Atgailos sakramentas ir jo gydanti galia

Daiva MORDUSIENĖ,

Birštono „Versmės“ sanatorijos
bendrosios praktikos slaugytoja

Vienas gydančių sakramentų – tai Atgailos sakramentas. Jėzus, pasitelkęs kunigą, prisiliečia prie sergančio žmogaus ir veiksmingai jį gydo. „Būtų gera, kad kiekvienas krikščionis būtų sudomintas tikėjimo tiesomis, o ypač sergantis. Tuomet pamažu atsivertų jo akys ir jis pamatytų, kad pilkoje kasdienybėje, kaip vaisingoje dirvoje, slypi dideli lobiai, galintys šio gyvenimo naštas palengvinti ir su Amžinybe tvirtai surišti. Bažnyčios bei jos tarno kunigo tarpininkavimas yra reikalingas ir būtinas. Tai nenustelbia Kristaus ir nenustumia Jo šešėlin. Sakramentinė apeiga yra veiksminga tik todėl, kad joje veikia Kristus. Krikščionių žvilgsnis nesustoja prie Bažnyčios įrankių kunigų, kartais nevertų ir silpnų, bet sminga iki Kristaus, kuris vienas tegali suteikti sieloms šventumo“ (S. Žilys).

Tarnyba ligoniams buvo dalis Kristaus atpirkimo darbo. Jis atėjo gelbėti visą žmogų, jo kūną ir dvasią. Į medikus besikreipiantys ligoniai nėra tik kūnai. Kiekvienas žmogus intuityviai suvokia save kaip minčių bei troškimų, darbų bei žodžių, meilės ir neapykantos, džiaugsmų bei skausmų centrą. Pagal krikščionišką sampratą, žmogaus gyvybė yra Kūrėjo dovana. Žmogus nėra savo gyvybės šeimininkas, jis tik gauna teisę ja laikinai naudotis. Dievas yra gyvybės valdovas.

Fizinis skausmas priverčia žmogų kentėti. Susirgus sunkia liga, jis būna didžiulis ir sukelia nepakeliamas kančias. Šiais laikais skausmą galima numalšinti ar bent sumažinti medicininėmis priemonėmis. O kančia dažnai lieka ir nuslopinus skausmą, nes ji kyla iš žmogaus būties, trokštančios laimės, džiaugsmo, savęs suvokimo, išsipildymo siekiančios pilnatvės, kurią gali suteikti tik Kūrėjas.

Šiandien ypač pastebima Atgailos sakramento krizė. Nepakanka moralizuoti ir kaltinti žmogų, kad neina išpažinties. Bažnyčiai reikia suvokti šiandieninį pasaulį ir kalbėti tokia kalba, kuri būtų suprantama, reika pateikti moralinę atsakomybę taip, kad ji būtų tinkama mūsų moderniame pasaulyje.

„Anksčiau nuodėmė buvo matoma visur, šiuo metu jos nebematom niekur, anksčiau labai akcentuota amžinosios bausmės baimė, šiuo metu skelbiama Dievo meilė, kuri nepalieka vietos nepelnytai bausmei už nuodėmę, anksčiau buvo stengiamasi taisyti klaidingas sąžines, dabar taip gerbiama sąžinė, kad net slopinama pareiga sakyti tiesą“ (Jonas Paulius II).

Po krikšto, padarytos nuodėmės atleidžiamos per atsivertimo, išpažinties, atgailos ir susitaikinimo sakramentą. Tai vieno sakramento keli pavadinimai. Apaštalas Jonas įspėja: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1,8). Dieviškosios tiesos balsas kiekvieną kviečia ištirti savo sąžinę ir išpažinti esant gimus kaltėje.

Bažnyčia mato ir gydantį Atgailos sakramento aspektą. Jėzus Evangelijoje vaizduojamas ir kaip gydytojas. „Noriu gydyti, ne kaltinti“,- sakė šv. Augustinas. Išpažintis neleidžia nuodėmės patirčiai virsti neviltimi. Dabar tikintysis šiam aspektui yra dar jautresnis, nes nuodėmę laiko ne vien klaida, bet ir savo silpnumu. Išpažinti nuodėmes pirmiausia reikia tam, kad nusidėjusįjį pažintų asmuo, atliekantis teisėjo vaidmenį, nes jam tenka įvertinti nuodėmių sunkumą ir penitento gailėjimąsi. Kaip ir gydytojui reikia suprasti ligonio būklę, kad galėtų jį gydyti. Todėl nuodėmių išpažinimo negalima sumenkinti ligi bandymo psichologiškai išsivaduoti, kam nors atsiverti. Išpažinimas yra liturginis gestas, iškilmingas savo dramatiškumu, didingai nuolankus ir blaivus.

Išrišimas, kurį kunigas, atleidimo tarnautojas, nors pats būdamas nusidėjėlis, suteikia penitentui, žymi Tėvo buvimą; išrišime kaskart, kai teikiamas Atgailos sakramentas, atnaujinamas prisikėlimas iš dvasinės mirties.

Liga iš esmės siejasi su pirmaprade žmogaus nuodėme. Ji yra kūno nuodėmė. Nusidėjusi prigimtis negali būti sveika. Kiekvienas žmogus yra ligonis, nes kiekvienas yra nusidėjėlis; galbūt nėra asmeninės nuodėmės, bet yra gimtoji nuodėmė. Išganytojas visų pirma pasilenkė prie ligonių, prie tų, kurie regimai buvo nuodėmės ištikti. Kristus žmones nuo ligų ne gydė, bet nuo ligų atpirko.

Atgailos sakramento dalys yra gailestis, išpažinimas, atsiteisimas ir išrišimas. Šis sakramentas yra trinitarinis: Tėvas priglaudžia grįžusį atgailaujantį sūnų; Kristus užsideda ant pečių paklydusią avelę ir parneša į avidę; Šv. Dvasia naujai pašventina šventovę ir suintensyvina savo buvimą joje. Kada penitentas, tinkamai pasirengęs, išpažįsta savo nuodėmes, jis įsitraukia į sakramento šventimą, kuris baigiamas išrišimo žodžiais, kunigo ištartais Kristaus vardu. Tikintysis patiria Dievo gailestingumą, kartu su kunigu skelbia ir švenčia Bažnyčios liturgiją.

Dvasiniai atgailos vaisiai – tai susitaikymas su Dievu, kai atgaunama malonė; susitaikymas su Bažnyčia; už sunkias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas; bent dalies nuodėmes lydinčių laikinųjų bausmių atleidimas; sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda; sustiprėjusios dvasinės jėgos, reikalingos krikščionio kovai. Kunigas turi viską daryti, kad žmonės atvertų savo širdis Viešpačiui. Jis laiko susitaikymo pamaldas, sako homilijas ir nuolat kovoja už žmones.

Kristus parodė ryšį tarp tikro išganymo, nuodėmių atleidimo ir skatino žmones atleisti visa širdimi. Kristus nustebina, kai sako paralitikui: „Sūnau, tavo nuodėmės atleistos“ (Mk 2,5). Jėzus paaiškina paslaptingą ryšį: „Kas lengviau – ar pasakyti paralyžuotajam: „Tau atleidžiamos nuodėmės“, ar liepti: „Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok?“ Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti nuodėmes, - čia jis tarė paralyžuotajam, - sakau tau: „Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo“ (Mk 2,9-11). Jėzus sujungia gydymą ir Gerosios Naujienos skelbimą, pasikeitimą ir susitaikymą. Toks yra teologinių ir pastoracinių klausimų kompleksas apie Bažnyčios misiją ir galią atleisti nuodėmes.

Savo darbe ne kartą esu kalbėjusi su ligoniais apie Atgailos sakramentą. Kai kuriuos yra įžeidęs kunigų elgesys; kartais tai buvo rimti atvejai, o kartais – paskalos. Ir žmogus sako: aš išpažįstu viską Dievui tiesiogiai, be tarpininko. 2000 metais Eucharistiniame kongrese tėvas Markas Ivanas Rupnikas teigė: „Eucharistinė duona yra iškepta nusidėjėlių, į bažnyčią ją atnešė nusidėjėliai, konsekravo kunigai, kurie taip pat yra nusidėjėliai“.

Kristaus Kūno Eucharistijoje niekas negali sutepti. Šventosios Dvasios galia Bažnyčios liturginėje maldoje ši duona yra Kristaus persmelkiama, ir mes, tvirtai tikėdami, skelbiame stebuklą: tai Kristaus Kūnas!

Atkurti teisingą nuodėmės pajautą yra svarbiausias būdas kovoti su dvasine krize, slegiančia mūsų laikų žmogų. Dabar religinio gyvenimo tragedija yra ne ta, kad mažėja dvasinių pašaukimų ir kad žmonės dažniau praleidžia sekmadienio šv. Mišias. Tragedija ta, kad katalikų sielose nublankęs pats Kristaus asmuo. Dažnai katalikybė pateikiama kaip ideologija, kilnus dorovės mokslas. Būtina suprasti, kad katalikybė yra pats Kristus, Dievas ir žmogus, praeities, dabarties ir ateities valdovas, visos žmonijos ir viso pasaulio Atpirkėjas. Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, sakė Jonas Krikštytojas, ir šie jo žodžiai tebėra gyvi ir mūsų laikais. Šių laikų žmogui reikia susitikti su Kristumi asmeniškai, panašiai kaip Jį susitiko Emauso mokiniai Velykų vakarą. Mums reikia atrasti Kristaus buvimą pasaulyje.

Atgailos sakramento šventimo disciplina – tai naujas ir svarbus žingsnis siekiant išvesti Atgailos sakramentą iš krizės. Visi procesai vyksta pagal tam tikrą schemą. Atsiradusi nauja išraiškos forma būna reakcija prieš jau esamą struktūrą, kuri tuo metu patiria krizę. Iš pradžių bepradedanti reikštis forma entuziastingai sutinkama, paskui į ją pradedama žiūrėti atsargiai, dar vėliau –ją kritikuoti, neigti, drausti ir galiausiai ji atmetama. Po kurio laiko požiūris į naujovę sušvelnėja, tačiau kartu vėl bandoma ją atmesti. Galiausiai ji pradeda egzistuoti kartu su senąja forma, o dar po kurio laiko kaip pagrindinė įsigali nauja forma. Kai ši forma pasensta, ji konfrontuoja su kita nauja forma, kuri ją galiausiai išstumia. Šis dėsningumas galioja ir Atgailos sakramento šventimo formai. Bažnyčios hierarchai turi numatyti šiuos procesus ir nuosekliai bei organiškai parinkti ir įdiegti naują sakramento šventimo formą. Šis atsinaujinimas turi atitikti laikus, jeigu norima respektuoti malonės veikimą ir Atgailos sakramento prigimtį bei paskirtį. Svarbu priminti, jog Bažnyčiai ir visam sakramentiniam gyvenimui vadovauja Šv. Dvasia, kurios veikimas pasireiškia per istoriją ir per patirtį.

Atsiversk ir tikėk

Asmeninis liudijimas

Tėve, noriu prisiminti, kaip Tu prisilietei prie mano širdies. Buvo žiema, visa gamta liūdėjo, numetusi savo apdarą. Už lango vakarais ūžavo vėjas. Mano sieloje irgi buvo šalta ir tamsu. Likau viena, apleista, rodės, visiškai niekam nereikalinga. Iš vieno žmogaus išgirdau žodžius: „Nežinau, kas tau dabar gali padėti“. Ir tikrai, Tėve, tuomet nieko nesuvokiau, aklai pritariau šiems žemiškiems žodžiams. Dažnai iš sielos ištrūkdavo rauda, tokia skaudi, kad širdį tartum peiliais varstė. Vakarai ilgūs, skaudi vienatvė, visiška aklavietė. Atrodė, dar diena, ir mirsiu, neištversiu tos tuštumos. Net nejutau, kad Tu savo gailesčio pilnomis akimis žvelgi į šią juodą, tamsią audrą mano sieloje.

Ir vieną nykų žiemos vakarą Tu panorai, kad aš suklupčiau prieš Tave, prieš Tavąjį kryžių, prie kurio savo nusikaltimais Tave taip stipriai buvau pritvirtinusi. Nors tas Tavo atvaizdas, Viešpatie, kurį pasidėjau priešais ir meldžiausi, buvo puoštas gintarėliais, bet aš jaučiau, kad kelią pas Tave esu užmėčiusi akmenimis. Skaudžiausia, kad nemažai tų akmenų sužeidė mano sielą, gyvąjį Tavo paveikslą. Kankino baimė, nepasitikėjimas, gėda, kad nepamatytų manęs klūpant mano žemiškoji motina. Dar pagalvos, kad išprotėjau. Tad iš pradžių labai slėpiausi.

Vakare, kai rūpesčiai pradėdavo nepakenčiamai graužti, atsiklaupdavau prie lovos, pasidėdavau tą paveikslėlį, gintarėliais spindintį, suspausdavau delnais galvą ir melsdavausi. Žodžiai strigdavo, verkdavau. Ir kuo arčiau savęs Tu kvietei mane, tuo labiau verkiau. Tu prausei mano sielą, visą pajuodusią, purvais apskretusią. Praėjo žiema, atėjo pavasaris, atbudo gamta, grįžo paukščiai. Tai buvo sugrįžimo pavasaris. Tu išbudinai mano sielą iš gilaus miego. Ir tai buvo pirmosios Velykos mano gyvenime, kada troškau gyventi dėl to, kad Tu gyveni manyje. Kilo nenusakomas noras eiti pasisveikinti su Tavimi Prisikėlusiu, atsiprašyti Tavęs. Ir vėl viena bijau eiti, buvo gėda. Paprašiau mamytės, kad kartu su manim eitų pas Tave. Norėjau nors maža dalele padėkoti, kad, keldamasis iš mirties, pasigailėjai ir manęs, pažadinai naujam gyvenimui. Mamytė nesutiko palydėti, kaip visada likau viena.

Nedrąsiai pirmą kartą pravėriau Tavo namų duris. Dėkoju Tau, Jėzau, nes Tu panorai, kad tapčiau Tavo Dvasios šventove, kurios niekas negali sugriauti, nes tai – Tavo namai. Šventoji Dvasia, dėkoju už tikėjimą, už meilę, kurią išliejai mano širdyje. Dievas atleidžia visada ir visam laikui. Pakanka Jo gailestingumo akivaizdoje išpažinti nuodėmes, ir mums bus atleista. Bet daug žmonių nesupranta šio nuostabaus sakramento reikšmės. Vengdami eiti išpažinties, randa tūkstančius pasiteisinimų.

Netoli Šiaurės ašigalio gyveno vienas kunigas. Kad pasiektų miestelį ir galėtų atlikti išpažintį kitam kunigui, jam tekdavo samdytis seną malūnsparnį. Taigi jis bandė teisintis: „Negaliu eiti išpažinties; dėl kasdienių nuodėmių man per daug kainuotų samdyti lėktuvą, o kai padarau mirtiną nuodėmę, bijau lipti į tą seną aparatą“. Bijantys eiti išpažinties nesupranta, kad tai – Dievo meilės sakramentas. Kai atsiprašome gerojo Tėvo, Jis visada atleidžia, nepaisydamas nuodėmių dydžio ar skaičiaus. Nėra nuodėmės, kuri galėtų šokiruoti Dievą. Tik vienos nuodėmės Dievas negali atleisti – tos, kurios nepripažįstame nuodėme ir bandome pridengti ar pateisinti.

Dievas mums duoda naują gyvenimą, pripildytą tikėjimo, ir jį reikia nuolat atnaujinti. Gaila, bet daug tikinčiųjų tik vadinasi krikščionimis. Reikia žiūrėti, kad mes būtume pilni Jėzaus, pamesti tingulį. Reikia pabusti, atsikelti kartu su Kristumi širdyje. Jis yra prabudęs, tik mūsų širdys miega. Atsinaujinimas įvyksta tada, kai aš atnaujinu savo pasižadėjimus Jėzui. Savo gyvenime mes turime norėti įtikti Dievui - tai patikėti Jo žodžiu. „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!“ (Jn 14,11). Mes esame išgelbėti malone per tikėjimą. Tikėjimas į Kristų pagrįstas geriausiu liudijimu pasaulyje - Biblija. Mirtis, laidotuvės ir Jėzaus Kristaus prisikėlimas – Evangelijos esmė. Neįsivaizduoju savo tikėjimo be maldos, be Bažnyčios, be išpažinties, bendravimo su žmonėmis, šv. Mišių aukos. Šito viso neturėčiau be Meilės, o Meilės – be Dievo.

Žmogus negali prarasti skolos jausmo, tos skolos, kurią tik jis vienas iš žemės būtybių geba atpažinti ir atsiduoti kaip vienintelis padaras pagal Dievo paveikslą ir panašumą, sakė Jonas Paulius II.

© 2005 "XXI amžius"