Sušaudyta jaunystė

Norilskas. Kajerkano anglių kasykla, kaliniai rokiškėnai, trečias iš kairės – Bronius Skardžius

Norilskas. Griežto režimo lagerio kaliniai statybininkai, viršuje dešinėje – Bronius Skardžius. Čia yra lietuvių, estų, ukrainiečių gal du rusai, du kaukaziečiai ir vienas Pavolgio vokietis

Mano gyvenimas, kaip ir tūkstančių mano bendraamžių, kad ir kur jie būtų gimę – Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ar Dzūkijoje, - prasidėjo Nepriklausomoje Lietuvoje. „Esu lietuvis“ – šie žodžiai buvo pasididžiavimas ir garbė. Tačiau likimas būna negailestingas. Atsiranda tamsiosios jėgos, kurios gali suluošinti žmogų, nužudyti, tačiau sutrypti tautiškumą, jog esi lietuvis – patriotas, net okupantams ir jų tarnams nepavyko.
Mano vaikystė ir dalis jaunystės prabėgo gražiausiame pasaulyje Lietuvos kampelyje – Sliepsiškio kaime, Svėdasų valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Gimtasis kaimas vienu savo pakraščiu glaudėsi prie nemažos Šimonių girios, dar Žaliamiškiu vadintos, kitu pakraščiu vinguriavo mūsų numylėtinė upė Jara, savo krantus puošusi žilvičiais, karklais, putinais, turtinga žuvimi ir vėžiais. Mokiausi Svėdasų J.Tumo-Vaižganto mokykloje. Priklausiau Skautų sąjungai, didžiavausi, jog esu lietuvis, kad mano tėvynė – Lietuva. Už tai ypač esu dėkingas mano mokytojams. Tėvas buvo savanoris ir nepriklausomybės kovų dalyvis. Žmonės tikėjo ateitimi, laime, gėriu. Tačiau trenkė perkūnas. Mūsų kraštą užplūdo svetima sovietų kariuomenė ir ėmėsi žmonių naikinimo, areštų ir trėmimų. Pro mūsų namus važiavo vilkstinės vežimų, juose dejavo moterys, vaikai, seneliai ir susirūpinę vyrai. Saugojo okupantų kareiviai su nepaprastai ilgais šautuvais, ant kurių buvo užmauti keturbriauniai durtuvai. Lietuvius vežė į Sibirą, kad ten numirtų.
Vaikystės prisiminimai ir šiandien tarsi slogus sapnas iškyla pasąmonėje. Prasidėjo karas. Mes vokiečius pasitikome kaip išvaduotojus, bet ir jie buvo nedaug ką geresni už sovietus. Mūsų kraštą laikė okupuotu ir elgėsi čia kaip norėjo.
Ėjo per kaimą senas žydas, rožiniais, škaplieriais apsikabinęs, „vai, vai, Dievuli“ šaukdamas. Pasitiko jį tėvas: „Tu ką, nori bėdą prisišaukti? Eik į klojimą, lįsk į šiaudus! Aš valgyt ką nors atnešiu, o rytoj žiūrėsim, ką su tavimi daryti“. Visą naktį tėvas nesumerkė akių, suktinę po suktinės traukė, vis galvojo, kaip padėti žydui, nors šis jam joks draugas. Juk žydai rėmė sovietus ir padėjo tardyti lietuvius. Tiesa, ne visi. O už žydų slėpimą – sušaudymas. Rytą nuėjęs į klojimą tėvas jo neberado.
Vėliau priglaudėme vieną žydaitę. Slapta ją pakrikštijo Svėdasų klebonas, davė Reginos vardą. Ji išliko gyva. Po karo kurį laiką gyveno Utenoje, vėliau Vilniuje, bet tolesnis jos likimas nežinomas.
O karo audra artėjo. Dabar jau iš rytų. Būdavo, kai pridedi ausį prie žemės, jau gali išgirsti patrankų dundesį. Kas bus? Žmonės nerimavo. Tėvas susinervinęs išrėžė: „Apėjai apie langus su basliu ir eik, kur akys mato, vis tiek gyvenimo nebus“. Kūrėsi Vietinė rinktinė. Buvau pasišovęs į ją stoti ir aš, bet dėl jauno amžiaus nepriėmė. Antrą kartą sugrįžo buvusieji okupantai. Vėl Sibiras, kalėjimai, žmonių dejonės, kuo gi mes nusikaltome, Viešpatie! Šimonių girioje būrėsi daug jaunų žmonių, nepanorusių eiti su okupantais. Tėvas buvo jų pirmasis pagalbininkas. Pasiruošėme dar nuo vokiečių likusius du automatus. Tada pirmą kartą mokiausi neprašauti pro šalį.
Buvo 1944 metų ruduo. Dažnai NKVD daliniai puldavo kaimus. Kartą, kulkų palydėtas, pabėgau į mišką. Sutikau partizanus, ir jie priėmė mane į savo gretas, davė vokišką karabiną, šovinių kiek paneši. Teko dalyvauti kautynėse, teko ir trauktis, o koks buvo šiltas vėlyvo rudens Šventosios upės vandenėlis, kuriame slėpiausi. Vėliau partizanai apsižiūrėjo, kad man nėra nė šešiolikos ir… turėjau keliauti namo. Mat tada partizanų buvo pilna giria ir to betrūko, kad dar ir piemenis imtų, kalbėjo partizanai, bet vis dėlto pasiūlė būti jų ryšininku. Sutikau. Jų žinia pradėjau dirbti Svėdasų girininkijoje, neakivaizdžiai mokiausi miškininkystės gudrybių, tapau civiliu kareiviu. Vieną vėlyvą rudens vakarą ruošėmės valgyti vakarienę. Ant stalo buvo puodas bulvių, rūgštaus pieno dubuo. Pradėjus valgyti, staiga pasigirdo beldimas į langą. Pasakę slaptažodį, įėjo ketvertas vyrų. Tai buvo sušalę, išvargę partizanai. Mačiau, kaip sublizgo jų akys, pamačius ant stalo vakarienę. Tik pradėjome valgyti, ir vėl – jau durų daužymas. Visai ne toks kaip partizanų. Skambėjo riksmai: „Choziain, otkroi!“ Kambaryje kilo panika. „Kurgi jūsų sargybinis“, – sušnibždėjo tėvas. „Labai nuvargę buvom, negalvojom, kad kas nors čia ateis“, - teisinosi partizanai. „Žiopliai, dabar laikykitės!“ Vienas jau pasistatė ant stalo kulkosvaidį, pasiruošė granatas. Tėvas galvojo, gal ir mums traukti iš slėptuvės ginklus ir kas bus tas, bet, matyt, jam toptelėjo išganinga mintis. Užgesino spingsulę, tyliai atidarė galinį langą, pasakė: „Šokit! Ten tvoroje yra plyšys ir pro serbentus – į tvartą, jo durys praviros, pamatuose yra skylė ir, Dieve jums padėk!“ O iš lauko jau laužė duris: „Otkroi, otkroi!“ Sugurmėję rusai apkūlė tėvą, kodėl taip ilgai neatidarė. „Kur banditus paslėpei svolač?“ – „Nėra banditų. Neatidariau, nes bijojau“. O aš net nutirpau, kai pamačiau ant lovos krašto kabantį diržą su šoviniais. Norėjau pastumti po lova kuo toliau. „Ko čia ieškai?“ – paklausė vienas kareivis. Basas buvau: „Batų ieškau, - teisinausi, - gal varysitės“. Apieškoję visus kambarius, išvertė grindis, paskui įspėjo: „Banditus vis tiek surasim, o dabar iš trobos nė žingsnio. Jeigu norite gyvi būti, gulkit ir miegokit“. Jie irgi sugulė ant grindų. Bulvių ant stalo jau nebebuvo – teta Jadzytė per tą sumaištį spėjo viską nuimti ir sumesti į lovį virtuvėje. Visa laimė, kad kareiviai neapsupo namo. Tikriausiai negalvojo, kad čia kas gali būti, be to, apsupti nam¹ nebuvo kaip: aplink visur tvoros, serbentynai.
Kartą atlikę užduotį su draugu jojome namo. Staiga iš už kalniuko švystelėję sunkvežimio prožektoriai išgąsdino arklius, ir šie pasileido šuoliais per pievas į pakalnę. „Stoj stoj!“ – pasigirdo šūksniai ir pasipylė šūvių lietus. Mes – kaimo vaikai, ir išmušti mus, kaip sakoma, iš balno ne taip paprasta. Prigludę ant arklių ir įsikibę karčių laikėmės, kad nenukristume. Juk arkliai buvo „paskolinti“ iš ganyklų ir nebuvo nei kamanų, nei balnų. Kai arkliai nusiramino ir sustojo, draugas sušnabždėjo: „Tai bent jojimas, net karčiai švilpė“. – „Kokie tau karčiai, tai skrebiškos kulkos švilpė, žiūrėk, tavo bėrio nugara nurėžta ir kruvina. Galėjo ir nudėti!“
1945 m. lapkričio 21 d., beveik vidurdienį, visai netoli nuo mūsų namų pasigirdo smarkus šaudymas. Taip būdavo beveik kasdien, ir mes nekreipdavome dėmesio, bet čia buvo taip arti. Tai vertė suklusti. Girdėjosi granatų sprogimai, kulkosvaidžių kalenimai, automatų ir šautuvų papliūpos. Kas gi čia su kuo susikovė? Pasirodo, enkavėdistai kažkaip sužinojo, kad čia apsistojo partizanų būrys, tik nežinojo tiksliai kur. Jie skubėjo tą būrį surasti ir sunaikinti, užtat šmižinėjo po mišką Denionių kaimo palaukėje. Sargybinis, pamatęs enkvavėdistus, dėjo į kojas. Kareiviai, jį bėgantį pamatę, sekė iš paskos, kur jis bėgs, gal partizanų perspėti. Taip atsekė iki Denionių kaimo ūkininko Prano Repšio sodybos, bet čia to bėglio pėdsakai dingo, tik kieme, po serbentais, rado numestą šautuvą. Prie šulinio arklius girdė Repšio sūnus Stasys, tai jie pradėjo, matyt, kamantinėti, kas čia bėgo, kieno šautuvas numestas. Šis tikriausiai atsakė nežinąs, tai jį čia pat nušovė. O sargybinis, numetęs kieme šautuvą, įlindo į P.Repšio tvartelį ir pasislėpė linuose.
Pasiėmę su savimi nušautą Stasį, kareiviai skubėjo toliau, kol susidūrė su partizanais ties Šventosios ir Jaros santaka. Mūšis buvo žūtbūtinis, partizanai, nors netikėtai užklupti, sugebėjo priešintis, vėliau ten buvę skrebai kalbėjo apie jų narsą ir sugebėjimus. Manė, kad be pagalbos jų neįveiks. Tačiau partizanų jėgos seko, reikėjo trauktis ir, svarbiausia, nešti sužeistuosius, bet šie prašė palikti jiems daugiau šovinių, taip jie pridengs atsitraukimą. Šito didvyriškumo dėka partizanai sėkmingai pasitraukė. Jonas Matulis iš Daujočių kaimo, Svėdasų mokyklos mokytojas, buvo jų vadas ir grūmėsi kaip tikras karžygys. Vėliau apie juos žmonės net kūrė legendas. Mūšyje žuvo šie partizanai: Jonas Matulis iš Daujočių k., Svėdasų vls., Rokiškio aps., Svėdasų mokyklos mokytojas; Romas Bagdonas iš Dmokiškio k., Rokiškio aps., Svėdasų mokyklos mokytojas; Juozas Budreika iš Vikonių k., Svėdasų vsl., Rokiškio aps.; Cipras Rimkus iš Vikonių k., Svėdasų vls., Rokiškio aps.; Jonas Simonavičius iš Kušlių k., Svėdasų vls., Rokiškio aps.; Jonas Jankauskas iš Ažubalių k., Kamajų vls., Rokiškio aps.; Vizbaras iš Ažubalių k., Kamajų vls., Rokiškio aps.; Stasys Repšys iš Denionių k., Svėdasų vls., Rokiškio aps., nušautas arklius begirdant prie šulinio savame kieme. Suguldė juos Svėdasuose prie skrebų būstinės išniekinimui. Šlubas skrebas Zonė parodė savo skrebiškumą: matant daugybei žmonių (buvo turgaus diena), kerzinio bato kulnim į vieno partizano burną įstatytą kandiklį sukalė. Po to juos nuvežė į mišką, esantį už kilometro nuo Svėdasų, prie baltašonės koplytėlės, ir, sumetę į nebenaudojamas bulviaduobes, užkasė. Dabar čia stovi jiems pastatytas antkapinis paminklas su žuvusiųjų pavardėmis ir metalinis kryžius.
2001 m. vasario 8 d. Rokiškyje vyko teismas, kuriame aš dalyvavau kaip liudytojas ir buvęs pokario metų ryšininkas bei laisvės kovų dalyvis. Liudijau, kad mūšyje žuvęs partizanas tikrai yra Jonas Jankauskas iš Ažubalių k. Kamajų vls. Jam po mirties buvo pripažintas kario savanorio statusas.
O tas juos išdavęs, galima sakyti, sargybinis vėliau registravosi ir ramiai gyveno. Po daugelio metų teko man su juo susitikti. „Žinai, Broniau, kiek aš žmonių esu suėdęs, kad kartais vietos sau nerandu“, - tokie buvo jo žodžiai. Dabar jis jau miręs. O apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko. Todėl jo pavardė čia ir neminima.
Prasidėjo 1949 metai. Rudenį miškuose rujojo vilkų gaujos. Gyvuliai, nutrūkę nuo grandinių, iš baimės lakstė sau vietos nerasdami. Žmonės kalbėjo, kad tai ne prieš gera. O tų pačių metų lapkričio 1-ąją, Visų Šventų dieną, ankstų rytą, dar su tamsa, į mišką lėkė mašinos su kariuomene. Kaip visada, tą rytą ėjau į darbą girininkijoje, perėjau Jaros upės tiltą, užlipau ant kalno. Staiga žemę sudrebino baisus sprogimas. Atsisukęs pamačiau virš miško dulkių, dūmų ir visokių pagalių stulpą. Greitai vėl pasigirdo sprogimas, ir toks pat stulpas pasirodė šiek tiek dešiniau. Staiga suūžė, sudejavo giria nuo pratiso šaudymo, granatų sprogimo, kulkosvaidžių ir kitų ginklų kalenimo. Kas tai, gal manevrai? Nepanašu, ten kaip tik buvo išsidėstę partizanų bunkeriai. Nejaugi surado? Neįtikėtina! Kiek kartų, vaikščiodamas po mišką, sniege mačiau kareivių išmintus takus, apie du metrus vienus nuo kitų. Ieškojo slėptuvių, badė metaliniais strypais ir nieko nerado. Išdavystė? Toptelėjo mintis. Vėliau paaiškėjo, kad taip ir buvo. Girininkija buvo prie vieškelio Svėdasai-Šimonys. Mačiau važiuojant dengtas mašinas, prie jų prikabintas patrankėles, o taip pat keletą šarvuočių. Sėdžiu kontoroje prie sienos prisiglaudęs, o ji dreba nuo sprogimų. Atstumas nuo tų vietų apie trys kilometrai. Po kiek laiko kelios mašinos grįžo atgal, iš jų girdėjosi keiksmai, dejonės, matyt, vežė sužeistus kareivius. Kiek jų žuvo, turbūt niekada nesužinosime, nes apie kariuomenės dalyvavimą mūšiuose su partizanais buvo griežtai slepiama. Enkavėdistai skelbė, kad su „banditais“ kovėsi vien „liaudies gynėjai“, o šiame mūšyje tie „liaudies gynėjai“ kaip tik ir nedalyvavo. Žuvo apie 38 partizanai. Nė vienas nepabėgo, buvo apsupti keliais kariuomenės žiedais. Tris paras girioje virė pragaras. Buvo išduoti ir surasti septyni bunkeriai. Liko tik vienas, apie kurį enkavėdistai tik žinojo, kad jis yra. Jis krito tik 1952 m. spalio 13 d.
Pirmas buvo užpultas Algimanto apygardos Montės štabo bunkeris. Pajutę pavojų, partizanai išsprogdino 35-50 metrų ilgio bunkerio tunelius, ir jie virto apkasais. Tai buvo prie Priepodo ežero. Bunkeryje buvo septyni partizanai ir visi žuvo: Antanas Starkus-Montė, Algimanto apygardos vadas; Albinas Pajarskas-Bebas, apygardos štabo viršininkas; Julijonas Burneika-Tardytojas, apygardos vado adjutantas; Aleksas Matelis-Audenis, organizacinio skyriaus viršininkas; Jonas Liesis-Algis, Prisikėlimo apygardos vado adjutantas; Stasė Vigėlytė-Živilė, partizanė; Birutė Šniuolytė-Ida, partizanė.
Taip penki vyrai ir dvi merginos gynėsi nuo juos užgriuvusių enkavėdistų net keturias valandas. Panašiai atsitiko ir su kitu bunkeriu, kuris buvo miške prie Denionių ežero. Tik čia žuvo ne visi. Iš aštuonių penki pateko į nelaisvę ir žiauriais kankinimais enkavėdistai iš jų sužinojo, kur yra kiti bunkeriai.
Žuvusiųjų nebevežė ant miestelio grindinio, bet, užmetę keletu kastuvų žemių, paliko bunkerių griuvėsiuose. Vėliau žmonės, labai rizikuodami, savo artimuosius ar pažįstamus suradę žmoniškai palaidojo, kiti taip ir liko. Net po daugelio metų žmonės čia uogaudami ar grybaudami vis užtikdavo kaulus tų nelaimingųjų, kurie, paniekinę mirtį, pastojo kelią kur kas galingesniam pavergėjui.
Prasidėjo areštai. Buvo suimta daugybė žmonių. Mano tėvas pakliuvo pirmas. Jis byloje vadinamas bandglava. Buvo tardomas, sumuštas, nes gynėsi nieko nežinąs. Visus rėmėjus, ryšininkus ir dar dviejų bunkerių kovos draugus išdavė viena partizanė ir du partizanai. Tai buvo tokie, kurie gyrėsi, kad gyvų nepaims, o jeigu ir paimtų, jie nieko neišduotų. Pasielgė priešingai.
1950 metų gegužę mane pašaukė į kariuomenę prie Volgos, į artilerijos pulką radijo telegrafistu. Tarnyba sekėsi neblogai, buvau giriamas. Bet po dvejų tarnybos metų mane suėmė. Iš džiaugsmo saugumiečiai net rankomis suplojo, mat „otličnikas“ pakliuvo.
„Ko čia atėjai, mums toliau kenkti“, - piktinosi jie, nes viską žinojo. Tie patys du partizanai ir partizanė talkino, tik nežinojo, kur aš galėjau būti. Laiškų į namus nedažnai rašydavau. Taigi teismas ir 58 str. 1 b 11; 10 ir t.t., 25 metų lagerio Norilske, penkeri metai tremties ir penkeri metai be teisių.

Bronius SKARDŽIUS

© 2003 "XXI amžius"