Šimtamečių godos

Lynežerio senolė Antanina Švedienė su dukters Verutės šeima

Merkiniškė Ona Bartkevičienė su globėjos Danguolės šeima

Andriūnų šimtametė Malvina Daugirdienė

Merkiniškė Ona Bartkevičienė su sesers vaikaičiu kunigu Linu Dūkšta Autorės nuotraukos

Džiugu, kai turi galimybę pasisemti išminties ir įgyti patirties iš pažįstamo senolio. Ypač jeigu tam senoliui – arti ar net visas šimtas metų.
Ilgaamžiškumo paslaptimis sutiko pasidalyti trys moterys, šiemet jau šventusios garbingą šimto metų jubiliejų. Visų jų gyvenimą likimas lėmė nugyventi ilgą ir labai vingiuotą, kupiną įvairių likimo pasišaipymų ir smūgių.
Lynežerio kaimo gyventoja Antanina Švedienė įsitikinusi teigia, kad per šimtą metų dar nebuvo sutikusi nė vieno blogo žmogaus. Šiuo metu ji glaudžiasi dukters Veronikos šeimoje. Ne pagal metus stebėtinai vikri ir guvi ji niekam nenori būti našta. Todėl iki šiol senolė žino, kad ravėti daržus ir tvarkytis namuose – jos rūpestis.
Senolė Antanina, trumpai mintimis perbėgusi savo nelengvą gyvenimą, padarė išvadą, kad žmogus ir prie vargo gali priprasti. O vargo jos gyvenime išties būta – našlaite augusi, du vyrus palaidojusi. Likimas taip jau lėmė, kad iš šešių vaikų užaugo tik dvi dukros…Šiuo metu ji gali džiaugtis turėdama devynis vaikaičius ir devynis provaikaičius. Smagu turėti tokią šeimą, tačiau iki šios dienos bristas ilgas kelias.
Turi močiutė Antanina savo gyvenimo filosofiją – anot jos, niekada nereikia nervintis - jeigu kas atsitiko, vadinasi, taip Dievui reikėjo, ir nieko čia nebepakeisi. Gal toks senolės požiūris į gyvenimą ir yra viena jos ilgaamžiškumo paslapčių?
Per visą savo ilgą amžių močiutei su gydytojais teko bendrauti tik vieną kartą. Todėl nenuostabu, kad ir prie vaistų ji iki šiol nepriprato. Kaip pati sakosi, geriau jau žolynėlių kokių išgerianti. Na ir, žinoma, vitaminų. Su alkoholiu išvis “nedraugauja” – per 100 metų nebus nė taurelės degtinėlės išgėrusi. Nebent per šventes truputėlio alaus, kai žentas pavaišina, neatsisako. Ir labai mėgsta sūriai valgyti. Kaip pati sako, druska jai - į sveikatą.
Močiutei jau sunku daugumą dalykų iš praeities atšaukti, tačiau ji puikiai prisimena, kaip sunku buvo Lietuvos kaimui karų, visokių suiručių metais, kai proto balsas sakė viena, o buvo diktuojama visai kas kita.
Gimusi ir užaugusi gretimame kaime, ji su nostalgija prisimena gimtinės kiemą, sodą, visus takelius. Ir, žinoma, labai jų pasiilgsta.
Močiutė Antanina neslėpdama pasididžiavimo ir džiugesio pasakoja, kad jos gražios sukakties nepamiršo ne tik vaikai ir vaikaičiai, bet ir rajono meras Vidas Mikalauskas bei Kaniavos seniūnė Janina Pavilonienė prisiminė ir pasveikinti buvo atvykę…
Merkinėje pas sesers vaikaitę Danguolę besiglaudžianti šimtametė Ona Bartkevičienė įsitikinusi, kad ją gyvenime saugojo ir palaikė Dievas. Tuomet, kai buvo nepakeliamai sunku ūkio ir buities darbuose, ir tuomet, kai sunki našta užguldavo moters širdį.
Gimusi, užaugusi ir didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Senojoje Varėnoje, ji dažnai su liūdesiu balse mena anuos laikus, kai su vyru, bažnyčios zakristijonu, gražiai gyveno jaukiuose namuose. Likimo nebuvo lemta, kad namuose krykštautų vaikai, todėl po vyro mirties senolė pasijuto vieniša. Tuomet ji apsigyveno pas sesers dukterį.
Dievo globą močiutė Ona pajuto, su pasibaisėjimu prisimindama kraupų ketverių metų senumo įvykį, kai pikti žmonės, atėję į jos globėjos namus, niekuo nekaltą moterį nužudė… Senolė tuomet buvo gretimame kambaryje. Po šios tragedijos ji ir apsigyveno sesers vaikaitės Danguolės namuose.
(nukelta į 4 p.)
(atkelta iš 1 p.)
Anot Danguolės, jos globotinė – tikra vaikščiojanti enciklopedija. Nors kai ką jau ne taip lengva senolei iš atminties atšaukti, tačiau svarbiausius istorinius įvykius ji gali kaip iš knygos pasakoti. Kilusi iš kilmingos šeimos, visą gyvenimą buvusi labai reikli sau ir kitiems. Pasak jos, buvusi “madistė” – turėjo daug “eilukių” ir labai mėgo avėti aukštakulnius batus. Senolė žino ir aplinkinius gali pamokyti, kokias žoleles ar šakneles nuo kokios ligos gerti.
Nori tikėk, nori netikėk, tačiau jos močiutei padeda. Senolės numylėtinis – sesers vaikaitis Linas (Zapyškio klebonas kunigas Linas Dūkšta) prisimena, kaip močiutė, gelbėdamasi nuo galvos skausmo, ne tik save, bet ir jį paparčiais ”papuošdavo”. Ne visuomet ją lengva prakalbinti, bet kai pradeda pasakoti, prisiminimais dalytis – nesustabdysi. O turi močiutė Ona daug ką papasakoti: praeity – 100 metų gyvenimo patirtis…
Andriūnų kaimo šimtametė Malvina Daugirdienė gyvena savo nameliuose slaugoma dukters Albinutės. Močiutė Malvina turi devynis vaikus ir dvidešimt septynis vaikaičius, tačiau, kaip pati sakosi, geriausia dienas leisti savuose namuose, kur visas nelengvas gyvenimas prabėgo, kur tiek gerų ir liūdnų prisiminimų. Anksti likusi našle, senolė viena užaugino ir gyveniman išleido vaikus, paaugino vaikaičius. Namų ūkio naštą močiutė nešusi viena. Didžiąją metų dalį dirbo daug ir sunkiai, tačiau pavalgyti ne visada sočiai turėjo. Jau kurį laiką ligų kamuojama močiutė negali vaikščioti. Būdama itin jautri, gavusi rajono mero pasveikinimą, senolė susigraudino, sakėsi, kad taip gražiai jos per 100 metų gal niekas ir nepagerbė…
Pačios didžiausios šimtametės močiutės godos – kad Dievas visiems žmonėms sveikatos, kurios jai šiuo metu labai trūksta, negailėtų.
Trys šimtametės moterys, trys našlės, visų trijų - skirtingi likimai. Bendra yra tai, jog kiekvienai jų likimas davė paragauti vargo, kitokių gyvenimo negandų. Visos sulaukė garbingos sukakties. Visos trys, gyvendamos pagal savo gyvenimiškus įsitikinimus, saugo ilgaamžiškumo paslaptį.

Rūta AVERKIENĖ
Varėnos rajonas

© 2002"XXI amžius"