Ir kasdienybė atneša džiaugsmo

Mokytojas Jonas Šimkevičius Autoriaus nuotrauka

Net keturiasdešimt septynerius metus dirba mokytoju svėdasiškis Jonas Šimkevičius. Išėjęs į užtarnautą poilsį, nesėdi užsisklendęs namuose, susiranda mėgstamų užsiėmimų, netgi pilkoje kasdienybėje randa džiaugsmo ir prasmės.

Pasirinko pedagogo kelią

Mokytojas J.Šimkevičius - tikras dzūkas, kilęs iš Alytaus rajono. Dar tebesimokydamas Alytaus gimnazijoje, pasirinko mokytojo kelią. Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje trūko mokytojų, todėl kai kuriose gimnazijose buvo įsteigtos pedagoginės klasės. Baigi gimnaziją ir jau turi specialybę. Būtent tokią pedagoginę klasę 1943-iaisiais baigė ir J.Šimkevičius. Penkerius metus Simno gimnazijoje dėstė fizinį lavinimą ir lietuvių kalbą. Taip likimas lėmė, kad Simno gimnazijoje mokytoja dirbo ir būsimoji Jono žmona Bronė, karo metais baigusi Alytaus mokytojų seminariją. Nuoširdi dviejų jaunų mokytojų draugystė baigėsi šeimos sukūrimu.
1949-aisiais mokytojų Šimkevičių šeima persikėlė į Molėtus, įsidarbino vidurinėje mokykloje. Nuo 1951-ųjų jie jau gyveno ir dirbo Svėdasuose, jaukiame Anykščių krašto miestelyje.

Tremties pavyko išvengti

Tėvelio Jonas neteko 1941-aisiais: jį pakirto sunki liga. Motina su dviem Jono broliais 1948-aisiais buvo ištremta į Sibirą. Jų "kaltė" buvo ta, kad dirbo žemę, liejo prakaitą ir pasiturinčiai gyveno. Taigi pavadinti "buožėmis", apkaltinti "darbo žmonių išnaudojimu", jie buvo išvežti kartu su likimo broliais ir sesėmis gyvuliniuose vagonuose tolyn nuo gimtinės. Jonas buvo gerai pažįstamas su vienu komunistu, pasirinkusiu tokį kelią dar prieškario laikais. Jis buvo partorgas, bet labai sielojosi, kad tremiami nekalti, darbštūs, sąžiningi ūkininkai, paprasti valstiečiai, kaimo inteligentai. Nepagailima net ligotų senelių, mažų kūdikėlių. Ne apie tokią "šviesią ateitį" jis mąstė, ne apie tokį gyvenimą po "sovietine saule" galvojo. Apimtas nevilties partorgas nusišovė. Tai būta tikrai gero, sąžiningo žmogaus. Jis ir patarė Jonui, kad geriausia mokytojų šeimai kur nors išvažiuoti, nes, likus namuose, tikrai grėsė tremtis. Taip Šimkevičiai ir padarė. Sužinojo, kad Molėtų vidurinėje mokykloje yra laisvų darbo vietų, ten nuvyko. Po kurio laiko jauna mokytojų šeima vėl "pakėlė sparnus", atsidūrė Svėdasuose. Bronė čia dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, o Jonas - fizinį lavinimą. Tiesa, žemesnėse klasėse jam teko dar dėstyti ir lietuvių kalbą.

Mokytojas mokinys

Dirbant Svėdasuose, paaiškėjo, kad sovietinėje Lietuvoje negalioja baigtos pedagoginės klasės pažymėjimas, tad Jonas įstojo mokytis į Panevėžio pedagoginę mokyklą. Kai reikėjo laikyti valstybinius egzaminus ir diplomas jau buvo "pasiekiamas ranka", vėl susidarė kurioziška situacija. Pasirodo, sovietinė valdžia nebepripažino ir vokiečių okupacijos metu baigtos gimnazijos brandos atestato. Todėl, nieko nelaukdamas, mokytojas vėl susirūpino mokslais ir eksternu baigė Anykščių J.Biliūno vidurinę mokyklą. Tuomet, gavęs brandos atestatą, jau galėjo laikyti ir Pedagoginės mokyklos valstybinius egzaminus.

Brangus kraštas - Svėdasai

Šimkevičių šeima iš pradžių gyveno vienkiemyje netoli Svėdasų, paskui jiems buvo pasiūlyta pirkti namą miestelyje. Pasiskolinę pinigų, namuką nusipirko. Čia ir prabėgo jų santarvės, meilės, draugystės kupini dešimtmečiai. Jau šešerius metus Jonas gyvena vienas - 1996 m. balandžio 12-ąją jo mylima Bronė išėjo Amžinybėn. Sunkios, nepagydomos ligos ją kamavo, operacijos, narkozės dar labiau alino sveikatą. Stebuklų, kad moteris pasveiks, niekas nelaukė, bet ir netikėjo, kad ji gali mirti taip staiga. Tądien dar ji vaikštinėjo, šnekėjosi su Jonu ir staiga sunegalavo. Iškviesta gydytoja jau niekuo nebegalėjo padėti...
Bronė ir Jonas Šimkevičiai užaugino tris dukras. Nė viena nepasirinko tėvų profesijų, o aukštosiose mokyklose įsigijo specialybes, susijusias su ekonomika. Visos dukros turi mėgstamus darbus.
Su Svėdasais susijęs ilgas J.Šimkevičiaus gyvenimo tarpsnis, tad jis save teisėtai laiko svėdasiškiu. Vidurinėje mokykloje dirbo iki 1993-iųjų. Netgi ir tuomet, kai išėjo į pensiją, pedagogas neatsisakė padirbėti, nes trūko fizinio lavinimo mokytojų. Prisimena, kad tuomet, kai pradėjo dirbti Svėdasuose, teko palydėti į savarankiško gyvenimo kelią 3-iąją abiturientų laidą. 1993-iaisiais, paskutiniaisiais savo darbo metais, išlydėjo jau 45-ąją laidą. Sunku ir suskaičiuoti, kiek jaunuolių jis mokė, kiek jų palydėjo iš mokyklinio suolo į gyvenimo tolius.
Albumuose - daugybė J.Šimkevičiaus fotografuotų nuotraukų, kurios neleidžia užsimiršti, primena apie visas jo darbo akimirkas mokykloje. Nuo 1947-ųjų jis nesiskiria su fotoaparatu: fotografuodavo abiturientų išleistuves, mokyklų šventes, neatsisakydavo padėti žmonėms skausmo valandą, būdavo su jais džiaugsmo akimirkomis, fotografavo laidotuves, vestuves, krikštynas, darė nuotraukas dokumentams. Dabar savo fotoaparatą tenka primiršti, nes paplito mėgėjiški fotoaparatai, "muilinėmis" vadinami, daug kas fotografuoja, spalvotos nuotraukos daromos specialiais automatais, nebereikia lindėti tamsoje, gaišti laiko ilgiems ir sudėtingiems filmų, nuotraukų ryškinimo procesams.

Vienas, bet ne vienišas

Mokytojas J.Šimkevičius gyvena vienas, tačiau nesijaučia liūdnas, vienišas. Jį dažnai aplanko dukros, užsuka buvę kolegos, pažįstami. Artimieji dovanojo kompiuterį, kuris labai praskaidrina jo dienas. Turi mokytojas nemažą asmeninę knygų biblioteką, skaito naujausią spaudą. Patenkintas, kad per nacionalinę televiziją rodo neblogų laidų, nes visokių "muilo operų", banalaus humoro laidų nemėgsta. Neįsivaizduoja savo gyvenimo be Svėdasų kultūros namų. Čia jis dainuoja etnografiniame ir vyrų ansambliuose, kaimo kapeloje. Daugybę kartų koncertavo svėdasiškiams, anykštėnams, kitų vietovių gyventojams. Svėdasų meno mylėtojų kolektyvai džiugino žiūrovus savo pasirodymais per įvairias šventes, apžiūras. Meno saviveikloje mokytojas - irgi nebe "naujokas". Dar gimnazistu būdamas dainavo chore, mokytojaudamas dalyvavo pedagogų saviveiklos rateliuose, netgi tautinius šokius šokdavo.
Kvietė jį giedoti ir Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios chore. Nors labai norėjo giedoti, tačiau atsisakė, supratęs, kad visur nespės, dar gali "pavesti" vargonininką. Namuose darbų irgi "per akis". Turi daržą, sodą, tad nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ten kuičiasi. Jo namas tarsi kokioje saloje, - aplinkui gatvės. Vasarą, rudenį reikia išgrėbti lapus, žiemą - nukasti sniegą, išdaužyti aplinkui ledą. Žodžiu, netenka nuobodžiauti. Pasak mokytojo, taip ir turi būti, žmogus privalo turėti kokį nors pomėgį, užsiėmimą, nepasiduoti vienatvei, senatvei. Nereikia nusiminti, dėl kiekvieno nieko jaudintis. Mažiau dejuoti, skųstis, optimistiškai į viską žvelgti. Nors svėdasiškio J.Šimkevičiaus pečius slegia metų našta (jo amžius persirito per septynias dešimtis metų), tačiau nepalieka energija, entuziazmas. Neretai dar jį sutiksi ir minantį dviratį. Nėra ko stebėtis - juk šitiek metų jis dėstė vaikams fizinį lavinimą. Neigiamai žiūri į žalingus įpročius. Įsitikinęs, kad svaigalų taurelė, rūkymas neduoda nieko gero, tik sveikatą gadina. Tiesa, jis pats anksčiau rūkė. Prisipažįsta, kad 20 metų nerūkė, paskui 20 metų "atrūkė", o pastaruosius 37-erius vėl nerūko. Ir daugiau nerūkys.
Svėdasiškis mokytojas sako, kad jokiai partijai nepriklauso, tačiau palaiko, remia konservatorius. Kai Lietuvoje pradėjo reikštis Sąjūdis, pritartė jo idėjoms, visa širdimi buvo ir liko už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Vytautas BAGDONAS
Svėdasai, Anykščių rajonas

© 2002"XXI amžius"