„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.7 (68)

2006-iųjų liepos 14 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kaip kūrėsi statybininkų blaivystės klubas „Sąjūdis“

Iš atsiminimų apie kovą už dorą ir blaivų žmogų

Jonas Kačerauskas

2006 m. birželio 2 d. suėjo 25 metai, kai buvo įkurtas statybininkų blaivystės klubas „Sąjūdis“. Manau, bus įdomu prisiminti senjorams, o jauniems sužinoti, kaip, kokiomis sąlygomis ir kokiu tikslu jis buvo sukurtas.

Jaunystėje gausu visokiausių progų bendrauti su įvairiais žmonėmis: vestuvės, iškylos, gimtadieniai – visur vaišės. Susibūrimuose dažniausiai neapsieinama ir be išgėrimų.Taip jau atsitiko, kad nuo pat pirmosios mano darbovietės pasitaikydavo bendradarbių, mėgstančių išgerti. Ir juo toliau, tuo tokių mėgėjų būdavo daugiau. Tokia jau buvo sovietinė politika: įvairiomis progomis atsirasdavo žmonių, kurie rinkdavo po rublį išgerti. Nesidėsi – ne draugas. Dėdavomės visi. Tik ne visi gerdavom. Santūrūs buvom daugiausia tik tie, kurie atėjome iš prieškario nepriklausomos „smetoninės“ Lietuvos. Tuo laiku gerti alkoholinius gėrimus šiek tiek išsimokslinusiam žmogui buvo amoralu, žema, o jau pasigerti – didžiulė gėda. Moterys tuo laiku išvis negerdavo, net alaus. Aš, kaip ir kai kurie mano draugai, tos tradicijos laikėmės. Dalis jaunimo, augę sovietmečiu, tėvų tradicijas laužė. Mačiau, kaip vienas kitas jaunuolis, autoavarijose ar statybose būdamas neblaivus, žūsta. Geriama kasmet vis daugiau, daugiau ir žūčių, chuliganizmo, išsiskyrusių šeimų. Jau nebesitenkino gautų premijų „aplaistymu“, gimtadienių, vardadienių šventimu darbovietėse. Dažnai girtuokliavimas, prasidėjęs darbovietėje, persikeldavo į sodo namelius ir t.t.

Matydamas plintantį girtuokliavimą, vis mąstydavau, ką daryti. Kartą buvęs bendradarbis inžinierius Juozas Kančys pakvietė mane dalyvauti viename pasitarime, kuris vyko bute. Vėliau (1979 09 08) dalyvavau Elektros prietaisų gamykloje J.Kančio surengtame blaivybei pritariančiųjų sąskrydyje. Jame norėta atgaivinti prieškario nepriklausomoje Lietuvoje veikusią blaivybės draugiją. Deja, prasidėjęs posėdis valdžios buvo nutrauktas. Buvo aišku, kad valdžia atgaivinti ar kurti naujos blaivybės draugijos neleis. Pasiūliau J.Kančiui organizuoti blaivystės klubą. Jis tam nepritarė. Parašiau straipsnį „Girtavimui – ne! Svarbiausia vadovo principingumas“. Straipsnis buvo perskaitytas per respublikinį radiją laidoje „Šeima“ 1979 m. lapkričio 17 ir 24 dienomis 16 val. Tarp kitko, siūliau darbovietėse organizuoti blaivystės klubus, mokyklose – blaivininkų būrelius. Klubai, būreliai, mano manymu, būtų turėję tapti pavyzdžiu kitiems, kaip organizuoti pobūvius, poilsio vakarus, ekskursijas.

1980 m. sausio 18 d. – išvyka į Ukmergę. Grupė vilniečių dalyvavome Genutės ir Petro Gezevičių sidabrinėse vestuvėse. Pokylyje dalyvavo apie 100 žmonių. Čia nebuvo jokių alkoholinių gėrimų (nei alaus, nei vyno). Šventė praėjo įspūdingai. Sudainuota daug nuostabių dainų, sugiedota giesmių, pasimelsta už blaivybę. Mergaitės padeklamavo prasmingų eilėraščių. Buvo suvaidintos „Palangos Juzės“ ištraukos.

Labai įdomi J.Kančio organizuota išvyka į Valkininkus 1980 metų liepą. Važiavome 34 žmonės – visa lengvųjų automašinų kolona, tuo laiku dar neįprasta. Tą dieną bažnyčioje vyko atlaidai. Šv. Mišių metu mes, vilniečiai, stovėjome rikiuotėje prie altoriaus. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius. Prie šventės ir susitikimo organizavimo daug prisidėjo tuometinis Valkininkų parapijos klebonas kun. Algimantas Keina. Grįždami sustojome miško pakraštyje. Čia, susėdę ant žalios pievos, papietavome, žinoma, be alaus, be kitų svaigalų. Skambėjo dainos, grojo akordeonas. Jaunimas linksminosi.

1980 m. rugpjūčio 9-ąją Biržų rajono laikraštis „Biržiečių žodis“ išspausdino mano straipsnį „Jūs išgėręs? Kodėl?“ (vėliau panašus straipsnis buvo išspausdintas „Komjaunimo tiesoje“). Matydamas, kad J.Kančiui viltis atkurti prieškario Lietuvoje veikusią blaivybės draugiją žlugo, su gydytoju Henriku Bagdonavičiumi ėmiausi organizuoti blaivystės klubą. Parengę nuostatus kreipėmės į Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą. Vykdomajam komitetui reikalaujant, nuostatai buvo daug kartų koreguoti. Pagaliau pasakyta: „Išgeriama normaliai, klubo nereikia“. Turėjau seną pažįstamą universiteto dėstytoją, filosofijos mokslų kandidatą (daktarą) Juozą Baužį, buvusį Statybos tresto partinės organizacijos sekretoriaus pavaduotoją. Nutariau klubą įkurti savo darbovietėje „Orgtechstatybos“ treste. J.Baužys turėjo pažįstamų Vilniaus miesto partijos komitete. Pavyko gauti sutikimą iš Vilniaus miesto komunistų partijos komiteto blaivystės klubą organizuoti savo darbovietėje. Suorganizavau keletą antialkoholinių paskaitų. Jas skaitė „Žinijos“ draugijos lektoriai. „Orgtechstatybos“ treste buvo labai nepalankios sąlygos blaivybei. Kiek žinau, tik tresto valdytojas buvo abstinentas. Partinės organizacijos sekretorius, nors pats buvo išspausdinęs antialkoholinį straipsnį laikraštyje „Sovietskaja Litva“, klubo įkūrimui ilgai prieštaravo. Kartą skyriaus viršininkas, pasikvietęs mane į savo kabinetą (su juo buvome seni pažįstami ir mūsų santykiai buvo draugiški), sako: „Kodėl tu čia užsiimi blaivybe, nori įvesti savo tvarką, kad mes tik arbatą gertume? Žmonės piktinasi, reikalauja tave atleisti iš darbo. Na, žiūrėk...“

Kurį laiką nurimęs, vėl patyliukais ėmiau kalbinti žmones stoti į organizuojamą klubą. Daugelis stebėdavosi. Sakydavo, kad tai antisovietinė veikla. Atsikirsdavau, kad visa tai suderinta su miesto partijos komitetu. Atsirado „aktyvus“ partijos narys, kuris įžvelgė antisovietinę veiklą. Pasikvietęs į savo kabinetą įspėjo: „Jeigu neatsisakysi klubo organizavimo, būsi atleistas iš darbo su vilko bilietu arba išsiųstas į psichiatrijos ligoninę priverstiniam gydymui“.

Nemigo naktimis dažnai susimąstydavau, ar verta rizikuoti. Juk yra šeima, vaikai. Primindavo ir žmona: „Pagalvok, ką darai, ne vienas esi...“ Tą patį sakydavo ir bendradarbiai. Pagaliau pavyko įkalbėti tresto vadovus. Ir vis dėlto, nepaisant daugkartinių „veiklaus“ partinio įspėjimų, grasinimų, jam darbe nesant iškabinau skelbimus Statybos ministerijoje, trestuose – pakviečiau žmones 1981 m. birželio 2 d. rinktis į „Orgtechstatybos“ trestą, į steigiamąjį blaivystės klubo susirinkimą. Dirbdamas Statybos ministerijoje turėjau nemažai pažįstamų, kviečiau juos, kvietė ir J. Kančys savo draugus. „Orgtechstatybos“ treste iš 600 dirbančiųjų į susirinkimą atėjo tik apie 20 žmonių. Iš viso dalyvavo 54 žmonės. Daugumą sudarė kitų statybos organizacijų atstovai. Vieni bijojo prarasti darbą, kiti – eilę butui gauti. Dingo ir komjaunuolė, pažadėjusi sekretoriauti. Laimė, įbėgęs į savo skyrių radau inžinierę Nilą Grabauskaitę. Ji sutiko sekretoriauti, išgelbėdama mane nuo kritinės situacijos. Susirinkime nedalyvavo nė vienas komjaunuolis, nors jų „Orgtechstatybos“ treste buvo nemažai. Tą dieną buvo įkurtas statybininkų blaivystės klubas, vėliau pavadintas statybininkų blaivystės klubu „Sąjūdis“. Išrinkta taryba. Tresto vadovai liko nepatenkinti, kai atsisakiau būti pirmininku. Pirmininku sutiko būti Pramonės statybos projektavimo instituto inž. J.Kančys, pavaduotoju Jonas Kačerauskas, vėliau inž. Vytautas Uogelė.

Grįžus „aktyviam“ partiečiui į darbą, mano darbo sąlygos pasidarė nepalankios. Nepadėjo J. Kančio organizuota „gynyba“, tarpininkaujant karo veteranui, universiteto dėstytojui, partijos nariui Antanui Mačiuliui, nei „Vakarinėse naujienose“ pasirodęs straipsnis, ginantis klubo įkūrėją, nei „Orgtechstatybos“ tresto valdytojo S. Bartušio užtikrinimas, kad niekas nieko bloga nepadarys. Iš darbo turėjau išeiti. Pasirodo, tuo laiku įmonėse, įstaigose buvo galingesnių žmonių už vadovą. (Su darboviete atsisveikinau birželio 30 d.) Svarbiausia – buvo gaila baigiamos rengti disertacijos moksliniam laipsniui gauti.

Iki rugsėjo 12 dienos įvyko du tarybos posėdžiai ir trys narių susirinkimai. Buvo parengtas ir patvirtintas 1981 metų klubo veiklos planas, parinktas klubo pavadinimas, suorganizuotas saviveiklininkų būrelis, ekskursija, pradėta rengtis vakaronei.

J. Kančys ėmėsi organizuoti žmonių, pritariančių blaivybei, dar vieną didelį (valdžios neleistiną) suvažiavimą-sąskrydį. Jis išsiuntinėjo pusantro tūkstančio kvietimų organizuojamai 1981 m. rugsėjo 12 d. vakaronei, užsakė Statybininkų rūmų salę. Sužinojusi vyriausybė ėmėsi priemonių renginį uždrausti. Laimė, pavyko susitarti su „Orgtechstatybos“ tresto vadovais.

Suvažiavimas-vakaronė įvyko „Orgtechstatybos“ treste. Jame dalyvavo apie 200 žmonių. Dėl to, kad vakaronė buvo leista organizuoti „Orgtechstatybos“ treste, jo vadovai buvo administracine tvarka nubausti, o klubo veikla treste uždrausta. Vieni piktinosi J.Kančio užmojį vadindami neapgalvotu, avantiūristiniu, kiti džiaugėsi įspūdinga vakarone. Klubo veikla nežlugo, tik perėjo į pogrindį. Buvo bandyta legalizuotis įregistruojant. Į vakarones kartais buvo pakviečiami karo veteranas generolas Česlovas Perkauskas, „didžiojo tėvynės“ karo didvyris Bronius Urbonavičius ir kt. Tai buvo vienintelis toks klubas Lietuvoje, kurio veikla prilygo organizacijos veiklai. 1985 metais klube jau buvo 370 narių. Daugelis aktyviai dalyvavo veikloje, bet, bijodami valdžios, į klubo narius nesirašė.

Kai „Katalikų Bažnyčios kronika“ informuodavo pasaulį apie esamą padėtį Lietuvoje, statybininkų blaivystės klubo „Sąjūdis“ nariai Vilniaus bažnyčiose, šventoriuose sakė kalbas, giedojo arba dainavo patriotines dainas, diegė aukštos moralės principus, gražias tradicijas, tautinį sąmoningumą, skatino išlikti dorais, blaiviais lietuviais, puoselėjo viltį atgauti Lietuvai nepriklausomybę. Po tokių vakaronių dažnai parapijų klebonai buvo kviečiami į saugumą, tardomi, baudžiami. Neaplenkdavo ir organizatorių.

Posėdžiai, repeticijos vykdavo slaptai butuose. Sales renginiams nusamdydavo geradariai rėmėjai savo vardu. Buvo suorganizuotas folkloro ansamblis. Į klubą rinkdavosi drąsūs, siekiantys dvasinės pažangos įvairaus išsilavinimo ir amžiaus žmonės. Klubas bendravo su Kijevo, Maskvos, Leningrado, Rygos, Sverdlovsko blaivininkais disidentais: akademiku Fiodoru Uglovu, B. Šičko, Lilija Ušakova ir kt., organizuodavo įvairius minėjimus. Mažai kas tada turėjo automobilį, bet kai reikėdavo jų, atsirasdavo. Niekas tada neskaičiavo pravažiuotų kilometrų, sunaudoto benzino, nes benzinas buvo labai pigus. Visus, prisidėjusius prie veiklos, jungė viena idėja: meilė ir pasiaukojimas žmogui, tėvynei Lietuvai, noras, kad kiekvienas žmogus būtų didelė, tauri asmenybė.

Daugelio žmonių dar gyvi anuometinių švenčių prisiminimai. Inž. V.Uogelės, inž. J.Kančio ir kitų gimtadienių paminėjimai be alkoholio, Silvijos Niūniavaitės ir Kęstučio Krasnicko etnografinės vestuvės pagal Irenos Borisevičienės, Jovitos Niūniavaitės, Gedimino Jakubčionio sukurtą scenarijų. Vestuvėse dalyvavo 220 žmonių. Vestuves kuravo V.Uogelė. Skrebutėnų vaiko etnografinės krikštynos, išvykos į Valkininkus, Leipalingį, Paberžę (Kėdainių r.), kur buvo surengta gegužinė su dainomis, poezija, žaidimais pas parapijos kleboną Stanislovą Dobrovolskį.

Klubo veiklą rėmė Telšių vyskupas Antanas Vaičius ir kiti vyskupai, kunigai Petras Dumbliauskas, Bronius Laurinavičius, Juozas Zdebskis, Algimantas Keina ir kiti. Bažnyčia visą laiką kovojo už dorą, blaivų žmogų.

J. Kančio iniciatyva 1989 m. rugsėjo 23 d. statybininkų blaivystės klubo pagrindu įkurtas Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdis (VMVBS), o klubas tapo Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio Vilniaus skyriumi.

Nesustojo veikla ir čia. Paminėsiu keletą. Vilniaus skyrius kartu su Vydūno draugija 1993 m. lapkričio 7 d. surengė vakarą „Vydūnas sugrįžo, o mes?..“ 1998 m. balandžio 25 d. surengtas Lietuvių katalikų blaivystės draugijos 90 metų sukakties minėjimas Vilniaus mokytojų namuose. Parašytas scenarijus ir 2002 m. balandžio 19 d. vestas „Visuomeninis girtaujančiųjų teismas“. Skyriui vadovaujant pedagogui Petrui Labanauskui, jo iniciatyva 2000 metais suorganizuotas folkloro ansamblis „Giedra“. Kasmet organizuojami įvairūs renginiai, ansamblio išvykos į kitus šalies miestus, rajonus. Šiuo metu skyriui vadovauja inž. Lionginas Semėnas.

Vertėtų paminėti bent kelis labai aktyvius blaivybės senjorus: Juozas Kančys (šiuo metu vadovauja Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžiui), Jonas Kvedaraitis (vadovauja blaivystės sąjūdžio tarybai, yra M.Daukšos vidurinės mokyklos direktorius, parašė keletą knygų), Vytautas Uogelė, Irena ir Petras Sakalauskai, Petras Labanauskas, Gediminas Jakubčionis ir kt.

Laukiame naujų jaunų žmonių įsitraukiant į blaivystės sąjūdžio veiklą.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija