„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2018 m. birželio 29 d., Nr. 6 (311)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Emigracija kaip blogis valstybei

Emigrantai

Pernai netekome Jonavos

Per metus Lietuvą palieka šiek tiek daugiau kaip 1 proc. LR piliečių – tai sudaro 30 tūkst. žmonių. Per 27 metus iš mūsų šalies emigravo 850 tūkst. piliečių. 2017 metais emigracijos tempai dar paspartėjo – iš Lietuvos išvyko 57 tūkst. gyventojų, o grįžo vos 29 tūkst. Taigi netekome Jonavos dydžio miesto. Tokia gausi emigracija keičia Lietuvos darbo rinkos veidą ir ekonomiką apskritai. Mažėjant gyventojų skaičiui, verslo įmonėms pradeda trūkti darbuotojų, mažėja vidaus vartojimas, brangsta paslaugos ir prekės, sunkiau darosi užtikrinti socialines sąlygas. Patenkame į užburtą ratą ir pasiūlymai, kurie jau įgavę formą ir rezultatą, yra du – profesionalų susigrąžinimas ir darbuotojų atsivežimas iš trečiųjų šalių. Tokiu būdu bandoma užpildyti mažiau kvalifikuotos darbo jėgos nišą. Ir nors galima džiaugtis, jog emigracija duoda ir kai kurių teigiamų pasekmių, galima manyti, kad kai kurie aukštą kvalifikaciją svetur įgiję tautiečiai sugrįš į tėvynę ir duos naudos jos ekonomikai, užsienyje uždirbtais pinigais rems savo šeimas, likusias krašte, mažės nedarbo lygis. Vis dėlto emigracija turi ir daugybę negatyvių pasekmių. Nesustabdomas emigracijos mastų augimas arba ilgalaikis vyksmas rodo, jog valstybės piliečiai yra nepatenkinti socialiniu ir politiniu gyvenimu, jog dauguma emigruoti pasiryžusių žmonių ekonomiškai yra neturtingi ar arti pusbadžio ribos, jog didėja įtampa tarp piliečių ir politikų ir apskritai mažėja pasitikėjimas valstybe. Bet dar svarbesnis tampa ateities klausimas: kaip valstybė galės garantuoti socialinius įsipareigojimus?

Ekspertai sutaria, kad dabartiniai mastai kelia didelį pavojų – mažėjant darbingų žmonių ir senstant visuomenei kyla rizika ūkio augimo perspektyvoms, ateityje bus sunkiau finansuoti pensijas, sveikatos priežiūrą bei švietimą.

Reikia kaupti rezervą

Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, žvelgdamas į demografines tendencijas, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. Boguslavas Gruževskis perspėjo, jog per artimiausius 5–6 metus reikia sukaupti rezervą, norint pasiekti, kad mūsų socialinės apsaugos sistema 15 metų galėtų funkcionuoti neigiamoje aplinkoje, nes gresia rimtos pasekmės. Forume kalbėjęs mokslininkas akcentavo, kad gyventojų senėjimo tendencijos yra stebimos visoje Europoje, kuri ir taip yra labiausiai senstanti pasaulio dalis. Nors Lietuva, jo žodžiais tariant, dar nėra blogiausioje padėtyje, bet padėtis keičiasi sparčiausiai kartu su Latvija. Anot B. Gruževskio, jei išsilaikys tokios tendencijos, tikėtinas scenarijus – darbo vietų ir mokesčių mokėtojų praradimas. Tokiu būdu kenčia viešieji finansai ir socialinės apsaugos sistemos tvarumas. Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas paskaičiavęs, kad pensinio amžiaus žmonių skaičiaus augimas tęsis iki 2042 metų, o jaunimo, vaikų iki penkiolikos metų skaičius mažės.

Kai dabartiniai darbuotojai pasieks pensinį amžių

Šiuo metu skaitlingiausia gyventojų grupė yra 53–57 metų amžiaus. Didžiausios problemos prasidės, kai šita grupė pasieks pensinį amžių, o tai bus po aštuonerių metų. Realiai problemos prasidės anksčiau, kai žmonės, kuriems šiandien 58–62 metai, pradės eiti iš darbo rinkos, pasieks pensinį amžių, o juos keis grupė, kuriai šiandien 13–17 metų ir kuri yra labiausiai neskaitlinga – ji artės prie darbingo amžiaus, pateks į 20–35 metų jaunimo kategoriją, pasižyminčia aukščiausiu migracijos intensyvumu. Tai reiškia, kad šie jaunuoliai, kurių yra mažai, dar ir labiausiai pasirengę išvykti. Net išsaugant 72–75 proc. užimtumo lygį, vis tiek nepavyks išvengti užimtumo sumažėjimo. Todėl būtina kalbėti apie tai, kokį mes turime per artimiausius penkerius ar šešerius metus sukaupti rezervą, kad po to neigiamoje aplinkoje funkcionuotume 15 metų. Pasak B. Gruževskio, reikia galvoti apie mokesčių reformą, kuri mažiausiai 3–6 procentais didintų viešųjų finansų, pirmiausia, „Sodros“ biudžetą.

Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad gimstamumo rodikliai galėtų būti didesni Lietuvoje, bet vien tai problemos nesprendžia, nes realiai nepakanka tų žmonių, kurie galėtų gimdyti vaikus. Kita didelė problema, pasak jo, yra emigracija. Kasmet Lietuva dėl didesnio mirtingumo nei gimstamumo praranda dešimt tūkstančių, o dėl didesnės emigracijos nei imigracijos – 20 tūkst. žmonių. Nepaliaujamai artėja toks laikas, kai 2030 metais Lietuvoje vienam išlaikomam žmogui teks mažiausiai dirbančiųjų visoje Europos Sąjungoje. Esant tokioms tendencijoms, galimas darbuotojų trūkumas visuose lygmenyse, taip pat ir valstybės tarnyboje. Mažėjant darbuotojų, t.y. vartotojų, stos vartojimas, mažės mokesčių mokėtojų, taigi ir pinigų valstybės biudžete, bus mažiau galimybių finansuoti viešąsias paslaugas, augs socialinė įtampa. Atsižvelgiant į gimstamumo mažėjimą ir gyventojų emigraciją, Lietuvai gresia skausmingiausias scenarijus ES – greitai ateis toks momentas, kai visi masiškai pradės eiti į pensiją.

Būtina skatinti imigraciją

Pasak mokslininko, svarbiausia dabar kalbėti yra apie ekonominį patrauklumą. Tai yra Finansų, Ūkio, Žemės ūkio ministerijų atsakomybė. „Tai jie pirmiausia turi kalbėti, kaip pasikeis investicinis patrauklumas, perskirstymas socialiniams tikslams. Jeigu tai nesikeis, viskas, ką čia kalbu, neturi prasmės. Nebus patrauklių darbo vietų, nedidės atlyginimai. (...) Jeigu žmonės nematys patrauklumo, nepasiliks, neinvestuos“, – sakė B. Gruževskis. Pasak jo, svarbu didinti Lietuvos darbo rinkos patrauklumą imigrantams. Mokslininkas patarė pamiršti, kad dirbti į Lietuvą atvažiavusieji bus reemigrantai, t. y. mūsų tėvynainiai. Iš Lietuvos išvykusiems darbo rinka dar nėra patraukli – šiandien ji domina silpnesnių šalių piliečiams, pirmiausia, iš Ukrainos, sakė B. Gruževskis. Pasak jo, tam, kad 2050 metais vėl mūsų būtų trys milijonai, šiandien emigracija turėtų sumažėti iki 15 tūkst., o imigracija padidėti nors iki 35 tūkst. Taip pat, pasak jo, reikia kalbėti apie socialiai atsakingą mokesčių sistemą. „Kaip matote, šiandien suvokimo neturime. Vieni traukia į save, vėl kalbame apie kažkokias lubas, kažkokį tinkamą pinigų neapmokestinimą. Žaisime toliau – prisižaisime. O paskui jau neturėsime tokios galimybės. Galite pradėti skaičiuoti dienas, valandas, kol prasidės masinis žmonių išėjimas į pensijas“, – sakė B. Gruževskis.

Emigracijos priežastys

Mokslininkas siūlo tris kryptis, kurios kompensuotų išvardintas problemas. Tai – naujų technologijų panaudojimas, vyresnio amžiaus žmonių integracija ir imigracija.

Lietuvos migracijos priežasčių tyrimas, kurį Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, pristatė Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto darbuotoja, tyrimo bendraautorė dr. Ilona Strumickienė. Ekonominės priežastys – tik viena iš sudėtingo komplekso dalių. Prie noro emigruoti ir sprendimo išvykti prisideda prasta sociopsichologinė žmonių būsena. Emigrantų buvo klausiama, kokie didžiausi taisytini dalykai, kokios yra didžiausios problemos Lietuvoje. 57,7 proc. respondentų įvardijo korupcijos dydį, ekonominę nelygybę minėjo 51,9 proc., nepagarbą eiliniam žmogui – 43,3 proc., biurokratijos dydį – 34 proc., pensijų, socialinių išmokų dydį – 23,8 proc., verslininkų gobšumą – 23,3 proc. apklaustųjų. Per trečdalis jautėsi nelaimingi Lietuvoje, net per 56 proc. jautėsi nereikalingi gimtinėje.

Beje, panašias negatyvias tendencijas rodo ir kitas tyrimas. KTU Europos instituto užsakymu „Vilmorus“ atliktas tyrimas, kurio metu siekta išsiaiškinti, kurias tris problemas visuomenė išskirtų kaip svarbiausias Lietuvoje, parodė, kad  žmonės daugiausiai piktinasi neadekvačiai didelėmis kainomis, lyginant su gaunamais atlyginimais (64,2 proc.), mažais atlyginimais, pensijomis, nes tai neužtikrina oraus gyvenimo (55,6 proc.), o 43,5 proc. jų emigruoja, neturėdami vilties grįžti. Gyventojų emigracijai didžiausią įtaką daro ekonominiai motyvai, socialinio nesaugumo jausmas ir teisingumo stoka, geresnės karjeros perspektyvos užsienyje.

Taigi žmonės išvažiuoja, nes jaučia neteisybę ir nebemato ateities. Jie puikiai supranta, kad valdžiai yra reikalingi tik kaip mokesčių bazė, kurią galima apkrauti papildomomis rinkliavomis, bet ne laisvos ir nepriklausomos valstybės piliečiai. Mūsų politikai ir kai kurie verslo atstovai tiesiog pamiršo, kad savo žmones reikia bent jau gerbti, nekalbant apie tai, kad piliečių sutartis su valstybe peržiūrima priklausomai nuo politinių ambicijų. Kaip turi savo gyvenimą planuoti verslas, kuriam lieka tik sekti mokesčių reformą, kuri dabar „sukasi“ Seime, niekas nieko tiksliai nežino. Sprendimai, kurie keis dešimčių tūkstančių žmonių gyvenimą, priimami ekspromtu, nesivarginant nei skaičiuoti, nei analizuoti.

Tyrėjai taip pat mėgino įvertinti emigrantų materialinę padėtį, kaip jie save matė gyvendami Lietuvoje. Tyrimas parodė, kad maždaug tik 30 proc. žmonių galėjo sau leisti neblogai gyventi Lietuvoje, nes jie sakė, kad jiems buvo prieinami kai kurie brangūs dalykai, kaip televizorius, šaldytuvas, bet jie negalėjo sau leisti brangių pirkinių – buto, jachtos ar kažko kito. Apie 7 proc. žmonių sakė, kad jie galėjo viską sau leisti. Tačiau 13,4 proc. žmonių pasakė, kad jiems neužteko pinigų net maistui. 25,1 proc. pasakė, kad jie maisto galėjo įsigyti, bet buvo sunku įsigyti rūbų. 30 proc. išvykusiųjų nurodė, kad jiems buvo sunku įsigyti stambesnį pirkinį – televizorių ar šaldytuvą. Nuosavą būstą iš respondentų turėjo maždaug ketvirtadalis apklaustųjų. Matome, kaip skurdžiai gyvena didelė Lietuvos gyventojų dalis, ir tai buvo labai svarbi priežastis emigruoti.

Šiuo metu vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra mažiausia iš Baltijos šalių ir viena mažiausių visoje ES. Ji siekia 307 eurus. Ar dešimtis metų mokėjus mokesčius iš šios sumos galima oriai nugyventi savo gyvenimo saulėlydį, diskutuoti neverta. Ko vertas „Sodros“ pasiūlymas pasitikrinti, kokią menką pensiją gausite, ir patiems pasirūpinti savo ateitimi? Atsakymų, ką dėl mokesčius mokančio piliečio daugiau galėtų padaryti „Sodra“, nėra. Tikras pasityčiojimas – Lietuvos banko vadovo Vito Vasiliausko siūlymas pensinį amžių ilginti labiau nei vidutinė gyvenimo trukmė. Kartais susidaro įspūdis, kad viską išmanantys politikai (tik paklausykite, kaip rafinuotai jie kalba ne tik per televizijas, bet ir Seimo posėdžiuose) ir ekonomistai (šiems paklausius jų žodžių, niekas nebrangsta) paskutinius kelerius metus nebuvo užsukę į parduotuvę ir nežino, kiek pabrango būtiniausios prekės ir paslaugos.

Dėl migracijos Europa didėja, bet Lietuva – mažėja

Kaip sakoma prieš savaitę paskelbtoje Austrijos demografų studijoje, Rytų ir Vidurio Europos gyventojų skaičius dėl emigracijos nuo 1990 metų reikšmingai sumažėjo, o Vakarų Europoje, kur traukia dauguma migrantų, šis procesas lėmė gyventojų padaugėjimą. Per 1990–2017 metus labiausiai – 19 proc. ir daugiau – gyventojų sumažėjo Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Moldovoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove. Tyrėjai iš Vienoje įsikūrusio Wittgensteino demografijos centro teigia, kad toks populiacijos nykimas „neturi precendento taikos laikotarpiu“. Čekija, Slovakija ir Slovėnija – vienintelės regiono šalys, kuriose nuo 1990-ųjų gyventojų šiek tiek (2–3 proc.) padidėjo. Pagrindiniu Europos šalių populiacijų didėjimą ir mažėjimą lemiančiu veiksniu šiuo metu yra tapęs migracijos srautas. Keliose Vakarų Europos šalyse gyventojų padaugėjimą labiausiai lėmė padidėjęs gimstamumas – pavyzdžiui, Airijoje, kur nuo 2000 metų populiacija padidėjo 36 proc., ir Prancūzijoje (18 procentų). Daugumoje Vakarų Europos valstybių gyventojų skaičiaus augimą daugiausiai lėmė imigracija. Tarp tokių šalių yra Šveicarija (26 proc.), Ispanija, (20 proc.) ir Švedija (17 procentų).

Pagal neto migraciją tūkstančiui gyventojų 2016 metais Lietuva buvo paskutinėje vietoje Europoje, t.y. iš Lietuvos emigravo santykinai daugiausia gyventojų. 2017 metais iš Lietuvos emigravo 47900 žmonių, tai 2400 (4,8 proc.) žmonių mažiau negu prieš metus (2016 metais iš Lietuvos emigravo 50300 gyventojų). VRM duomenimis, gyventojų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais nuolat mažėja: 2015 metais šalyje buvo 2921920, 2016 metais – 2888558, 2017 metais – 2847900, 2018 m. pradžioje – 2810100 gyventojų. Bendrasis emigracijos rodiklis (emigrantų skaičius, tenkantis 1000 nuolatinių gyventojų) 2017 metais nežymiai sumažėjo ir sudarė 16,9 emigranto (2016 metais – 17,5; 2015 metais – 15,3; 2014 m. – 12,5).

Jau keleri metai grįžusių (reemigravusių) Lietuvos Respublikos piliečių skaičius mažėja. VRM duomenimis, 2017 metais reemigravusių skaičius sudarė 10200 žmonių – 50 proc. visų atvykusių į Lietuvą. 2016 metais į Lietuvą grįžo gyventi 14200 Lietuvos Respublikos piliečių (70,3 proc. visų imigrantų). Tai buvo 4200 (22,7 proc.) mažiau negu 2015 metais, o užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, nuolat daugėja: 2015 metais gyveno 40284 (0,8 proc. daugiau nei 2014 metais); 2016 metais – 43604 (10 proc. daugiau nei 2015 metais); 2017 metais – 49387 (13,3 proc. daugiau nei 2016 metais). 2017 metais bendras į Lietuvą imigravusių asmenų skaičius – 20400 (atvyko užsieniečių ir sugrįžo Lietuvos Respublikos piliečių), tai 200 (1 proc.) daugiau nei 2016 metais (2016 metais imigravo 20200; 2015 metais – 22100 asmenų). Bendrasis imigracijos rodiklis (imigrantų skaičius, tenkantis 1000 nuolatinių gyventojų) 2017 metais sudarė 7,2 imigranto (2016 metais – 7,0; 2015 metais – 7,6; 2014 metais – 8,3). 2017 metais išduoti 3583 leidimai užsieniečiams dirbti Lietuvos Respublikoje, tai – 72 proc. mažiau nei 2016 metais (2016 metais – 12600, pokytis – 83 proc., 2015 metais – 6873, pokytis – 28 proc.). Daugiausia leidimų dirbti kaip ir praėjusiais metais išduota Ukrainos (2315) ir Baltarusijos (636) piliečiams. 2017 metais leidimus dirbti Lietuva išdavė 40 valstybių piliečiams (2016 metais – 44).

Įgyvendinant imigracijos skatinimo politiką, siūloma spręsti teisinio reglamentavimo tobulinimo klausimus, siekiant užtikrinti, kad supaprastintos ir palengvintos imigracijos procedūros būtų taikomos Lietuvos darbo rinkos poreikius atitinkančioms užsieniečių kategorijoms. Taip pat siūloma taikyti palankesnes imigracijos taisykles aukštos profesinės kvalifikacijos specialistams, kitų Lietuvos poreikius atitinkančių prioritetinių kategorijų užsieniečiams. Užtikrinant užsieniečių integracijos proceso efektyvumą rekomenduojama nustatyti integracijos srities strateginius ir plėtoti esminius veiklos komponentus; didinti gyventojų informuotumą apie imigraciją ir integracijos procesą; vykdyti priemones, skirtas atvykusiųjų lietuvių kalbos mokymui ir kultūriniam švietimui sudaryti; palankesnes sąlygas atvykstantiems studijuoti ar vykdyti mokslinę veiklą, gerinti jų gebėjimus integruotis į darbo rinką ir pan.

Reemigracija dar nesidžiaukime

Vykdant šias ir kitas priemones, pirmą kartą per ilgą laikotarpį mūsų šalyje fiksuojamas teigiamas migracijos rodiklis. Gegužę į Lietuvą atvyko pastebimai daugiau imigrantų, negu išvyko emigrantų. Išankstiniai Statistikos departamento duomenys rodo, kad praėjusį mėnesį į mūsų valstybę persikėlė 3627 asmenys, o ją paliko – 3084. Taigi, atvykėlių buvo 543 daugiau nei išvykusių. Tiesa, per penkis mėnesius migracijos rodikliai išlieka neigiami: 17,4 tūkst. asmenų emigravo iš Lietuvos, o 15,6 tūkst. imigravo, taigi šiemet dėl migracijos gyventojų skaičius sumažėjo bent 1,7 tūkst. Vis dėlto tai yra 9 kartus mažiau nei buvo prieš metus. Du trečdalius (65,9 proc.) šiemet per penkis mėnesius imigravusių į Lietuvą asmenų sudarė grįžę Lietuvos piliečiai. Tačiau skelbiama, kad Lietuvoje su darbo leidimais šiuo metu dirba apie 14 tūkst. žmonių iš Rytų Europos – tai yra 75 proc. daugiau nei prieš pusmetį.

VDU Demografinių tyrimų centro vadovė prof. V. Stankūnienė sako, kad džiaugtis dėl tokios statistikos kol kas yra per anksti. Jos nuomone, gilių išvadų daryti nevertėtų. „Svarbu paminėti, kad tą teigiamą įtaką skaičiuose daro atvykstantieji iš Rytų, iš Ukrainos. „Visada sakiau ir sakysiu, kad, pirmiausia, turėtume neišstumti savų, nedempinguoti atlyginimų savo žmonėms. Čia poslinkių kol kas nėra, tad kas dar gali išvažiuoti, išvažiuoja. (...) Didelė dalis grįžusiųjų, negalėdami čia įsitvirtinti, apsisuka ir išvyksta vėl. Galbūt situacija neblogėja, stabilizuojasi, tačiau kuo džiaugtis, dar neturime. Mažėja tų, kurie dar gali išvykti, tad nereikėtų daryti išvadų, žvelgiant į absoliučius skaičius“, – pažymi V. Stankūnienė. Be to, jos nuomone, reikia palaukti rudens, kai mūsų jaunimas, kaip energingiausia emigrantų grupė, išvyks mokytis į užsienį. V. Stankūnienė pabrėžia, jog tai, kad ilgą laiką grįžtančių lietuvių būtų daugiau nei išvykstančių, liudytų geras permainas, tačiau dar svarbiau, kad jie nebeišvyktų pakartotinai. O tam „jau reikia rimtų ekonominių žingsnių, kad tie žmonės turėtų galimybę įsitvirtinti. Labai svarbu ir tai, kad sumažėtų skirtumas tarp darbo pajamų čia ir tose šalyse, į kurias išvykstama. Tai yra labai rimtas veiksnys, lemiantis pasirinkimą išvykti ir nebegrįžti“, – sako V. Stankūnienė.

Siekiant grąžinti emigravusius į gimtinę, galimos dvi veiksmų sritys greitam ir ilgalaikiam efektui pasiekti. Greitam efektui pasiekti reikalingas darbo jėgos apmokestinimo sumažinimas, aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimas. Taip pat reikalinga išplėtota komunikacija, pasiekiant išvykusius lietuvius su konkrečia žinia, kad mes jų laukiame. Svarbu tobulinti gyvenimo sąlygas Lietuvoje. Remiantis kitų šalių patirtimi, matant, kaip kitos valstybės konkuruoja dėl užsienio talentų, lanksčią imigracijos politiką galima suderinti su nacionalinio saugumo interesais. Tačiau tik esant politinei atsakomybei, prisiimant politinę valią, galima užtikrinti, kad tos priemonės realiai veiktų. Svarbios priemonės ilgalaikiam efektui pasiekti yra nuosekli šeimos politika, skirta gimstamumo lygiui stabilizuoti ir padidinti, užtikrinama ori senatvė, investicijos į mokslą, piliečių sąmoningumo apie demografinę problemą didinimas, dvigubos pilietybės įvedimas.

Pagal kai kurias apklausas, reemigruoti skatintų pagerėjusi bendra politinė, ekonominė ir socialinė padėtis šalyje. Savo įtaką daro ir šalyje matomas patriotinis pakilimas, kuris gali būti sietinas su Lietuvos šimtmečiu, su „Brexit“ susijęs emigrantų sąlygų pablogėjimas. Tačiau galbūt šie aspektai nėra pakankami tam, kad iš Lietuvos žmonės neišvyktų ir kad pritrauktume labai reikalingus žmogiškuosius resursus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija