Sidabrinė gija

Lankytis archyvuose skatina noras geriau pažinti gimtinę

Elena Norkūnienė savo laisvalaikį skiria kaimo istorijai rinkti

Audronės Driskiuvienės nuotrauka

Klovinių kaimo kryžius, stovintis prie judraus kelio Varšuva - Sankt Peterburgas, sutinka ir palydi kiekvieną kaimo gyventoją

Autorės nuotrauka

Paskutinįjį liepos šeštadienį šv. Mišiomis Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje prasidėjo jau tradiciniu tapęs Utenos rajono Klevinių kaimo žmonių susitikimas, į kurį atvyksta po visą Lietuvą išsibarstę kloviniškiai. Po pietų susirinkę prie visų rūpesčiu atstatyto kaimo kryžiaus, paskui vakarojo senojoje Paškauskų sodyboje, apsuptoje šimtamečių beržų.
Pernai į gimtinę atvykusių kloviniškių laukė staigmena. Visiems buvo įteikta Elenos Paškauskaitės-Norkūnienės surinkta ir atskiru „Indrajos” leidiniu išleista Klevinių kaimo istorija, kurioje ne vienas rado įdomių faktų ir pasakojimų apie kaimo praeitį. Šiemet Elena vėl papasakojo daug įdomių dalykų.

Gyveno penkios šeimos

Elenos noras kuo daugiau sužinoti apie savo gimtinę ir jos žmones - begalinis. Daug savo laisvalaikio valandų moteris praleidžia, lankydamasi įvairiuose archyvuose, bibliotekose, susitinka su senaisiais kaimo gyventojais ir užrašo jų pasakojimus. Per metus nuo vieno iki kito kaimo susitikimo sužinota daug naujų ir įdomių dalykų.
Pernai kaimo susitikime E. Norkūnienė, pažadėjusi surasti ir paskelbti seniausias dabar kaime gyvenančių žmonių pavardes, tikėjosi bent vieną dabartinių kaimo gyventojų pavardę rasti 1671 metų Utenos dvaro inventoriaus dokumentuose. Pagal juos dvarui priklausė 20 valakų kloviniškių žemės, o kaime gyveno penkios šeimos: Juozas Bogdanas, Mikalojus Dokula, Mikalojus Poveralis ir Janas Martinėnas. Šeimos naudojo tik nedidelę dalį kaimo žemės, o visi kiti plotai stovėjo tušti.

Kaimas priklausė didžiojo kunigaikščio stalui

Vartydama Utenos bažnyčios archyvuose esančius dokumentus, kurių seniausieji pažymėti 1729 metų data (ankstesnių metų archyvų bažnyčioje nėra), E.Norkūnienė įrašuose apie Klevinių kaimą pirmiausia rado Žibų pavardę. Vėliau, apie 1751 metus, atsirado Zizai, o apie 1800 - uosius Inkartų Liegus vedė Klevinių Žibaitę ir atėjo gyventi užkuriom. Kaime atsirado Zizų pavardė. Vėliau aptinkamos Paškauskų, Mikulėnų, Bernotų pavardės.
Gimtojo kaimo istorija besidominti moteris tikisi aptikti dar senesnių laikų dokumentų. Ji ketina vykti į Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką ir išstudijuoti ten saugomus Lietuvos dvarų inventorius. Pasak jos, Klovinių kaimas vienu metu (apie 1750 metus) tiesiogiai priklausė didžiojo kunigaikščio stalui, o vėliau daug kartų buvo išmainytas, parduotas, iškeistas, dovanotas, trumpai priklausė Utenos dvarui. „Jei tik turėsiu sveikatos, stengsiuosi kastis iki pat gilumos. Apie 1760 metus Klovinių kaimo vardo dvarų inventoriuose nėra. Vadinasi, kaimas buvo laisvas. Bet man labai įdomu, kas vyko Kleviniuose XVII amžiuje”, - sako Elena.
Iš pradžių moteriai buvo labai sunku skaityti senovinius dokumentus, nes ne kiekvienas gali suprasti to meto archyvinius įrašus. Dabar Elena jau gali konsultuoti ar duoti patarimų kitiems kraštotyra besidomintiems žmonėms.

Apie nepaprastas Žvirblalio galias

„Kartu su mano proseneliu Konstantinu Garneliu Droničėnų kaime gyveno jo uošvis Žvirblis. Žmonės pasakojo, kad jis buvęs žiniuonis, žolininkas ir turėjęs hipnozės galią, - prisiminė E.Norkūnienė. Su jais gyveno ir piemenukas. Maisto atsargas šeimininkai laikė kamaroje. Bet pradėjo kažkas vagiliauti: tai duonos riekė nupjauta, tai lašinių bryzelio trūksta, tai iš puodynės grietinės nukabinta. Ir sako gaspadorius: „Tas, kuris vagia, tegul pastovi ir palaukia, kol aš ateisiu”. Po poros dienų ateina jisai į kamarą ir mato - prie lentynos stovi piemenukas. Nenuskriaudė jo ir nebaudė, tik pasakė: „Dabar aik, ale daugiau, kad nebepastropytų šit daryt”.
Kunigas kalėdodamas visada pietaudavo pas mano prosenelius. Jis jau buvo girdėjęs apie nepaprastas Žvirblio galias. Juokaudamas vienąkart jam ir sako: „Padaryk, Žvirblali, kad aš negalėčiau namo parvažiuot”. Nusijuokė žmogus. „Gerai”, - sako. Važiuoja, važiuoja kunigas, ir nukrinta vežimo ratas. Sutaiso, pavažiuoja ir vėl nukrinta. Gal dvidešimt kartų šitaip. Ir sako kunigas: „Nu, gana, Žvirblali, pasičiūdijai ir užteks”. Ir laimingai parvažiavo namo.

Vaiduokliai prie Samanės

Vieną iš Kloviniuose gyvenusių Liegų vadino Dievu. Liegaus brolis su mano seneliu Antanu Motiejūnu eidavo žvejot Samanėn. O Samanės ežeriukas priklausė Mockėnų kaimui. Žvejoja vyrai. Girdi, kažkas kažką daužo ant kalno. Žiūri, penki vyrai su lamais (dalbomis) kasa žemę. Išsigando žvejai, kad tie vyrai ne tik žuvį iš jų atims, bet dar ir primušti gali. Greitai parbėgo namo. Rytojaus dieną ateina pasižiūrėti, kas ir ką ten kasė. Ogi ten nieko nėra. Net kasimo žymės nematyti. Matyt, pasivaideno”.
---------
Tai tik keli E.Norkūnienės surinkti ir užrašyti senųjų Klovinių kaimo gyventojų pasakojimai. Moteris yra užrašiusi atsiminimų ir apie vaikystę, įdomius ir neįtikėtinus atsitikimus, vaiduoklius, gydomąją augalų galią. Jos sąsiuviniuose taip pat stropiai surašyti vietovardžiai ir vandenvardžiai, kuriuos težino retas kaimo gyventojas. Moteris tikisi, jog užrašytą kaimo istoriją jai pavyks išleisti Utenos literatų klubo „Verdenė” leidiniuose ar kraštotyros rinkiniuose.

Rūta JONUŠKIENĖ
Utenos rajonas