Jaunystę sugrąžina muzika
Uteniškis liaudies muzikantas
Valentas Trainys, pradėjęs groti Rimos Garsonienės vadovaujamoje
kaimo kapeloje Muzikontai iš pa Utenas, tarsi sugrįžo į jaunystę.
Vartydamas nuotraukas, kuriose įamžintos akimirkos iš įvairių
koncertų ir renginių, muzikantas, griežiantis trieile armonika,
sako: Galėčiau grot ir grot, nes tuomet prisikelia mano jaunystė
ir gražiausi atsiminimai...
Potraukį muzikai paveldėjo
iš tėvo
|
Valentas Trainys su vaikaičiu
Deividu koncertavo Utenos kraštotyros muziejuje |
V.Trainio gimtinė - netoli Biliakiemio
esantis Puodžių kaimas. Muzikantas prisimena, kad jam buvo vos
šešeri metai, kai jo tėvas su dviračiu važiavo į Salaką ir iš
ten parsivežė tiesiog stebuklingą salakonų darbo trieilę armoniką,
kainavusią pasakiškus pinigus - tiek, kiek gera karvė. Jei kur
kaime koks baliukas, tėvas tuoj armoniką ant pečių ir eina ten,
- lyg viskas būtų buvę tik vakar pasakoja V.Trainys.
Eidamas dirbti tėvas armoniką padėdavo į specialią palubėje įtaisytą
lentyną - kad vaikai nepasiektų, nečiupinėtų ir be reikalo netampytų.
Kai ketvirtadieniais tėvai išvažiuodavo į Utenos turgų, Valentas
su broliu stengdavosi kuo greičiau atlikti visus jiems užduotus
darbus. Tuomet atsargiai kabarodavosi ant stalo, pasistiebdavo
ir lyg kokį stebuklą nusikeldavo armoniką. Tai buvo ne tik noras
išmokti groti, bet ir savotiška vaiko paslaptis, nes armoniką
reikėdavo padėti taip, kad niekas nieko nepastebėtų. Brolio muzika
netraukė, o aš lipte lipdavau prie armonikos. Matyt, Dievas man
buvo davęs suprasti muziką. Išmokau groti pats, be kitų pagalbos,
- prisimena V.Trainys. - Jei žmogaus instrumentas netraukia, tai
betikslis darbas išmokyti jį groti...
Neišvengsi to, kas Dievo
duota
Nuo šešiolikos iki dvidešimt
metų Valentas grojo kaimo šokiuose Puodžiuose, Aliuose, Biliakiemyje,
Šeduikiuose, kartais Kloviniuose. Betgi lieki vienas - jaunimas
išsiskirsto, išsibūriuoja, net panelės nepalydėsi - tokia muzikanto
dalia, - prisiminęs jaunystę atsidūsta armonikierius. Tačiau
tie laikai V.Trainio atmintyje - patys šviesiausi: skambūs dainų
melodijomis, spalvingi vainikų pynimu, jaunimo draugiškumu. Nei
kas per daug gėrė, nei pykosi, nei mušėsi, - sako muzikantas.
Savo vienintelę didžiąją meilę Aldoną sutiko pas pusseserę per
Biliakiemyje vykusius atlaidus. Pamačiau ir supratau, kad ji
toji, kurios ieškojau. Pažinojau nuo pat vaikystės, bet nei laiškų
iš kariuomenės jai rašiau, nei nieko... Iki šiol tikiu, kad žmones
suveda pats gyvenimas. Nepataisysi ir neišvengsi to, kas Dievo
duota, - įsitikinęs V.Trainys, kartu su žmona Aldona gyvenantis
jau trisdešimt šešerius metus, kartu išauginęs ir gyvenimam išleidęs
dukrą Aušrą ir sūnų Saulių.
Armonika - brangiausias
palikimas
Paskui gyvenimas bėgo taip, kad
muziką teko kiek primiršti. O ir trieilė armonika tapo lyg ir
nebemadinga, jos vietą užėmė akordeonas. Tiesa, beveik dešimtį
metų V.Trainys grojo Vygės kapeloje. Prieš trejus metus, mirus
tėvui, muzikantas kaip brangiausią atmintį ir palikimą parsivežė
jo trieilę į Uteną. Ir stovėjo ji be darbo, kol vieną dieną ją
pamatyti ir vaikams parodyti panoro Rima Garsonienė. Ji ir prišnekino
V.Trainį vėl groti, paskui prikalbino važiuoti į Ignaliną, o vėliau
- ir į televizijos laidą Duokim garo bei pasirodyti su Muzikontais
iš pa Utenas. Valentas grojo, prisiminė primirštas melodijas
ir pirštai vėl tarsi lipte prilipo prie retos šiais laikais trieilės
armonikos, kuri, traukiant dumples į vieną pusę, skamba vienaip,
o stumiant jas - kitaip.
Pripažinti autentiškiausiais
muzikantais
Nors V.Trainys vadina save vietinės
reikšmės muzikantu, tačiau net garsiems armonikieriams nosis nušluostyti
geba. Neseniai Molėtuose vykusioje šventėje varžytuvėse Pas Juozą
Videniškiuose tarpusavyje varžėsi net 23 iš visos Lietuvos susirinkę
muzikantai, grojantys armonikomis. Autentiškiausiais muzikantais
pripažintas uteniškių armonikieriaus V.Trainio ir būgneliu (tamburinu)
grojančios R.Garsonienės duetas. Ir iš kur tokie atsirado? -
stebėjosi kiti šventės dalyviai, prašę pamokyti negirdėtų polkų
ir kitų melodijų.
Aš nežinau Lietuvoj kitos tokios moters, taip gebančios kūlele
išbarabonuot visokiausias įmantrias melodijas ir taip norinčios
išmokti groti dar geriau, - apie R.Garsonienę sako V.Trainys.
Jis tarsi savais vaikais didžiuojasi visa muzikalia Garsonų šeima
- Rima, Raimundu ir jų dukra Aušrele, kurie sukvietė krūvon puikius
muzikantus Leoną Indrašių, Kazimierą Streikų ir, žinoma, jį -
Valentą. Ir senąją muziką iš užmaršties prikėlė, ir Utenos krašto
žmones išgarsino.
Groja kartu su vaikaičiu
Noriu groti savo krašto muziką, kurią išmokau iš tėvo, o jis
- iš senelių ar prosenelių. Muzika - lyg banga jūroj - atūžia,
praeina, o paskui vėl atbanguoja, lyg iš naujo prisikėlusi, -
porina V.Trainys. Jis gali pagroti bet kokią išgirstą melodiją,
nes, pasak muzikanto, galva kopijuoja, o pirštai lakstyte laksto.
Ir dar vienas džiaugsmas muzikanto širdyje - jau keletą kartų
jis grojo su savo vaikaičiu Deividu, kuris dar nelanko mokyklos,
bet jau puikiai muša būgnus. Iš pradžių pritardavo seneliui dviem
barškučiais, o gavęs iš Kalėdų Senelio tikrų būgnų komplektą,
entuziastingai muša taktą ir valsams, ir polkoms. V.Trainys džiaugiasi,
kad ir armoniką bus kam palikti.
Iš Liepų gatvės, kur gyvena muzikantas, skamba muzika, tarsi amžinas
žmogaus pavasaris, neleidžiantis pasenti širdžiai.
Rūta JONUŠKIENĖ
Utena
Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka
© 2003 "XXI amžius"
