„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.7 (104)

2009 m. liepos 17 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Muzikos įtaka žmogaus sielai

Atsiliepiant į Lietuvos egzorcistų asociacijos pranešimą

Kun. teol. lic. Oskaras Volskis

Muziką, panašiai kaip kalbą ir žodį, galima priskirti prie žmogaus dvasinių poreikių. Žmonės nori muzikos, joje ieško paguodos, „dopingo“, pramogos, estetinių išgyvenimų. Uždrausti muziką neįmanoma, tik klausimas, kokios muzikos klausomasi, kokią įtaką ji daro, ką galėtume naudingo pasiūlyti.

Labiausiai yra paplitusi pramoginė muzika, dažnai neturinti ugdomosios vertės, vis mažiau klausomasi rimtosios, klasikinės muzikos. Nepakankamas muzikinis ugdymas mokyklose, šeimose. Labai nusmuko ir bažnytinės muzikos lygis – ir čia  įsibrovė sekuliarizmas... Daromas didelis kultūrinis spaudimas jaunimui, jis verčiamas klausytis prastos muzikos.

Galima būtų klausti – kokia alternatyva? Išties, Lietuvoje geros muzikos nevertiname, krikščioniškos muzikos leidyba yra apmirusi. Daug priežasčių, bet vieną galiu drąsiai įvardinti: senasis, gėriu spinduliuojantis grigališkasis giedojimas, klasikinė muzika ir kita vertinga, brandi muzika daugelio jaunuolių dvasiniam, psichiniam, kultūriniam pasauliui yra nepriimtina.

Kokį dvasinį krūvį perduoda muzika, kaip veikia psichiškai ir dvasiškai –išlaisvina ar pavergia, kokias „vertybes“ perteikia šiuolaikinė muzika, kuri vadinama destruktyvia? Apibendrintai nurodyčiau tris pagrindinius dalykus: lytinį palaidumą, smurtą ir vulgarumą. Tai reiškiasi per tekstus, melodijas, ritmą, atlikėjų elgesį, scenos ir koncerto vietos vaizdą bei garso stiprumą. Senosios romantinės meilės dainos eina į užmarštį, įsivyrauja aistrą ir seksualinį elgesį skatinančios. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti tekstą, entuziastingai dainuojamą vienos jaunos merginos, kurį galima laikyti tiesioginiu, atviru kvietimu ištvirkauti: „Kada jaunystė netelpa širdy, liepsnoja aistros kiekvienoj nakty, [...]  mama, man jau aštuoniolika, [...] merginos jau tai daro, [...] šią naktį, mama, tu nelauk“. Pastojusių lengvabūdžių paauglių tėvai galėtų iškelti teisme ieškinius šios muzikos prodiuseriams, transliuojančioms stotims ir atlikėjams. Daugiau nei akivaizdu, kad jaunimą patraukia žaismingos, linksmos, spalvingos, judrios formos, į kurias įdėjus tokį turinį vyksta nebrandaus žmogaus programavimas.

Tą patį galima pasakyti ir apie vulgarybes, keiksmažodžių, cinizmo kupinas dainas, kuriose tyčiojamasi iš žmogaus, vertybių, moralės. Džiugu, kad Lietuvoje atvirai smurtą skatinančių dainų tekstų nesigirdi, tačiau tokių dainų galima nesunkiai parsisiųsti internetu. Užtenka pasiklausyti satanistinių ir neonacistinių grupių.

Neabejoju, kad jaunimui skirto koncerto fenomenologija yra puikiai pažįstama ir policijai, ir mokykloms. Dažną didesnį šiuolaikinės muzikos koncertą lydį masinis dalyvių girtavimas, narkotikų vartojimas. Kai proto galios pritemdytos, kyla agresijos protrūkiai, ištvirkavimas.

Prieš kelerius metus teko dalyvauti tarptautinėje egzorcistų konferencijoje ir girdėti vieno prancūzų kunigo, kultūrologijos daktaro, tyrinėjančio jaunimo subkultūras, pranešimą. Jis pasakojo apie tarp jaunimo paplitusias madas, jų įtaką ir tendencijas. Pasak jo, vis dažniau Vakarų šalių jaunimas klausosi satanistinės muzikos, kurios neigiama įtaka akivaizdi. Galima būtų juokaujant tarti: pasakyk, kokios muzikos klausaisi, ir aš pasakysiu, kas tu esi. Deja, satanistinė muzika juoko nekelia...

Būdamas svečioje šalyje visada apsilankau muzikos įrašų parduotuvėse. Tenka tik pritarti kunigui, kad psichodelinės, destruktyviosios, satanistinės muzikos plokštelių pilnos lentynos.

Satanistinių grupių koncertuose dalyvauja neįtikėtinai daug jaunimo. Kas juos traukia? Gal smalsumas, gal maišto dvasia, pavojus, žaidimas?... Pakylėjančio meno ten nebūna, vyrauja absurdo ir bjaurasties estetika. Užtenka prisiminti liūdnai pagarsėjusią grupę „Lordi“. Didelis garsas, stipriai išreikštas ritmas, tempas, žybsinčios šviesos, tariami šiurkštūs žodžiai, klaiki atlikėjų išvaizda, nesveika nuotaika, sukelta kvaišalų, – visa tai klausytoją hipnotizuoja.

Satanistinės grupės narys Ozzy Osborne be užuolankų paaiškino, kad tokį populiarumą lemia velniška jėga. Dauguma satanistinių grupių narių, atlikėjų yra satanistai. Prieš koncertą ir jo metu vyksta satanistinės, okultinės apeigos, kurių metu šaukiamasi demonų. Satanistinį pobūdį išduoda ir kiti dalykai: šėtoniški simboliai, tamsios spalvos, pajuodę, deformuoti veidai ir t. t. Dainų pavadinimai ir tekstai tos pačios dvasios: „Pabėgimas su šėtonu“, „Greitkelis į pragarą“, kanibalizmo, savižudybės, žiaurumo, vulgarumo skatinimas, patyčios iš šventų dalykų ir t. t.

Dažnas satanistinio koncerto dalyvis kartais net neįtaria, kad senosiomis kalbomis arba atbulai tariamuose tekstuose yra sakomi prakeikimai, šaukiamasi piktųjų dvasių, piktžodžiaujama. Maža to, į atlikėją įeina piktoji dvasia, įvyksta manifestacija, klausytojai girdi demonų „dainas“ – kraują stingdantį klyksmą.

Minėtoje konferencijoje galėjome išgirsti tokių dainų fragmentus, panašių dalykų teko matyti ir girdėti egzorcizmų metu. Galime tik įsivaizduoti, kokią įtaką jaunam žmogui turi tokia muzika. Ji skatina smurtą, vulgarumą ir palaidumą. Deja, dažnas iš tokių koncertų išėjęs jaunuolis jau yra dvasiškai paveiktas blogio: prasideda keisti dalykai, konfliktai, nelaimės, ligos, ydos, nuovargis ar net pasireiškia apsėdimas. Naivus žaidimas atneša liūdnus padarinius.

Galima paklausti, ko jaunas žmogus ieško sunkiajame roke, šėtoniškoje, destruktyvioje muzikoje? Gal ši muzika atitinka jo sielos būklę, jis jaučiasi nesaugus, piktas, išreiškia savo tragišką vaikystės patirtį, pasimetimą, agresiją, menkavertiškumą, protestą ir pan. Tai dažniausiai ir prastų šeimos santykių atspindys, aštri blogio, suaugusiųjų niekšiškumo, silpnadvasiškumo ir amoralumo patirtis. Jie labai pažeidžiami žmonės, žeidžiantys ir kitus.

Kalbama ir apie naują priklausomybės rūšį nuo destruktyvios muzikos: jaunuolis visą laiką su ausinėmis, išsiblaškęs, nervingas, sunkiai bendraujantis... Pamenu vienas lenkų egzorcistas pasakojo apie apsėstą vaikiną, kuriam iš esmės padėti galėjo tik tada, kai tasai iš savo namų išnešė visus satanistinės ir sunkiojo roko muzikos įrašus, kad ir labai nenorėdamas, nes buvo labai prisirišęs prie savo demonų ir tamsos pasaulio.

Be to, vienas kunigas egzorcistas pasakojo, kaip maldos už varginamą piktosios dvasios žmogų metu ėmęs giedoti krikščioniškas giesmes. Demonas per tą vargšą žmogų šaukė, kad negali pakelti Dievą šlovinančios giesmės, maldavo liautis, jį tai kankino ir galiausiai jis buvo priverstas palikti savo auką. Akivaizdu, kad žmogaus siela gali sušėtonėti, nebesuprasti gėrio ir mėgautis blogiu.

Ar gali būti krikščioniškas sunkusis rokas? Kiek bandžiau suprasti – tai du nesuderinami dalykai. Jų prigimtis visiškai skiriasi. Žinoma, dera prisiminti kun. dr. R. Skėrį, bažnytinės muzikos žinovą iš JAV, kuris, paklaustas apie muzikos krikščioniškumą, įvardijo vieną kriterijų – asociacijas, kurias sukelia muzika. Taikant net ir šį labai platų kriterijų, nepavyko patirti gerų asociacijų klausantis vadinamojo sunkiojo  krikščioniškojo roko.

Senasis grigališkasis giedojimas yra dvasiškai ir emociškai tyriausias, švariausias, išreiškia pirmųjų krikščionybės amžių krikščionių, pasauliečių ir vienuolių dvasinę, maldos patirtį, kuri šių dienų triukšmo užvaldytam žmogui darosi vis tolimesnė ir nesuprantama. Jame nėra aistrų ir siautulio, stipriai išreikšto ritmo, melodijos. Didesnės reikšmės čia turi Dievo žodis ar kitas koks dvasinis tekstas, kuris įvelkamas į muzikinį „rūbą“, neužstoja teksto, padeda jį medituoti. Juk krikščioniškasis tikėjimas yra Įsikūnijusio Žodžio išpažinimas.

Krikščioniškosios muzikos prielaidos iš esmės skiriasi nuo šiuolaikinės muzikos. Dar šv. Augustinas yra sakęs: cantare amantis est. Sunku išversti šią jo mintį: giedojimas kyla iš meilės, išreiškia meilę, tai meilės reikalas. Už grigališkojo giedojimo slypi Šventosios Dvasios veikimas, kuri pati yra Tėvo ir Sūnaus Giesmė. Tikėti ir giedoti, mylėti ir giedoti – du neatskiriami dalykai. Dievo Dvasia paskatina giedoti, todėl Bažnyčios liturginės maldos norma – visada giedojimas, o skaitymas – tik išimtis. Tikintis žmogus negali negiedoti. Bažnyčios Šventosios Dvasios patirtyje kilo grigališkasis, Rytų tradicijoje – kiek kitoks giedojimas, išreiškiantis Dievo pasaulį ir Dvasios meilę, tiesą, vienybę, harmoniją, visas kitas autentiškas dvasines ir žmogiškas vertybes.

Ne tik žmogaus dvasia, Dievo Dvasia, tačiau ir gamta sukuria muzikos prielaidas. Muzikoje labiausiai žmogaus dėmesį patraukiantis elementas yra ritmas. Mus supanti tikrovė yra pulsuojanti, turi ritmą. Tai yra normalu, tokia Dievo valia. Jis nėra svetimas ir bažnytiniam giedojimui. Grigališkasis giedojimas turi lengvą pulsavimą, bangavimą,  legato.

Ritmas mus lydi nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų: kai meilės ritmu buvome pradėti motinos įsčiose, kai šį meilės ritmą pratęsė motinos širdies dūžiai. Motinos širdies plakimas buvo pirmoji mūsų patirta „muzika“, kurios gyvybiniu ritmu augome ir vystėmės. Jau nuo seno žmonės pastebėjo, o dabar kaip didžiausią sensaciją medikai ir psichologai teigia, kad motinos emocinis, dvasinis gyvenimas daro didelę įtaką kūdikiui prenataliniu laikotarpiu ir jam gimus. Motinos širdis, vaizdžiai tariant, gali „groti“ tragišką „muziką“: nerimą, baimę, nuodėmę, aistrą ir t. t. Siejant tai su šiuolaikiniais koncertais, galima būtų sakyti, kad kūdikis dar motinos įsčiose gali dalyvauti nuolatiniame „sunkiojo roko koncerte“. Gausiais tyrimais įrodyta, kad kūdikis reaguoja į motinos emocijas, jos širdies ritmą, į iš aplinkos ateinančius impulsus. Dažnai gimdymo namuose gimusį kūdikį padeda motinai ant krūtinės dėl tos pačios priežasties: taip gerai pažįstami motinos širdies dūžiai ramina kūdikį, išgyvenus tokį sunkų, bet būtiną ir palaimingą įvykį.

Dėl daugelio natūralių priežasčių ritmas mums yra savas, traukia dėmesį, ypač jaunimo, kuriam būdingas judrumas, kurį domina ryškūs dalykai. Tačiau dabartinė muzika, ypač sunkiojo roko, palieka žaizdas psichikoje, atbukina. Toks žmogus nebesupranta grigališkojo giedojimo, jam jis labai nuobodus, tiesiog kankina.

Ne tik mes, krikščionys, žinome, tačiau ir įvairių sričių specialistai pastebėjo, kad muzika turi terapinį poveikį. Muzikos terapija pasitelkiama įvairioms ligoms gydyti. Turbūt dažnas iš mūsų pavargę ar sudirgę ieškome atsipalaidavimo klausydamiesi ramios muzikos. Muzika iš tikrųjų daro įtaką ne tik sielai, bet ir kūnui. Daug kas girdėjome pasakojimus apie klasikinės muzikos įtaką daržovių augimui, karvių pieningumui, apie nuo sunkiojo roko garsų vystančias gėles, sutrikusios nervų sistemos laboratorines peles ir pan. Destruktyvios muzikos klausytojo kraujyje padidėja adrenalino kiekis, susiaurėja kraujagyslės, padažnėja pulsas, išmuša šaltas prakaitas, žodžiu, žmogaus kūnas į tokią muziką reaguoja kaip į pavojaus dirgiklį. Neatsitiktinai tokie žmonės būna išbalę, pajuodusiais paakiais, kenčiantys nuo įvairių somatinių ligų, nes toks žmogus yra užslopintas, gyvena baimėje, agresijoje. Be to, šiuolaikinėje muzikoje daugeliu atvejų vyrauja žemi dažniai, kurie skatina lytinę aistrą ir apskritai agresyvumą.

Nors brandžiąją, kilniąją muziką atlikti yra sunkiau išmokti, ją reikia mokėti ir klausytis, bet ji neabejotinai turi gydomąjį poveikį, ugdo, palaiko žmogaus sielos kilnumą, teikia estetinių ir dvasinių išgyvenimų, skatina gėriui, meilei, kūrybai, galų gale padeda suprasti ir Dievo grožį. Pavyzdžiui, J. S. Bacho bažnytiniuose kūriniuose yra užkoduota malda, sakralumas, gėris, primenantys, kas esame ir kam pašaukti.

Krikščionybė daug naujo įnešė į muzikos kultūrą. Galima sakyti sudvasino muziką, suteikė naujų savybių. Netgi senosios lietuvių sutartinės akivaizdžiai skiriasi nuo grigališkojo giedojimo! Sutartinėms būdingi disonansai, turinio ir melodijos skurdumas, aštrus skambesys. Satanistiniai koncertai taip pat akivaizdžiai skiriasi nuo bažnytinės muzikos – ne tik kaip reiškinys, bet ir padariniais.

Įvarytas pleištas tarp dviejų kultūrų, atsirado bedugnė tarp dvasinės, bažnytinės ir pramoginės, populiariosios muzikos. Galima būtų pasakyti drąsiau: bedugnė slypi tarp Dvasios, malonės žmogaus ir nuodėmės, šio pasaulio žmogaus. Neatsitiktinai prieš mėnesį Katalikiško auklėjimo kongregacijos sekretorius arkivyskupas Jean Louis Bruguč sakė, kad „sekuliarizacija daugelyje šalių siejasi su krikščioniškos kultūros smukimu“. Belieka tikėtis, kad Bažnyčioje atsinaujins ir bus puoselėjama toji sakralioji muzikinė kultūra, kuri gelbsti žmonių sielas. Ir dėkui už egzorcistų uolumą įspėjant apie žalą, kurią daro pyktyje gyvenantys sužeisti žmonės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija