Dieviškosios meilės skelbėja

Mindaugas BUIKA

Džiana Bereta Mola su viena savo dukrelių

Tuo metu, kai tarptautinėje bendruomenėje ir bažnytiniuose sluoksniuose daugėja raginimų atstatyti įstatyminę negimusios gyvybės apsaugą, popiežius Jonas Paulius II gegužės viduryje kanonizavo italę gydytoją Džianą Beretą Molą (1922-1962), kuri sudėjo didžiausią auką, kad užtikrintų savo pradėto kūdikio gimimą. „Ši šventoji šeimos motina buvo herojiškai ištikima įsipareigojimui, kurį ji davė savo santuokos dieną, - kalbėjo Šventasis Tėvas homilijoje per kanonizavimo iškilmes, kuriose kartu su daugiatūkstantine maldininkų minia dalyvavo naujosios šventosios našlys ir trys jų vaikai. – Tegul mūsų epocha per šv. Beretos Molos pavyzdį iš naujo atranda tyrą, santūrų ir vaisingą grožį santuokinės meilės, išgyvenamos kaip atsako į dieviškąjį pašaukimą“.

* * *

Džiana Bereta gimė 1922 m. spalio 4 d. Madžentoje, netoli Milano, katalikiškoje trylika vaikų auginusioje šeimoje. Vėliau trys vaikai įstojo į vienuolijas. Iš tėvų gauto puikaus katalikiško auklėjimo dėka Džiana nuo vaikystės išsiugdė gyvybės, kaip brangios Dievo dovanos, supratimą, stiprų tikėjimą Apvaizda ir buvo įsitikinusi maldos būtinumu ir veiksmingumu, sakoma Vatikane paskelbtoje šventosios biografijoje. Tvirtas tikėjimas atsiskleidė jos apaštalavimo veikloje – ji dalyvavo „Katalikų akcijos“ pasaulietiniame sąjūdyje, rūpinosi jaunais ir senais vargo prispaustais žmonėmis.

Po gimnazijos Džiana studijavo mediciną Pavijos universitete, kurį baigusi savo tėviškėje pradėjo dirbti gydytoja. Vėliau tęsė studijas Milano universitete, pasirinkusi pediatriją. Ypatingą dėmesį skirdama vaikų ir motinų sveikatingumui, ji savo profesiją suvokė kaip misiją. Džiana kalbėjo: „Kaip kunigas gali paliesti Jėzų, taip ir mes, gydytojai, paliečiame Jėzų mūsų pacientų kūnuose“. Atsakinga profesinė veikla netrukdė jai užsiimti mėgstamu slidinėjimo sportu ir kopimu į kalnus. Taigi Džiana buvo šiuolaikinė, aktyvų gyvenimą gyvenusi moteris.

Kupina meilės ir džiaugsmo dėl savojo pašaukimo santuokai ir motinystei, 1955 m. rugsėjo 24 d. ji ištekėjo už inžinieriaus Pietro Molos, kuris taip pat buvo kilęs iš Madžentos ir dalyvavo „Katalikų akcijos“ sąjūdyje. Laiminga šeima vėliau per ketverius metus susilaukė trijų vaikų: 1956-ųjų lapkritį gimė Pierluidžis, 1957 metų gruodį – Mariolina ir 1959-ųjų liepą – Laura. Nors ir turėdama tris vaikus, Džiana, padedama vyro, derino motinystę su gydytojos pediatrės darbu.

„Būdama dirbanti motina ir žmona, ji turėjo susidoroti su daugybe rūpesčių kasdieniniame gyvenime, ir kada skaitai jos laiškus vyrui (kuris dėl darbo specifikos turėjo daug keliauti), matai, kad jos problemos buvo panašios į daugelio mūsų visų problemas“, - sakė interviu katalikų žinių agentūrai CNS Jungtinėse Valstijose veikiančios Šv. Džianos Molos draugijos pirmininkas Džo Kaningemas. Jis taip pat pažymėjo, jog iškylančius sunkumus jai padėdavo įveikti kasdienė malda, rožinio kalbėjimas, kasdienis dalyvavimas šv. Mišiose ir Eucharistija, taip pat visiškas atsidavimas Dievo Motinos globai.

Džianai laukiantis ketvirtojo vaiko ir baigiantis antrajam nėštumo mėnesiui, 1961 metų rugsėjį jos gimdoje buvo rastas auglys. Buvo reikalinga chirurginė operacija. Kadangi būtinai reikėjo šalinti visą gimdą, neišvengiamai būtų žuvęs ir negimęs kūdikis. Suvokdama visą riziką, Džiana prašė chirurgo daryti viską, kas reikalinga, tačiau išsaugoti kūdikį bet kokia kaina. Operacijos metu kūdikio gyvybė buvo išsaugota, nėštumas tęsėsi likusius septynis mėnesius. Džiana, dėkodama Viešpačiui už negimusio kūdikio išgelbėjimą, su didele dvasios įtampa laukė jo gimimo, baimindamasi, kad jis gali gimti patirdamas didelį skausmą, ir meldė Dievo, kad to būtų išvengta.

Likus kelioms dienoms iki ketvirtojo kūdikio gimimo, ji, kaip visada, pasitikėdama Apvaizda, kalbėjo, jog pasirengusi paaukoti savo gyvybę, kad būtų išgelbėta jos kūdikio gyvybė. „Jeigu reikės spręsti, ką gelbėti – mano ar kūdikio gyvybę – nedvejokite. Aš reikalauju, kad pasirinktumėte kūdikį. Išgelbėkite jį“, - sakė Džiana savo vyrui ir gydytojams.

Į ligoninę ji buvo paguldyta 1962 metų Didįjį penktadienį. Ketvirtasis kūdikis Džiana Emanuela gimė Didįjį šeštadienį, 1962 m. balandžio 21 d. Dėl išsivysčiusios infekcijos ir kitų komplikacijų, iškentusi didžiulius skausmus, motina mirė po septynių dienų, 1962-ųjų balandžio 28 d. Kančiose jos pagrindinė malda buvo tokia: „Jėzau, aš Tave myliu. Jėzau, aš Tave myliu“. Tik 39 metų sulaukusios Dž. Molos laidotuvės tapo didelio liūdesio, tikėjimo ir pamaldumo išraiška.

Herojiška Džianos auka buvo pripažinta visoje Milano arkivyskupijoje ir Italijos Bažnyčioje. Popiežius Paulius VI 1973 metų rugsėjį, prisimindamas jos ryžtingą žingsnį dėl kūdikio išsaugojimo, pavadino ją „jauna motina..., kuri atidavė gyvybę už savo dukterį, pasiaukodama su sąmoningu atsidavimu“. Dž. Molos kanoninazijos byla buvo pradėta aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Pirmasis stebuklas, paprašius užtarimo, įvyko 1977 metais. Popiežius Jonas Paulius II beatifikavo Džianą 1994 m. balandžio 24 d. Iškilmė Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimu buvo pritaikyta Tarptautiniams šeimos metams. Tuomet, siūlydamas Dž. Molos pavyzdį visoms šeimų motinoms, Šventasis Tėvas sakė: „Ši išskirtinės meilės moteris, puiki žmona ir motina, savo kasdieniu gyvenimu paliudijo reiklias Evangelijos vertybes. Pateikdami šią moterį kaip krikščioniškojo tobulumo pavyzdį, mes kartu norime išaukštinti visas tas tikro dvasingumo šeimų motinas, kurios visiškai atsiduoda savo šeimai, kurios nesibaido gimdymo kančių ir kurios yra pasirengusios padaryti bet ką, pasirengusios kiekvienai aukai, kad tai, ką turi geriausio, suteiktų kitiems“.

Tą beatifikacijos dieną jos vyras Pietras – jam dabar yra 82 metai – duodamas interviu Vatikano radijui, prisiminė savo žmoną kaip „nuostabią moterį, kuri labai mylėjo gyvenimą“. Jis sakė, kad Džiana buvo „paprasta, bet kartu tvirto tikėjimo moteris, moteris, kupina džiaugsmo, stipraus charakterio asmenybė, kuri turėjo drąsos gyventi pagal Evangeliją iki galo“. P.Mola taip pat prisiminė jos „visišką pasitikėjimą Apvaizda ir jos didelį bei tobulą džiaugsmą gimstant kiekvienam vaikui“. Džianos sprendimas „paaukoti gyvybę, kad išgelbėtų savo kūdikį, turėjo gilias šaknis pačioje santuokoje, kurią ji suprato kaip sakramentą, meilės sakramentą, ir herojiškoje motinos meilėje, visiškame įsitikinime, jog negimusiojo teisė gyventi yra šventa“, - kalbėjo palaimintosios (dabar jau Bažnyčios šventosios) našlys.

Stebuklas, reikalingas Dž. Molos kanonizacijai, Šventųjų skelbimo kongregacijoje po išsamaus tyrimo formaliai buvo pripažintas praėjusių metų gruodžio pabaigoje. Jis įvyko Brazilijoje 2000 metais. Trijų vaikų motina Elizabeta Komparini Arkolino buvo jau 16 savaičių nėščia ketvirtuoju kūdikiu, kai, trūkus placentai, neteko gemalą supančio amniono skysčio. Gydytojai nelaimingai motinai pasakė, kas išsaugoti kūdikį tokiu atveju praktiškai nėra galimybių, ir pasiūlė atlikti abortą.

Matyt, ne be dieviškosios Apvaizdos įtakos tuo metu ligoninėje savo draugą lankė vietinės Frankos vyskupas Dioženas Silva Matesas. Paprašytas nueiti pasikalbėti ir paguosti E.Arkolino jos palatoje , ganytojas sužinojo apie įvykusią nelaimę ir gresiantį abortą. „Neleiskite žudyti motinoje užsimezgusios gyvybės, - patarė vyskupas. – Melskime palaimintosios Džianos Beretos Molos užtarimo, kad gvybė, kurią jūs nešiojate, būtų išsaugota“.

Grįžęs namo, ir pats vyskupas meldė Dž. Molos užtarimo prieš Viešpatį lakiant stebuklo malonės ir mažojo kūdikio išgelbėjimo. Ir Elizabeta, padarius cezario pjūvį, 2000 m. gegužės 31 d. pagimdė sveiką mergaitę, kuri buvo pavadinta Džianos Marijos vardu. Arkolino šeima dalyvavo Dž.Molos kanoninazijos iškilmėje Romoje.

Gegužės 16 dieną aukotų kanonizacijos šv. Mišių homilijoje šv. Džianą Beretą Molą pavadinęs „dieviškosios meilės skelbėja“, popiežius Jonas Paulius II priminė, jog, likus kelioms dienoms iki vestuvių, ji rašė savo būsimajam vyrui: „Meilė yra nuostabiausias jausmas, kurį Viešpats yra įterpęs į žmogaus sielą“. Šventasis Tėvas taip pat pažymėjo, jog naujosios šventosios „didžiausia auka, kuri uždėjo antspaudą jos gyvenimui, liudija, kad tik tie, kurie visiškai atsiduoda Dievui ir savo artimui, gali save tobulai išreikšti“.

© 2004 "XXI amžius"