Gyventi taip, kad nebūtų baisu mirti

84 metų Vladas Šulskis neturi bėdų dėl sveikatos Autoriaus nuotrauka

Dažnai, atrakinęs kieme esančio garažo duris, Vladas Šulskis iš jo išsivaro opelį. Gerokai pavažinėtu raudonos spalvos automobiliu jis vyksta apsipirkti į Raguvą. Miestelėnai nesistebi, kai už jo vairo mato 84 metų Krityžės kaimo gyventoją.

Nepamiršta darbščiojo "zaziuko"

Pirmąsias vairuotojo teises Vladas įgijo prieš 43 metus. Iš pradžių vairavo motociklus. Turėjo jų keletą ir įvairių markių. Geru žodžiu prisimena "emką", kuria važiuoti galėjo bet kokiu keliu ar netgi arti žemę.
Pirmoji jo įsigyta mašina buvo ZAZ markės automobilis. Apie jį dabar pagarbiai atsiliepia.
Stabdomas kelių policijos pareigūnų, jis neišsigąsta. Už vairo Vladas nėra sėdęs išgėręs. Apie kelių policijoje dirbančius vyrus jis atsiliepia pagarbiai. "Kyšį jiems siūlyti gali tas, kuris yra kažkuo nusikaltęs prieš įstatymą. Taip jis tikisi "užglaistyti" įvykį".
Vairuodamas automobilį, V.Šulskis nesideda akinių. Jo regėjimas pakankamai geras. Neseniai, grįžtant aplankius Raguvėlėje gyvenantį brolį, kelią užstojo toks rūkas, kad nesimatė, kur važiuoti. Nepadėtų ir akiniai. Teko važiuoti nedideliu greičiu.
V.Šulskis gerai orientuojasi Panevėžio gatvėse, nuvyksta į Pasvalį, kur gyvena jo sūnus. Aplanko Ukmergę. "Bet, pasiekęs Vilnių, automobilį statyčiau miesto pakraštyje. Sostinės gatvėmis lekia jauni vyrai kaip iš pragaro ištrūkę. Be to, mano amžiaus sulaukus ne tokia kaip jų reakcija", - prisipažino per 40 metų vairuotojo teises turintis sodietis.
Retkarčiais, bijodamas, kad kelyje nesukeltų avarinės situacijos, jis pavarto kelių eismo taisyklių knygutę. Jeigu pakeičiamos kai kurios taisyklės, būtinai jas įsidėmi.

Naktį nepažįstamų nebeįsileistų

Palaidojęs žmoną, jau 12 metų V.Šulskis gyvena vienas. Bet dar ne pagal amžių vikraus ir tarsi senatvės neįveikiamo sodiečio namai sutvarkyti taip, kad nepajusi moteriškų rankų trūkumo. Šaltoką rudens pavakarę draskėsi vėjas, tačiau kambaryje buvo šilta. Malkų, sumokėjus už atvežimą, jam pristato į kiemą. Daržą Vladas pats nusiravi, o derlių rudenį irgi pats susineša į kamaraitę.
Sveikata Vladas itin nesiskundžia. Paskutinį kartą jam apsilankius ambulatorijoje, gydytoja net pyktelėjo pastebėjusi, kad tokia plonytė jo ligos istorija. "Kur buvote pradingęs dešimt metų?" - priekaištavo medikė.
Gyventi vienas jis visiškai nebijo. Jeigu kas eina pro šalį, svetimą tuoj aploja kieme pririštas šunelis. Tačiau naktį, jeigu kur sutrinksi, jau būna atsargesnis. Mat prieš kelerius metus į jo namus buvo įsiveržę banditėliai.
Vieną vakarą į duris kažkas pradėjo belstis. Jaunas balsas ėmė prašytis, kad įsileistų. Mat jam reikalingas raktas, kuriuo galėtų atsukti su kuro baku jungiantį vamzdelį. Paklaustas, kur stovinti mašina, nepažįstamasis šoko aiškinti, kad ji yra prie medžių. Pasvarstęs Vladas, jog kiekvienam gali atsitikti panaši bėda, nieko blogo neįtardamas atvėrė duris. Tuo metu nedidelis vyrukas jam smogė į pasmakrę, o greta jo stovėjęs aukštesnysis puolė prie šeimininko. Parvertę jį, įsakė tylėti. Supratęs, kad užpuolimas gali baigtis blogai, Vladas pats pasakė, kur yra santaupos. Tačiau plėšikėliai, netgi jas paėmę, toliau viską vertė, tikėdamiesi rasti daugiau pinigų. Išeidami jie dar pagrasino, kad šeimininkas niekur nesikreiptų, kitaip jam bus dar blogiau.
Paties V.Šulskio iškviesti policininkai dirbo sąžiningai, tačiau jie prisipažino, kad tokius banditėlius pagal esamus įstatymus bus nelengva nubausti. Senukas nujautė, kas galėjo tai padaryti. Vėliau sužinojo, jog ne vienu plėšimu apkaltintų dviejų sūnų motina, nepakeldama tokios gėdos, savo gyvenimą baigė savižudybe.
Įgijęs patirties, kad negalima bet kuo pasitikėti, dabar V.Šulskis sako: "Geriau žūčiau, bet tik per mano lavoną svetimi galėtų pasigviešti tai, ką esu užgyvenęs".

Ilga tarnyba armijoje

V.Šulskiui skaudu girdėti, kaip niokojami sovietinių karių kapai Raguvoje. Nuo jų nuplėšiama visa, kas yra iš aliuminio. "Nesvarbu, kokios armijos kariai jie buvo, juk ne savo noru ėjo kariauti. Bet jie turėjo tėvus ar mylimąsias, juk buvo žmonės. Kažin kaip jaustųsi karių kapus dabar plėšiantys, jeigu žinotų, jog ir jų amžinojo poilsio vietos bus taip pat paniekintos", - kalbėjo praėjusio karo baisumus patyręs V.Šulskis.
Jo tarnyba armijoje prasidėjo 1941 metų kovą ir baigėsi 1946 metų balandį. Prasidėjus karui, jam buvo kilęs noras dezertyruoti iš sovietinės armijos, tačiau kažkoks vidinis balsas liepė to nedaryti. Vladas žinojo, kad ne vienas savanoriškai bandęs palikti dalinį kareivis buvo be teismo sušaudytas. O kai vyrus susodino į mašinas ir nuvežė nuo Pabradės Rusijos gilumon apie 500 kilometrų, kur tada benubėgsi.
Buvo skelbiamas maršalo Žukovo įsakymas, kad, nugalėję vokiečius ir grįžę į Lietuvą, vyrai galės imtis verslų, gaus po dešimt hektarų žemės ir bus laisvi piliečiai. Sovietinė propaganda visada buvo melaginga.
Vladui karas buvo kaip koks darbas. Kaip ir pridera lietuviui, jį vyras atliko sąžiningai. Būdamas prieštankinio pabūklo taikytojas, už parodytą drąsą ir ištvermę buvo apdovanotas ordinais ir medaliais. "Kam dabar tos "blėkelės" reikalingos, kur jas atiduoti?" - rodydamas apdovanojimus, klausė antihitlerinės koalicijos Antrajame pasauliniame kare dalyvis V.Šulskis.
Paprastas kaimo vaikinas kare buvo du kartus lengvai sužeistas, o prie Šiaulių - sunkiai sužeistas. Jį be narkozės operavo chirurgas žydas. Metalinę skeveldrą, likusią tarp kojos klubo sąnarių, iki šiandien nešioja. Ten suskausta, kai keičiasi oras ar ilgiau pavaikščiojus. "Jeigu aš šiandien minu šią žemę, už tai tiktai Dievui privalau būti dėkingas", - dabar sako tūkstančius kilometrų karo keliais nužygiavęs sodietis. Karo metais ant kaklo jis nešiojosi kryželį. Tai buvo lyg jį lydinčios laimės simbolis. Įvairių tautybių kariai, matydami, kad Vladas itin stropiai saugo kryželį, nesišaipė. Lietuvis labai išgyveno, kai kartą, būdamas pirtyje, kartu su apatiniais drabužiais netyčia į krūvą numetė ir kryželį. Netrukus susirado kitą.

Nors neišsilavinęs, bet apsišvietęs

Vaikystėje V.Šulskis labai norėjo mokytis, tačiau neturėjo tam sąlygų. Penkias vasaras buvo priverstas ganyti svetimų ūkininkų karves. Prasidėjus šalčiams, jis tik tada praverdavo Raguvos pradžios mokyklos duris. Mokyklų inspektorius gyrė Vlado stropumą, ragino jį toliau mokytis. Mokyklos vedėjas, tai girdėdamas, sakė: "Iš kur tėvai ims lėšų, jeigu jų kišenės yra tuščios".
V.Šulskio išsilavinimas - baigti keturi skyriai, bet jis yra pakankamai apsišvietęs. Skaito penktadieninius "XXI amžiaus" numerius, rajoninį laikraštį. Nepraleidžia įdomesnių televizijos laidų.
Kitų metų balandžio 13-ąją sodiečiui sukaks 85 metai. "Gal paskutinį kartą šnekamės, laikas man į kapus rengtis", - šmaikštavo senukas. Paklaustas, ar nebijo mirties, jis sakė: "Gyventi reikia taip, kad nebūtų baisu mirti".
Ilgiausiai, maždaug 20 metų, jau prieš pensiją, V.Šulskis išdirbo valstybinio draudimo sistemoje. Dirbo draudimo agentu ir inspektoriumi. Kam su juo tais metais teko bendrauti, apie V.Šulskį galėtų pasakyti tik gera.

Bronius VERTELKA
Krityžės kaimas, Panevėžio rajonas

© 2002"XXI amžius"