Jūsų šeimoje neregys

Irina RIBIKAUSKIENĖ,

Kauno silpnaregių internatinės
mokyklos tiflopedagogė

Lotyniškoji Brailio abėcėlė

Kai gydytojas pasako galutinę diagnozę apie tai, kad pacientas jau niekada nematys, stresas ištinka ne tik regėjimą praradusį žmogų, bet ir visą jo šeimą.

Žmogus netenka jam įprasto darbo, labai pasikeičia jo gyvenimo būdas, kamuoja nežinia dėl ateities. Šeimos nariai dažnai nežino, kaip su apakusiuoju bendrauti, kaip išreikšti jam savo užuojautą ir suteikti pagalbą. Neretai labai susiaurėja draugų ratas. Šeimoje pradeda vyrauti slogi atmosfera. Visa tai neigiamai veikia apakusiojo psichiką.

Tiek aklasis, tiek jo šeimos nariai pirmiausia turi gerai suprasti, kad, ištikus nelaimei, gyvenimas nesibaigė ir kad teks susitaikyti su nauja būsena ir gyventi toliau. Šeimos narių užuojauta ir pagalba turi būti veiksni. Pirmiausia reikia sudaryti namuose deramą psichologinį klimatą ir formuoti aktyvų požiūrį į reabilitaciją. Apakusysis turi suprasti, kad reabilitacijos dėka jis gali atgauti prarastą savarankiškumą ir tapti naudingu visuomenės nariu. Rezultatai labai priklausys ne tik nuo paties apakusiojo atkaklumo, bet ir nuo jo šeimos narių kantrybės ir sąmoningo noro jam padėti.

Čia pateikiami patarimai aklojo šeimos nariams ir draugams, kaip reikėtų elgtis su apakusiu žmogumi įvairiomis aplinkybėmis. Rengdami šiuos patarimus, rėmėmės gana gausia tiflologine literatūra ir ilgamete savo darbo patirtimi.

Pabaigoje bus pateikiamas literatūros sąrašas, kad besidomintys šiais klausimais galėtų susipažinti plačiau.

Pagrindinis bendravimo principas turi būti meilė, geranoriškumas ir kantrybė. Būtina atsiminti, kad kiekvienas žmogus yra individualybė. Negalima aklojo lyginti su savimi ir su kitais aklaisiais. Bendrauti su juo reikia taip pat, kaip ir anksčiau, iki apakimo. Nereikia jo laikyti mažu vaiku ar mirtinu ligoniu. Nereikškite dažnai savo užuojautos, dar kartą primenančios apie aklumą.

Nereikia artimo žmogaus aklumo, kaip ir bet kokios kitos ligos, gėdytis, tačiau ir nepiktnaudžiaukite juo. Neskubėkite aklojo sodinti troleibuse, pakeldami kitus keleivius ir tuo atkreipdami į save visų dėmesį. Jei vietų nėra, aklasis pastovės, juk jo kojos sveikos.

Visuotinis dėmesys aklajam nėra malonus.

Jei kompanijoje yra aklasis, nenaudokite gestų ir mimikos. Kreipkitės į akląjį vardu arba paimkite jį už rankos. Norėdami ką nors parodyti, duokite jam į rankas.

Žmogui apakus, jo statusas šeimoje neturi pasikeisti, kaip ir anksčiau jis privalo aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime.

Skatinkite akląjį bendrauti su likimo draugais, įsitraukti į aklųjų ir silpnaregių sąjungos gyvenimą.

Inicijuokite išvykas į įvairias kultūrines įstaigas. Pagal galimybę lankykite teatrą, koncertus, parodas, skirtas akliesiems. Neveskite aklojo į pantomimos teatrą ar cirką.

Kartu su juo žiūrėkite filmus, pakomentuokite juos, nes tuos filmus, kuriuose mažai kalbos ir daug veiksmo, aklajam bus sunku suprasti.

Jei jūsų artimasis truputį mato, visi šeimos nariai turi gerai žinoti jo regėjimo likutį: kiek ir kaip jis mato. Nuo to, ar išlikęs geresnis centrinis matymas, ar periferinis, ar geriau žmogus mato ryškioje šviesoje, ar prieblandoje, daug priklausys ir artimųjų elgesys su juo. Reikia sudaryti visas sąlygas primatančiajam maksimaliai išnaudoti regėjimo likutį.

Pirštai yra aklo žmogaus „akys“. Kiekvienas pagal galimybes turėtų išmokti Brailio raštą, nes šio rašto mokėjimas daro aklą žmogų raštingą. Išmokęs šį raštą, galės skaityti knygas, žurnalą „Mūsų žodis“, naudotis Brailio raštu buityje. Gerai būtų, kad šį raštą mokėtų ir šeimos nariai. Išmokti jį skaityti akimis nėra sudėtinga. Tad aklasis galėtų susirašinėti laiškais su toliau gyvenančiais giminaičiais ir pan.

Pagrindinis informacijos šaltinis aklajam – radijas. Reikėtų skatinti jį domėtis visuomeniniu gyvenimu, skaityti garsines knygas.

Apakus jaunesnio amžiaus žmogui, reikėtų paskatinti jį domėtis kompiuterinėmis technologijomis, nes šiuolaikiniai kompiuteriai prieinami akliesiems ir gali labai daug jiems padėti neatsilikti nuo gyvenimo, o neretai ir įsigyti naują specialybę.

Vienas jautriausių momentų akliesiems yra prašyti perskaityti savo asmeninę korespondenciją ar dokumentus. Skaitytojas šiuo atveju turi būti itin taktiškas ir mandagus. Jei aklasis prašo laiško toliau neskaityti, skaitytojas turi tuoj nutraukti skaitymą, neskaityti laiško toliau ir tylomis. Skaitytojas neturi pašaliniams asmenims pasakoti nei apie skaitymo eigą, nei apie akląjį, kuriam jis padeda darbe, privalo elgtis protingai ir taktiškai.

Apie žmones, nugalėjusius tamsą, siūlome pasiskaityti šiuose leidiniuose, kuriuos galite gauti aklųjų bibliotekose:

„Nugalėta tamsa”. Vilnius, 1976. LAD leidykla.

F. Koven. „Akloji meilė”. Vilnius, 1987.

Š. Hoken. „Ema ir aš”. Vilnius, 1986,

Š. Hoken. „Ema jau įžymybė”. Vilnius, 1989.

Kiekvienas regėjimo netekęs žmogus, gyvenantis Kauno ir Marijampolės apskrityse, gali gauti reabilitacinę pagalbą Kauno silpnaregių internatinės mokyklos Socialinio ugdymo skyriuje. Jums pageidaujant, kvalifikuoti tiflopedagogai atvyks į jūsų namus ir pamokys orientuotis artimoje ir tolimoje aplinkoje, tvarkyti savo buitinius reikalus, išmokys brailio rašto. Mūsų adresas: Taikos pr. 6a, Kaunas. Tel. 33 18 24.

Apakusiojo artimieji, norintys išsamiau susipažinti su įvairios pagalbos teikimo aklajam būdais, gali apie tai pasiskaityti:

1. Tadeušas Majevskis. „Aklieji tarp reginčiųjų”. Vilnius, 1980.

2. Hermanas von Deikas. „Tavo kelyje neregys”. Vilnius, 1992.

3. Vytautas Gudonis. „Neregys tarp reginčiųjų”. Klaipėda, 1993.

© 2005 "XXI amžius"