„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2017 m. balandžio 21 d., Nr. 1 (62)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS
2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

 

Bažnyčios tarnavimas paskutiniesiems

Popiežiaus Pranciškaus vadovautos Paskutinės vakarienės šv. Mišios kalėjime

Mindaugas Buika

Paliano pataisos namai

Popiežius Pranciškus ir penktaisiais pontifikato metais pratęsė gražią tradiciją Didįjį ketvirtadienį, Paskutinės vakarienės šv. Mišias su kojų mazgojimo apeigų atlikimu, kaip Jėzus darė savo mokiniams prieš nukryžiavimą, aukoti vadinamoje „egzistencinėje periferijoje“ atsidūrusiems asmenims. Ši tradicija buvo pradėta 2013 metų kovą, kai, vos tik išrinkus šv. Petro įpėdiniu, Šventasis Tėvas Velykinio kančios tridienio pradžioje nuvyko į Romos Casal del Marmo nepilnamečių pataisos koloniją ir Paskutinės vakarienės pamaldose, skirtose Viešpaties nuolankumo ir tarnystės atminimui, mazgojo kojas jauniesiems kaliniams, tarp kurių pirmą kartą buvo moterų ir musulmonų. Kitais metais tokias apeigas Popiežius atliko Romos Don Gnocchi neįgaliųjų slaugos namuose, o 2015-aisias Didįjį ketvirtadienį šventė Romos Rebibbia kalėjime. Praėjusiais metais jis Viešpaties vakarienės šv. Mišioms vadovavo Italijos sostinės pakraštyje esančiame Castelnuovo di Porto pabėgėlių priėmimo centre. Tuomet tarp tradiciškai parinktų dvylikos asmenų (toks buvo pirmųjų apaštalų skaičius), kuriems buvo simboliškai mazgojamos kojos, vėl buvo įvairių tikybų (katalikų, musulmonų, induistų, koptų stačiatikių) vyrai ir moterys.


Kvietimas atsiversti iš Tre Fontano

Brunonas Kornačiolis

Prieš 70 metų apsireikšdama Tre Fontane, Romos (Italija) priemiestyje, Dievo Motina pasakė, kad, jeigu bus bevaisis kvietimas atsiversti, tai tada iš rytų pusės ateis tauta, didžiai atitolusi nuo Dievo ir savo kelyje sunaikins švenčiausius dalykus.

Pirmą kartą Dievo Motina Brunonui Kornačioliui (Brunon Cornacchioli) apsireiškė 1947 metų balandžio 12 dieną Tre Fontane, Romos priemiestyje. B. Kornačiolis gavo žinios dovaną, kuria buvo įspėta Katalikų Bažnyčia. Jai grėsė demoralizacija, ateizmas, islamas. Iki pat mirties, 2001 metų, jį nuolat aplankydavo Dievo Motinos vizijos ir pranašystės. Jo užrašai liudija apie jau išsipildžiusias pranašystes. Tarp jų yra popiežiaus Pijaus XII mirtis ir kito popiežiaus – Pauliaus VI – išrinkimas 1963 metais, Jom Kipuro karas 1973 metais (Izraelio karas su Egipto ir Sirijos koalicija), Italijos premjero Aldo Moro pagrobimas ir nužudymas 1978 metais, pasikėsinimas į popiežių Joną Paulių II 1981 metais, Černobylio reaktoriaus sprogimas 1986 metais, bombos susprogdinimas 1993 metais Laterane, prieš Šv. Jono baziliką, teroristinės atakos prieš Pasaulio prekybos centrą 2001 metais. Yra dar daugybė pranašysčių, kurios laukia žmonijos, jeigu nebus atsivertimo.


Okeanijoje

„Skraidantis“ vyskupas: „Išmokau valdyti lėktuvą, kad aplankyčiau esančius toli“

Vyskupas Lučijanas Kapelis (kairėje)
su bičiuliu pasiruošę skrydžiui

„Išvykstu 10.30 ryte, dangus pusiau apsiniaukęs, gavęs patikinimą, kad nuo Vagino salos oras bus geras. Už pusvalandžio jau esu Šuazelio (Choiseul) salos pietuose ir reikia kirsti kalnus, kad nusileisčiau Kaghau. Tačiau kalnų nesimato. Tarp audros debesų yra plyšys, kuris mane nuveda už debesų sienos, virš nuostabios įlankos. Tačiau už jos irgi nieko nebesimato. Viskas tamsu, o ir plyšys sugrįžimui užsidaro. Bandau jį perskristi. Neįmanoma. Turiu sugrįžti ir vėl skristi virš įlankos. Tačiau ir ji po penkių minučių uždengiama lietaus ir vėjo. Vienintelė išeitis – leistis ant vandens pirmą kartą, prieš tai pabandžius vos keletą kartų. Žvelgiu pirmyn, jokių svyravimų, nusileidimas tobulas. Šį kartą baigėsi gerai. Laukiu pusantros valandos ir matau plyšį Gizo salos kryptimi. Pamirštu Kaghau ir grįžtu atgal, po pusvalandžio esu Gizo, čia oras gražus. Pakilimas nuo vandens stipriam vėjui pučiant ne pats maloniausias, ypač jūroje. Ar ne taip? Patirtis tikrai nebloga ir džiugu, kad galiu ją papasakoti, nes iš tiesų buvo geriau nelįsti į tą plyšį...“


Azijoje

Šri Lankoje 2017-ieji paskelbti Šv. Juozapo Vazo metais

Prieš dvejus metus, sausio 19-ąją, baigėsi popiežiaus Pranciškaus kelionė Šri Lankoje ir Filipinuose. Daugeliui ji įsiminė kaip didžiausias kada nors buvęs liturginis šventimas – popiežiaus Mišiose Maniloje dalyvavo gal net septyni milijonai tikinčiųjų. Tačiau prieš atvykdamas į Filipinus popiežius Pranciškus apsilankė Šri Lankos saloje ir čia sausio 14 dieną kanonizavo palaimintąjį Juozapą Vazą (1651–1711). Kanonizacijos diena beveik sutapo su šventojo mirties diena, sausio 16-ąja. Tai – pirmasis ir vienintelis Šri Lankos šventasis, ir salos ganytojai vyskupai 2017-uosius savo krašto Bažnyčioje paskelbė jo metais.

Kanonizacijos homilijoje popiežius Pranciškus išryškino tris šio tuometinėse portugališkose teritorijose Indijoje gimusio šventojo savybes. „Pirmiausia jis buvo pavyzdingas kunigas. (...) Jis mus moko išeiti į periferijas, kad Jėzus Kristus būtų pažįstamas ir mylimas visur. Jis taip pat yra kantrios kančios dėl Evangelijos, paklusnumo vyresniems, meilaus rūpesčio Bažnyčia pavyzdys“, – sakė popiežius Pranciškus, primindamas, kad XVIII amžiaus aplinka Šri Lankoje katalikams buvo nepalanki ir kartais atvirai priešiška. Kitas šventojo bruožas buvo mokėjimas peržengti religinius skirtumus, tarnauti taikai ir artimui. Jis stengėsi padėti kiekvienam stokojančiam, bet kur ir bet kokiam. Taip, pasak Popiežiaus, turi elgtis ir šiandieninė Bažnyčia Šri Lankoje: tarnauti neskirstant į rases, gentis, socialines klases ir religijas. Trečiasis šventojo Juozapo Vazo bruožas, kurį išryškino popiežius Pranciškus, buvo jo misionieriškas uolumas. Nors pirmiausia atvyko į Šri Lanką, dar vadintą Ceilonu, tarnauti jau čia buvusiai katalikų bendruomenei, jis mokėjo perteikti Evangelijos tiesą ir grožį visiems sutiktiems pagarbiai ir nuolankiai. „Toks yra Kristaus sekėjų kelias ir šiandien“, – pasakė Šventasis Tėvas, drąsindamas vietos Bažnyčią vadovautis savo šventojo pavyzdžiu.


Pasaulyje auga katalikų skaičius

Katalikų skaičiaus augimas pasaulyje pastebimas ypač Afrikoje. Pagal naujausius statistinius duomenis, paskelbtus ką tik pasirodžiusiame 2017 metų Popiežiaus žinyne „Annuario Pontificio“ ir Bažnyčios 2015 metų statistiniame žinyne „Annuarium Statisticum Ecclesiae“, 2015 metais pasaulyje buvo 1,285 milijardai katalikų, vienu procentu daugiau nei metais ankščiau. Katalikai 2015 metais sudarė 17,7% pasaulio gyventojų. Palyginus su 2010 metais, katalikų skaičius išaugo 7,4%.

Katalikų skaičiaus augimo dinamika skiriasi kiekviename žemyne. Jei Afrikoje užfiksuotas vos ne dvidešimties procentų augimas (19,4%), o katalikų skaičius nuo 2010 iki 2015 metų išaugo nuo 186 iki 222 milijonų, Europoje per tą patį laikotarpį padėtis ištiko stabili: 2015 metais buvo 286 milijonai katalikų, t.y. 800 tūkstančių daugiau nei 2010 metas, tačiau 1,3 milijono mažiau nei 2014 metais. Panaši pastovi padėtis Okeanijoje, bet ryškesnė mažėjimo tendencija, o Amerikoje ir Azijoje katalikų skaičiaus augimas atitinkamai buvo 6,7% ir 9,1%. Šie poslinkiai glaudžiai susiję su bendrais pasaulio demografijos poslinkiais.


Palaimintųjų pėdsakais

„Kirche in Not“ veikia 70 metų

Tarptautinė katalikiška šalpos organizacija „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“, paprastai vadinama savo pirmuoju vokišku pavadinimu „Kirche in Not“, šiemet mini savo veiklos 70 metų sukaktį.

Ją įkūrė olandas kun. Verenfrydas van Stratenas (Werenfried van Straaten). Gimęs 1913 metais, prieš Antrąjį pasaulinį karą įstojęs į regulinių kanauninkų premonstratų bendruomenę, šventimus jis priėmė 1940 metais. Karo pabaigoje ir pokario metais kun. V. van Stratenas visą savo laiką ir jėgas skyrė karo pabėgėlių sielovadai ir materialinei šalpai. Motociklu važinėjo po kaimus, rinko maistą ir vežė jį pabėgėliams. Greitai jis buvo pramintas „Speckpater“ („Tėvas lašiniai“). Karo pabaigoje ir pokario metais spontaniškai pradėta labdaros veikla, 1947 metais, pritarus popiežiui Pijui XII, įgavo institucinį pavidalą – virto oficialia bažnytine šalpos organizacija, pavadinta „Kirche in Not“. Iš pradžių šelpusi Vakarų Europoje atsidūrusius pabėgėlius, vėliau kun. V. Van Strateno suburta organizacija ėmė šelpti Vidurio ir Rytų Europos Bažnyčias. Bendradarbiavimas ir pagalba Vidurio ir Rytų Europos šalių katalikams labai suintensyvėjo praėjusio šimtmečio pabaigoje, besibaigiant ir žlugus komunistų režimams. Tą pačią veiklą „Kirche in Not“ tęsia ir dabar, tačiau daugiau dėmesio skiriama kitiems kraštams ir kitoms problemoms. Vienas pagrindinių pagalbos vargstančioms Bažnyčioms organizacijos prioritetų dabar yra ekumenizmo plėtojimas. „Kirche in Not“ dabar remia ne tik katalikų, bet ir kitų krikščionių, pirmiausia stačiatikių, bendruomenes.


Palaimintųjų pėdsakais

Japonijoje palaimintuoju paskelbtas samurajus

Vasario 7 dieną didelėje šventėje Osakos mieste, Japonijoje, palaimintuoju buvo paskelbtas japonas Takayama Ukonas (1553–1615), priklausęs kilmingų samurajų šeimai: Japonijoje yra jo šeimos vardu pavadintas miestas, kuriame dar išlikę ir šeimos pilies likučiai. Jo krikščioniškas vardas buvo Justas – „teisusis“. Ir iš tiesų, jo gyvenime netrūko situacijų, kuriose jis turėjo rinktis: išlaikyti galią ir įtaką, bet prarasti tikėjimo ir moralinį teisumą, ir priešingai. Šis palaimintasis gyveno XVI ir XVII amžių sandūroje. Japonija tuo metu išgyveno sudėtingą suvienijimo laikotarpį, lydimą nenutrūkstamų kovų, vieną dieną sudaromų ir kitą jau nutraukiamų karinių sąjungų, kuriose užsibaigė vienų ir prasidėjo kitų giminių istorija. 1600 metais tarp konkuruojančių jėgų įvyko didžiulis Sekigaharos mūšis, kuriame buvo nulemtas Japonijos likimas dviem su puse amžiaus.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija