams. Ši sutartis su Iranu dėl branduolinio ginklo negaminimo buvo ir yra vertinama prieštaringai netgi Izraelyje. 54 proc. JAV gyventojų palaiko sutartį, o 27 proc. yra prieš. Žmonės negali įsigilinti į dalykų gelmes kaip politikai. Izraelio lyderis, ketvirtąją kadenciją laimėjęs Benjaminas Netanyahu, itin neigiamai įvertino šį susitarimą, pavadindamas jį „keliančiu grėsmę“ Izraeliui ir sudarysiančiu sąlygas Iranui turėti didelę branduolinę infrastruktūrą: „Geriau jokios sutarties negu pasirašyti blogą susitarimą“. Visa blogumo esmė pasakyta šiais B. Netanyahu žodžiais: „Juo paliekama didžiulė branduolinė infrastruktūra. Nė vienas branduolinis objektas neuždaromas, tarp jų – požeminiai objektai, kuriuos jie pastatė neteisėtai. Tūkstančiai centrifugų toliau suksis sodrindamos uraną“. Taip Izraelio premjeras kalbėjo dar 2015 metais. Klaida yra ta, kad didžiosios valstybės leido Iranui sodrinti uraną ignoruodamos JT Saugumo Tarybos sprendimus, kuriuos ji pati patvirtino.

Buvęs Izraelio užsienio reikalų ministras (dabar gynybos) Avigdoras Libermanas yra teigęs, kad „tai – pati didžiausia Irano diplomatinė pergalė nuo 1979 metų revoliucijos ir tai atvers ginklavimosi varžybas tarp sunitų, kurie nepasitiki šiitais“. O gegužės 8 dieną JAV prezidentas paskelbė: „Gėdingas susitarimas, kuris esą turėjo apsaugoti JAV ir kitas šalies sąjungininkes nuo Irano, iš tiesų veikia priešingai, nes Iranas tęsia atominio ginklavimosi programą. Irano režimas ir jo karinės ambicijos tik stiprėja, o taikioms valstybėms iš susitarimo nebuvo naudos“. Nemanau, kad Izraelio žvalgybos tarnyba suklydo, pateikdama duomenis JAV prezidentui: „Šiandien turime neginčijamų įrodymų, kad Irano pažadai buvo melas“. JAV valstybės sekretorius Maikas Pompėjus (Mike Pompeo) pagrasino: „Sankcijų virtinė taps net skausmingesnė, jei režimas neatsisakys nepriimtino ir nevaisingo kelio, kurį jis pasirinko sau ir Irano žmonėms. (...) Iranas daugiau niekada nebeturės visiškos laisvės dominuoti Artimuosiuose Rytuose“. Vašingtono strategijoje „dėl Irano sulaikymo numatyta 12 griežtų sąlygų, įskaitant reikalavimą užbaigti savo balistinių raketų programą ir nebesikišti į Jemeno, Sirijos ir kitus regiono konfliktus. Tik tada Vašingtonas derėsis dėl naujo susitarimo su Iranu“. Tačiau tarp pačių artimiausių sąjungininkų turėtų būti bendras sutarimas ir viena kryptis, o dabar JAV pasitraukė iš sutarties su Iranu, bet Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos užsienių reikalų ministrai teigia, kad „toliau dirbantys ties Irano branduolinio susitarimo išsaugojimu“, nors Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) užima tarsi tarpinę padėtį. Prancūzijos ir JAV vadovai nutarė dirbti ties nauju susitarimu dėl Irano branduolinės programos, kuri turėtų išplėsti ir papildyti 2015 metų susitarimą. JAV valstybės sekretorius tikisi savo sąjungininkų palaikymo. O Irano vadovybė labai susierzinusi dėl Prancūzijos pritarimo JAV norams perrašyti sutartį. D. Trampas dar sakė: „Jei Iranas mums kels grėsmę, jis sumokės tokią kainą, kokią teko sumokėti vos kelioms šalims“. Irano vadovybė prieš D. Trampui paskelbiant savo sprendimą, grasino atnaujinsianti urano sodrinimą. Balandžio 21 dieną amerikiečių televizijai CBS Irano užsienio reikalų ministras Mohamadas Javadas Zarifas kalbėjo: Numatėme sau kelis veiksmų variantus, įskaitant tokias priemones, kurios mums leis labai dideliu tempu atnaujinti savo branduolinę veiklą“. Bet dabar išsigandę Teherano vadovai jau lekia į Vakarų Europą, sakydami, kad jie laikysis sutarties sąlygų... Iranas yra totalitarinė islamo valstybė, o kaip diktatoriai moka „apeiti“ sutartis, mes, išgyvenę sovietų laikus, susipažinę su jų psichologija, galime teigti, kad D. Trampo pozicija kieta, bet teisinga ir bekompromisinė.

Gerai sekasi ir Vidurio Rytuose. Toks JAV prezidento politikos kursas dar labiau suartino Vašingtoną su ar Rijadu, o vadovaujant B. Obamai Saudo Arabija buvo sutrikusi, nuo JAV nutolstanti sąjungininkė. Sutartį pasirašęs Iranas nepriartėjo prie Vakarų, bet priešingai, atgavęs daugiau kaip 100 milijardų dolerių, išplėtė ekspansiją Vidurio Rytuose. O dabar Saudo Arabija vis daugiau linkusi dalyvauti JAV vadovaujamoje koalicijoje prieš terorizmą (reikia suprasti ir prieš Irano ekspanciją). Paskutiniu metu stipriai paaštrėjo Izraelio ir Irano santykiai. Izraelio aviacija bombardavo Sirijoje „Hezbolach“ taikinius daugiau kaip 100 kartų. O balandžio 18-osios naktį du Izraelio naikintuvai „F-16“ paleido iš Libano erdvės raketas į Sirijos ir Irano „T-4“ bazę, netoli Palmyros miesto. Žuvo mažiausiai 6 Irano kariai. Sunaikinta visa bazės infrastruktūra. O kai Iranas paleido 20 raketų į Golano aukštumas, užimtas Izraelio per 1967 metų karą, Izraelio armija atsakė 70 raketų smūgiais. Niekas neprisipažino, bet Rusija ir Iranas suprato, kad tai – Izraelio darbas. Šios šalies karinėje doktrinoje yra principas nepradėti pirmiems, o reikalui esant karo veiksmus perkelti į priešo teritoriją. (Jau rašiau apie JAV ir Izraelio jungtines pratybas prie Libano sienų). Rusija iš mandagumo pakėlė toną, esą Izraelis nuolat pažeidžia Sirijos suverenitetą, ir liepė abiems pusėms nurimti. Taigi Iranas nekariaus su Izraeliu, nes tarp Izraelio ir Irano labai išmintingai laviruoja Rusijos prezidentas. O D. Trampo sprendimas pripažinti Jeruzalę yra istorinis, sąmoningas ir atsargus. Kas gali uždrausti kitai valstybei pakeisti pastato pavadinimą: pirmiau buvo konsulatas, o dabar – JAV ambasada. Žinoma, musulmonus suerzino Jeruzalės pripažinimo žydų sostine faktas.

Prancūzijos prezidentas  E. Makronas pirmasis atsiliepė į D. Trampo norą pasidalyti karine našta. Po britų, prancūzų ir amerikiečių įvykdytos atakos Sirijoje balandžio 14-osios naktį jis pareiškė: „Jei Prancūzija nori būti gerbiama regione, turime kalbėtis su visais, bet taip pat turime mokėti veikti“. Taip E. Makronas ima sugrąžinti Prancūzijai jos didybę. Ir buvęs prezidentas socialistas Fransua Olandas (Francois Holland) veikė, bet daugiau po JAV priedanga ir labai atsargiai. Šiandien, ypač po Turkijos invazijos į Afrimą prieš kurdus, E. Makronas sustiprino prancūzų specialiąsias pajėgas, kurias visada sudaro „Išorės saugumo generalinis direktoratas“ ir užsienio žvalgybos skyrius. Šių padalinių kariai pirmieji atvyksta ir paskutinieji palieka mūšio lauką. (Taip pirmasis specialiųjų pajėgų karys 2013 metų sausio mėnesį žuvo Malyje; 2017 metais – Sirijoje). Prancūzai įsikūrę Manbijo mieste, kad sulaikytų galimą turkų veržimasi į šį kurdų gyvenamą miestą. Visų sąjungininkų bendras tikslas – užbaigti islamistų veisimąsi ir neleisti Iranui turėti priėjimo prie Viduržemio jūros. Pentagono vadovas Džeimsas Metisas (James Mattis) padėkojo E. Makronui už paramą antiteroristinėje veikloje. Taigi D. Trampo planas pasidalyti karine našta su sąjungininkais tampa realus. O D. Trampo pareiškimas apie galimą karių išvedimą iš Sirijos buvo apgalvotas dėl rinkimų pažadų vykdymo: štai aš, kaip žadėjau, norėjau išvesti kariuomenę, bet kariniai ekspertai patarė, kad atgis islamistai, bus skriaudžiami kurdai, tai aš privalėjau paklausyti savo karinių patarėjų.

Sirijos prezidento Bašaro al Asado kariuomenė atkovojo tik pusę Sirijos. Gegužės 21-ąją išvaduota sostinė Damaskas. Tai padaryti padėjo Irano nacionalinė gvardija, kuri vadovauja Irako, Afganistano ir kitų valstybių šiitams, turinti daugiau kaip 80 tūkst. karių (neskaitant Sirijos ir Rusijos apie 10 tūkst. karių). Bet nugalėti islamo fanatikus džihadistus buvo labai sunku. Žinoma, didžiausia ilgos kovos priežastis buvo ta, kad sukilėliai kovojo tarp savęs. Islamistai puolė Asado šalininkus ir nuosaikiuosius arba Sirijos laisvosios armijos karius, taip pat ir kurdus. Šie gynėsi ir nuo visų ir dar dabar yra pasiruošę kovoti su turkais. Visai galimas dalykas, kad kurdų viltys išsipildys ir jie turės nors ir mažą, bet savo valstybę. Šiuo metu apie tai tylima, geriau neerzinti priešininkų. Paskutinėmis dienomis amerikiečiai sutraukia savo ir Laisvosios Sirijos Armijos, kurios 80 proc. sudaro kurdai, karius iš vakarinių Sirijos dalių į rytines, į kurdų gyvenamus rajonus. Be to, ten gausu naftos klodų. Atrodo, kad Sirija liks suskaldyta. Šiuo atveju svarbiau turėtų būti tautų arba etninių grupių apsisprendimo teisė negu teritorinis integralumas. Jėga suvienyti – išžudyti visus B. al Asado priešininkus, tačiau jie to nepajėgė ir B. Asado pajėgos 100 proc. karo nelaimėjo. Tegul atskirai gyvena kurdai, alavitai, tegul gabalėlis žemės priklauso druzams prie Izraelio sienos. Šio regiono lyderiu vis dėlto yra tapęs Vladimiras Putinas.

Gegužės 19 dieną Vokietijos kanclerė Angela Merkel antrą kartą per mėnesį susitiko su Rusijos prezidentu V. Putinu. Ji parodė lyg ir pritarianti V. Putino veiklai Sirijoje. Ji minėjo Astanos derybas (jose dalyvauja Rusijos, Irano, Turkijos diplomatai), kad „jas reikėtų harmonizuoti su Ženevos“. JAV ir kiti NATO nariai pripažįsta tik Ženevos derybų, kurioms formaliai vadovauja JTO, nutarimus, o faktiškai – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Saudo Arabija ir Jordanija. A. Merkel pritarė V. Putino pasiūlymui, kad atėjo laikas „konstituciniam procesui“ Sirijoje. O tai reiškia padėties Sirijoje normalizavimą, naujos konstitucijos priėmimą. Joje bus apibrėžta teisinė kurdų ir kitų tautinių bei religinių mažumų padėtis ir drauge ir B. al Asado legitimumas, turėjimas teisę valdyti „apkarpytą“ naują Siriją.

Vadovaujant D. Trampui, JAV ima atgauti prarastas pozicijas pasaulyje. Gaila, kad dar nesibaigia tas nelaimingas aiškinimasis dėl Rusijos poveikio jo rinkimuose. Šiomis dienomis prezidentas pareikalavo, kad Teisingumo departamentas ištirtų, ar į jo rinkimų kampanijos komandą buvo „infiltruojamasi“ ir ar buvo šnipinėjama dėl politinių tikslų. Įtarimus dėl infiltravimosi jis pavadino potencialiai „didesniais už Votergeitą“. Jis leidžia suprasti, kad B. Obamos administracija esą galėjusi padėti jo konkurentei Hilari Klinton (Hillary Clinton). Iš esmės, šis faktas tokioje demokratinėje valstybėje būtų ne tik negražus, bet labai žalingas. Vis dėlto, jei kažkas ir buvo, tai jau gavo pamoką, iš kurios pasimokys ir ateities kartos. O eiliniai amerikiečiai sako: „Neklausykite, ką D. Trampas kalba, o žiūrėkite, ką jis daro“. O daro gerai, JAV ekonomika kyla. Manau, kad istorija teigiamai įvertins ir D. Trampo užsienio politiką.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija