„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (59)

2005-iųjų spalio 15 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Ginkime negimusią žmogaus gyvybę!

Prof.habil.med.dr.Leonas Laimutis MAČIŪNAS,

Lietuvių katalikų mokslo akademijos Medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulinės gydytojų katalikų federacijos Europos asociacijų valdybos narys

Sovietų Sąjungos okupacijos metu patirtos negandos mūsų žmonėse paliko gilias ne tik fizines, bet ir dvasines žaizdas, kurios, atkūrus nepriklausomybę, dar iki šiol negyja. Išryškėjo prievarta diegtos marksistinės-materialistinės-ateistinės ideologijos pragaištingo poveikio dvasinėms vertybėms padariniai: tiesos, doros, sąžiningumo, pagarbos žmogaus orumui netektis. Kiekvienais metais, minėdami pasaulinę gyvybės dieną, atkreipiame ypatingą dėmesį į žmogaus gyvybę, jos neįkainojamą vertę ir kartu išgyvename dėl pasitaikančio jos orumo negerbimo, niekinimo, nesiskaitymo su ja, net ir jos žudymo, naikinimo jau pirmomis jos gyvavimo dienomis, savaitėmis ar mėnesiais. Mus visus, padorius Lietuvos gyventojus, šiurpina kasdieniai pranešimai apie smurtą, žmonių žalojimus, autoavarijose nukentėjusius ar žuvusiuosius, daromus nusikaltimus savo vaikams, tėvams ar artimiesiems, skelbiamos žmogžudystės, savižudybės, vagystės, prievartavimai. Alkoholiu piktnaudžiauja ir aukštus postus užimantys pareigūnai (netgi kandidatas į prezidentus, Seimo nariai, ambasadoriai, valdininkai, policininkai ir kt.), ir paprasti žmonės, vaikai, paaugliai (manoma, kad tik 5 proc. 15-16 metų amžiaus jaunuolių nėra vartoję alkoholio). Prie viso to dar reikia pridėti vis labiau plintančią narkomaniją ir narkomanų (jų Lietuvoje yra apie 5000) atliekamus nusižengimus.

Apie tai kasdien skaitome spaudoje, regime televizorių ekranuose. Tačiau retai kada teišgirstame pranešimų apie prasidėjusios žmogaus gyvybės žudymus – abortus, nes, reikia manyti, yra gėda apie tai kalbėti ir moterims, galėjusioms tapti motinomis, ir gydytojams, nutraukusiems pradėtos gyvybės egzistenciją (visa tai sužinome tik iš pateiktų statistikos duomenų). Negana to, dar atsiranda žmonių (tarp jų Seimo narių ir valdžioje esančiųjų, net ir gydytojų), kurie teisina žmogaus gyvybę žudančias moteris teigdami, kad tai moters teisė į apsisprendimą, tik jos teisė (o kur vyro teisė sulaukti įpėdinio?) suteikti galimybę prasidėjusiai gyvybei išvysti pasaulį, kad tai tik jos teisė „elgtis su savo kūnu“ kaip nori. Būtina neužmiršti, kad penktasis Dievo įsakymas: „Nežudyk!“ yra priesakas ir tikinčiam, ir netikinčiam, užmirštama, kad žmogiška būtybė vienu metu yra ir kūniška, ir dvasiška: žudydami kūną, nesuteikiame galimybės žemėje pasireikšti ir nemirtingai jo dvasiai.

Visi suvokiame, kokia neįkainojama yra kiekvieno mūsų gyvybė, gauta dovana iš Kūrėjo bei savo tėvų vienintelį ir nepakartojamą kartą. Pradėję savo egzistavimą tik tėvų noru ir būdami jų meilės liudininkais, praėję savo vystymosi kelią nuo tėvų dviejų ląstelių susijungimo momento iki gimimo, visą savo gyvenimą reiškiame jiems pagarbą, dėkingumą ir meilę, kad jie, tėvai, leido mums gimti, išvysti pasaulį, kad mūsų jie nesunaikino, o išsaugojo, puoselėjo ir dar negimusius mylėjo, laukdami mūsų pasirodymo; jog jie suprato, kad mes esame jau žmogiškos esybės nuo pat prasidėjimo momento. Ypatingą dėmesį ir pagarbą skiriame savo motinoms, nes nuo jų elgesio priklausė kiekvieno mūsų (tarp jų ir tų asmenų, kurie dabar toleruoja negimusios žmogaus gyvybės žudymą) likimas. Ne veltui Viešpats Mozei ant Sinajaus kalno įteiktame Dekaloge pasakė: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad būtumei ilgaamžis žemėje, kurią Viešpats tavo Dievas tau duos“. Teigiama, kad pagarba yra dorinė vertybė, pasireiškianti kartu su meile. Pagarba ir meilė vienija tėvus ir vaikus – net dar ir negimusius.

Kadangi šiuo metu pasaulyje vis labiau įsigali konformizmas, malonumų ieškojimas, o įsigalint hedonistinei filosofijai, atsisakoma krikščioniškųjų dvasinių vertybių, tai suprantama, kad žmonės vis dažniau tampa egoistais, savanaudžiais, greičiau ir dažniau nyksta šeimos institucijos prasmė ir reikalingumas, propaguojamos partnerystės „santuokos“, homoseksualistų „šeimos“, remiamos nesantuokinės sąjungos. Tai privedė prie seksualinės revoliucijos, kontraceptinių priemonių industrializacijos ir reklamos, kurios bet kokia kaina skverbėsi ir dabar skverbiasi į kiekvieno individo, ypač jauno, sąmonę. Tačiau jau šiandien yra žinoma, kad nė viena kontraceptinė priemonė neapsaugo nuo nėštumo (jis būna iki 10 proc. atvejų), o medikamentai moterims sukelia nemažai komplikacijų (net ir mirtį), pastojus būna priešlaikinių gimdymų, o apie 10 proc. moterų tampa nevaisingos. Tada jo „gydyti“ imasi kita, pelno siekianti įstaiga – dirbtinio apvaisinimo klinika, kurios veiklos metu taip pat nusikalstama – žudomi embrionai. Su šia visame pasaulyje plintančia mirties kultūra kovoja gyvybės kultūros šalininkai, kurių ypatingas vadovas buvo popiežius Jonas Paulius II. Šioje kovoje svarbų vaidmenį vaidina daugelis katalikiškų organizacijų, tarp jų ir Pasaulinė gydytojų katalikų federacija, kurios asociacijų yra visuose žemynuose ir kiekvienoje jų valstybėje, tarp jų ir Lietuvoje.

Neseniai iš spaudos sužinojome, kad mūsų Seimo narys V.Tomaševskis užregistravo priėmimui negimusios žmogaus gyvybės apsaugos įstatymo projektą (jį parėmė dar trisdešimt kolegų). Pasiūlytas priimti įstatymas yra remtinas daugeliu požiūrių: medicininiu, psichologiniu, socialiniu, moraliniu, juridiniu, pasaulėžiūriniu. Žinoma, kad abortas – vaisiaus žudymas yra ne tik nusikaltimas, bet jis ir žaloja moters sveikatą, sukeldamas daug komplikacijų (net ir mirtinų), fizinių ir psichologinių problemų (dalis moterų tampa nevaisingos, iki 50-80 proc. jų rizikuoja susirgti krūties vėžiu, pastojus įvyksta priešlaikiniai gimdymai, dažnai išsivysto poabortinis sindromas – sutrinka emocinė būklė, psichinė veikla ir kt.). Visi suvokiame, koks mūsų šaliai būtų svarbus šis įstatymas. Juk dabar, kada daug jaunimo išvyksta į užsienį uždarbiauti (jau išvyko apie 300-350 tūkstančių), kada visokiais būdais (net įstatymais) niekinama šeimos institucija, kada įteisinami ir remiami homoseksualistai, be to, kada dar remiamas prasidėjusios žmogaus gyvybės žudymas, labai sumažėjo gimstamumas ir dėl to demografiniai rodikliai Lietuvoje sparčiai blogėja – tauta žengia išnykimo link. Pranešama, kad 1990 metais į mokyklų pirmą klasę susirinko apie 35000 moksleivių, o 2005-aisiais jų buvo tik apie 15000. Taigi kyla klausimas, kur mes einame, kokia mūsų valstybės ateitis.

Nors įstatymai draudžia smurtauti prieš žmogaus (ir bet kokią kitą) gyvybę, nors nusižengusieji jiems baudžiami, tačiau keista, kad jie kuriami dar ir tam, kad, jais pasinaudojus, būtų galima „teisėtai“ žudyti tik pradėtą, beteisę, silpną, įstatymais neginamą žmogaus gyvybę. Visa tai Lietuvoje atliekama prisidengiant įstatymu, įteisintu dar sovietų okupacijos metu – 1955-aisiais (prieš 60 metų). Taigi, oficialiai žiūrint, tai lyg ir teisėta, nebaudžiama, tačiau čia pat užmirštama krikščioniška moralė, atsakomybė savo sąžinei, naujai pažadintai gyvybei, šeimai, visuomenei, valstybei, Dievui. Yra žinoma, kad per visą okupaciją Lietuvoje buvo nužudyta apie 3 mln. negimusių gyvybių (tai maždaug tiek, kiek pas mus dabar yra gyventojų), o 2004 metais – apie 11000; skelbiama, kad pasaulyje kasmet nužudoma apie 50 milijonų! Yra šalių (Airija, Argentina, Lenkija, Malta, Portugalija), kuriose įstatymai griežtai reglamentuoja prasidėjusios žmogaus gyvybės egzistenciją, ją saugoja ir baudžia tuos, kurie tų įstatymų nepaiso.

Sprendžiant žmogaus gyvybės, žmogaus egzistencijos klausimą, visada susiduriame su filosofine šio klausimo dalimi: kas yra gyvybė, iš kur yra žmogus, kokia jo gyvenimo prasmė? Čia ir išryškėja dvi pasaulėžiūros: materialistinė – pasaulietinė ir idealistinė – krikščioniškoji. Pirmoji pasisako už mirties kultūrą, antroji – už gyvybės. Taigi vyksta nuolatinė ideologinė kova tarp gyvybės kultūros, kurią pas mus puoselėja krikščionys, Katalikų Bažnyčia, ir mirties kultūros, kurią propaguoja biznio ir pelno siekiantieji. Vyksta kova tarp pasaulietiškos ir krikščioniškosios bioetikos, tarp netikinčiųjų – ateistų ir tikinčiųjų – krikščionių įsitikinimų. Pasaulietiška bioetika (mirties kultūros šalininkai) teigia, kad abortas – vaisiaus žudymas, kontracepcija ir abortoceptikų vartojimas, prenatalinė vaisiaus diagnostika siekiant abortuoti defektyvų vaisių, surogatinė motinystė, embrionų tyrimai, žmogaus klonavimas, eksperimentai su psichikos ir neįgaliais ligoniais, eutanazija, testamentu dokumentuota savižudybė padedant gydytojui, yra etiškos priemonės. Tuo tarpu gyvybės kultūros šalininkai visa tai laiko nesuderinama su krikščioniškąja morale ir idealistine pasaulėžiūra, Katalikų Bažnyčios mokymu.

Šios dvi etinės sistemos prieštarauja viena kitai ir todėl, kad jų šalininkai skirtingai vertina etiką. Gyvybės kultūros šalininkai medicininę etiką grindžia principais, kylančiais iš moralės įstatymo – Dekalogo. Pasaulietiška bioetika savo veiklą grindžia principais, kylančiais iš hedonistinės filosofijos: asmens autonomijos, jo liberalių teisių. Tačiau pradėta žmogaus gyvybė yra pernelyg svarbi vertybė, kad su ja būtų galima elgtis liberaliai, ją būtų galima žudyti abortu. Tai yra sunkus nusikaltimas moralei, turint omenyje lengvabūdišką šios praktikos taikymą ir abejingumą, sąlygojamą hedonistinės bei utilitarinės kultūros, kurią lėmė teorinis bei praktinis materializmas ir kuri suformavo abortui palankią mąstyseną. Kadangi abortas yra įteisintas įstatymo, tai suprantama, kad tai pragaištingu būdu skatina daugelį žmonių nejausti jokios atsakomybės gimsiančios gyvybės atžvilgiu. Be to, mirties kultūra priklauso ir nuo visuomenės išrinktųjų – valdžioje esančiųjų pasaulėžiūros, jų dvasinių vertybių, moralinių principų stokos. Jie, vedami komercinių interesų, priima ir legalizuoja įstatymus, prieštaraujančius gyvybės pagarbai ir orumui. Tai liudija ne tik Lietuvoje dabar šiuo klausimu vykdoma politika, bet ir kitų šalių pavyzdys. Štai eutanazija įteisinta Olandijoje, Belgijoje, kur parlamentuose daugumą sudaro socialistai, o Ispanijos socialistai įtvirtino homoseksualistų santuokas.

Asmenys, šeimos, Bažnyčia ir visuomenė, veikdamos izoliuotai, aišku, negali ilgai palaikyti vertybių, kurios skiriasi nuo įteisintų valstybės ir populiarinamų kultūroje. Reikia nepaprastai daug valios bei intelekto pastangų nuspręsti, kad kažkas yra nemoralu, ir vadovautis savo kitokiu įsitikinimu, kai įstatymas teigia, jog tai yra teisėta, o kultūra – jog tai yra priimtina. Dar daugiau pastangų reikia tėvams, siekiant savo moralias nuostatas įdiegti vaikams, nors mokyklos pareigūnai tas nuostatas pažeidžia ir pateisina jas pažeidžiantį elgesį. Lytinis švietimas, liberalus požiūris į vyro ir moters santykius, partnerių keitimas skatina moralinį palaidumą, daugėja abortų ir nesantuokinių vaikų. 1920 metais JAV ne santuokoje gimusių vaikų buvo 3 proc., o 1960 m. – jau 6 proc., 1970 m. – 11 proc., 1980 m. – 18 proc., 1991 m. – 30 proc.; Anglijoje iki 1960 m. – 3 proc., 1970 m. – 8 proc., 1980 m. – 12 proc., o 1992 m. – 32 proc. Dabartiniu metu šie procentai yra dar didesni ir minėtų valstybių valdžia supranta, jog reikia keisti seksualinės revoliucijos metu kilusį visuomenės požiūrį į šeimą ir mokyklose reikia įvesti lytinio auklėjimo programas, nes socialinė parama ne santuokoje gimusių vaikų išlaikymui sparčiai auga ir tai labai skaudžiai atsiliepia valstybės biudžetui.

Sprendžiant prasidėjusios žmogaus gyvybės klausimus, reikia žinoti ir įsisąmoninti, kad žmogus prasideda vyro ir moters dviejų ląstelių susijungimo momentu, t. y. nuo apvaisinimo momento. Jau senovėje buvo sakoma: „Tas, kas bus žmogus, jau yra žmogus“ (Tertulijonas). Ta gyvybė auga ir, esant normalioms sąlygoms, ji išvysta pasaulį. Jos vystymosi metu niekas neturi teisės jos skriausti, naikinti. Dabar, pagerėjus medicininei technikai, jos galimybėms, jau teikiama ir medicininė pagalba embrionui. Todėl suprantama, kokia svarbi yra šeimos institucija, nes tik joje prasidėjusi žmogaus gyvybė randa palankiausias sąlygas plėtotis. Tik šeimoje užaugę vaikai ir tapę suaugusiais gerai supranta šeimos vaidmenį jų augimui ir brendimui, o tai suteikia galimybę savo patirtį vėliau perduoti ateinančiai kartai.

Svarbus yra mokymas ir mokykloje, tačiau tai turi būti ne lytinis švietimas, o lytinis auklėjimas, kurio metu vaikas turi išmokti suprasti savo atsakomybę ir pareigą, sulaukus brandos, pratęsti gyvybės kultūrą. Dabar dauguma jaunų vyrų ir moterų yra neparengti šeimai: neturi išugdyto pašaukimo motinystei ir tėvystei, nesupranta ir nejaučia atsakomybės dėl pradėtos gyvybės išsaugojimo ir apsaugos iki jos natūralios mirties būtinybės. Svarbų vaidmenį, diegiant natūralų šeimos planavimą jaunavedžiams, vaidina prie katalikų bažnyčių vyskupijose įsteigti ir steigiami šeimos centrai. Žinoma, kad lytinio švietimo programos mokyklose nepadėjo paaugliams išvengti nepageidautino neštumo. Štai JAV tarp industrinių valstybių taip pat pirmauja pagal paauglių, gimdžiusių ne santuokoje, skaičių. Jis nuo 1960 iki 1991 metų patrigubėjo. 1990 metais viena paauglė iš dešimties pastojo, pusė jų gimdė, o kita pusė – darė abortus; Lietuvoje ne santuokoje gimusių vaikų, palyginti su 1990 metais, padaugėjo du kartus ir dabar jų yra iki 28 proc. visų gimusiųjų. Per pastaruosius 15 metų 158 tūkst. vaikų liko gyventi nepilnose šeimose (dažniausiai be tėvo), nes išsiskyrusių šeimų labai padaugėjo: nuo 2,7 proc. 1957 metais iki 66 proc. 2003 metais. Gimstamumo rodiklis sumažėjo nuo 2,3 iki 1,2 (2004 m.), tai rodo, kad tauta išmiršta. Tuo tarpu šimtui gyvų gimusių vaikų tenka 36 abortai.

Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje (išleista popiežiškosios Sveikatos apsaugos darbuotojų Pastoracinės tarybos 1995 metais) raginama, kad sveikatos apsaugos darbuotojai laikytųsi profesinės ištikimybės, kuri nepripažįsta jokio gyvybę žudančio veiksmo: chirurginio ar farmacinio, siekiančio nutraukti nėštumą bet kurios jo fazės metu. Dėl to kai kuriose šalyse ginekologai, dėl savo religinių įsitikinimų atsisakę atlikti abortus, netenka galimybės dirbti pagal specialybę. Šiuo metu Lietuvoje yra prisiekę pagal atnaujintą krikščioniškąją Hipokrato priesaiką apie 2000 gydytojų, tarp jų ir ginekologų, nors nežinoma, ar jie nėra priversti atlikti abortų (žudyti gyvybę). Blogai, kad aborto siekiančios moterys yra guldomos į visas moterų klinikas, nes taip stengiamasi įtraukti visus gydytojus į gyvybės žudymą. Taigi yra labai opi problema – abortų vykdytojų – gydytojų humanistų ir tikinčiųjų moralinių nuostatų ignoravimas, iki šiol nėra jų teisinės apsaugos, nes, galiojant legalaus aborto įstatymui, jie privalo vykdyti savo pareigas. Abortų pagal moters norą priskyrimas medicinos pagalbai yra neteisėtas, nes pradėtas vaikas yra ne liga, o abortas – ne gydymas. Abortai neturėtų būti atliekami ligoninėse ar ambulatorijose, kur gelbstima žmogaus sveikata ar gyvybė. Pasaulyje yra abortų klinikos, išsilaikančios iš gaunamų mokesčių už atliktas procedūras. Suprantama, kad valstybė, remianti pradėtos žmogaus gyvybės orumo ir neliečiamumo pažeidimus, yra be ateities!

Mes, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Medicinos skyriaus mokslininkai, matydami ir suvokdami neigiamas negimusios žmogaus gyvybės žudymo pasekmes Lietuvai, vadovaudamiesi savo moralinėmis dvasinėmis vertybėmis ir krikščioniškąja pasaulėžiūra, melsdami Viešpaties palaimos, visomis išgalėmis remiame negimusios žmogaus gyvybės apsaugos įstatymo priėmimą. Raginame visus geros valios žmones įsitraukti į šią veiklą. Kviečiame Lietuvos visuomenę ugdyti šeimose ir už jos ribų pagarbą pradėtai žmogaus gyvybei, jos orumui ir neliečiamumui. Jaunimą savo pavyzdžiu turime vesti doros, tiesos, asmeninės atsakomybės už savo veiksmus ir moralinių vertybių keliu. Tikime, kad ir Seimo nariai bei valstybės pareigūnai, suprasdami siūlomo priimti įstatymo svarbą mūsų valstybei, parems ir priims jį. Neseniai televizijos ekranuose stebėję valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės narius Arkikatedroje pagerbiant vieno aktyviausių gyvybės kultūros šalininkų popiežiaus Jono Pauliaus II atminimą, manome, kad aukšti pareigūnai ir dabar savo nuostatomis ir balsavimu pratęs jam rodytą pagarbą ir taip padės mūsų valstybėje įgyvendinti gyvybės kultūrą. Pagaliau visi supraskime, kad kiekvienas į pasaulį ateinantis žmogus yra reikalingas ir svarbus ne tik šeimai – tėvams, bet ir visuomenei, valstybei, žmonijai!

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija