"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2004 m. kovo 5 d., Nr. 1 (8)

PRIEDAI











ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vyskupo dukterėčia

Bronius VERTELKA

Vyskupo K. Paltaroko
dukterėčia Valerija Paltarokaitė

Penkiaaukščio namo Durpyno gatvėje vieno kambario butas Panevėžyje pilnutėlis auginamų gėlių. Ant sienos kabo vyskupo Kazimiero Paltaroko portretas. Šio buto savininkė - jo dukterėčia Valerija Paltarokaitė.

 

Mamą buvo pamilęs būsimasis rašytojas

Valerijos tėvas Jurgis Paltarokas buvo jauniausias vaikas Juozapo ir Uršulės Paltarokų šeimoje. Ūkininkui buvo patikėtos Linkuvos parapijos maršalkos pareigos. Mama šeimininkaudavo namuose. Apolonija Plukaitė buvo graži, gera, tvirtai tikinti. Jos tėvas buvo irgi itin pamaldus. Nueiti į bažnyčią jam būdavo netoli, todėl, apsiavęs naginėmis, pėsčias ją ir pasiekdavo.


Paupio metraštininkas

Lietuvos patriotas, poetas,
visų gerbiamas ir mylimas
žmogus Antanas Čekaitis

Irenos ir Antano Čekaičių namelis stovi ramioje Rambyno gatvėje. Čia, Jonavoje, jį visi žino, nes balkone „patupdyta“ šio kopija - dailus nameliukas, nelyg koks inkilas, traukiantis kiekvieno praeivio akį. Tokio niekur nerasi. „Turbūt darbštus ir grožį mylintis žmogus čia gyvena”,- dažnai praeidami pagalvodavome. O susipažinus su Antanu spėjimas pasitvirtino su kaupu. Nedaug belikę nūnai žmonių, kurie, tiek iškentėję baisybių, dar spinduliuotų gerumu ir džiaugtųsi kiekviena pragyventa diena, nors jau skaičiuoja septyniasdešimt devintuosius metus. Į šiuos namus užsuka žmonės, trokštantys pasisemti stiprybės, gerosios dvasios, kurią skleidža abu Čekaičiai.


Dėl mylimo vyro - į tremtį

Vytautas BAGDONAS

Zofija Kaušakienė greit švęs garbingą devyniasdešimtmetį

Zofijai Kaušakienei balandį sukaks devyniasdešimt. Dukra Vitalija ir sūnus Albertas jau senokai kalbina motiną palikti Kunigiškių antrąjį kaimą Svėdasų krašte ir kraustytis pas juos į Klaipėdą. Tačiau senutė nori dar kuo ilgiau pagyventi Kunigiškiuose, nes su šia vietove ją sieja daugybė prisiminimų. Čia stovi jos su vyru Vytautu statyta, puoselėta sodyba, auga didelis sodas, šitiek prabėgo bendro gyvenimo metų. „Norėčiau niekur iš čia neišvažiuoti, likti Kunigiškiuose iki pat gyvenimo pabaigos“, - sako žilagalvė. Svėdasų kapinėse ilsisi ir jos geriausias, ištikimiausias gyvenimo draugas Vytautas, po sunkios ligos miręs prieš pora metų.


Romano vertas senolio gyvenimas

Bronius VERTELKA

Sudėtingą gyvenimą nugyvenęs
Vladas Žižniauskas

Senukas dažnokai prieidavo prie lango ir tylomis tyrinėdavo gaudžiančio miesto panoramą. Ligoninės aštunto aukšto palatos kaimynai nebeklausinėdavo, kodėl jis taip daro. Jie suprato:žilagalvis ilgisi savųjų namų.

Vladą Žižniauską į ligoninės Priimamąjį skyrių atvežė praradusį balsą. Senukas blogai pasijuto namuose. Žiūrėdamas televizijos laidą apie gyvūniją, staigiai ėmė trūkti oro. Norėdamas jo įkvėpti, dar bandė išbėgti kieman.

Medikai vaistais sodietį greit pastatė ant kojų. Ir balsą jis atgavo. Netrukus žmogų perkėlė į sveikstančiųjų palatą. Netrūko jį lankančiųjų. Kiekvienas toks apsilankymas buvo puikus vaistas sveikstančiam organizmui.


„Penkiasdešimt metų –
vis į tą kalnelį“

Birutė NENĖNIENĖ

Pajevonio vargonininkas
Filemonas Bruzgulis
Romo Čėplos nuotraukos

Visada svetingi

„Taip, tai aš“, – telefono ragelyje išgirdau švelnų, malonų tarsi jaunuolio balsą, nors gerai žinojau, kad kalbuosi su šią vasarą septyniasdešimtmetį paminėjusiu žmogumi. Pavasarį sukaks penkiasdešimt metų, kai Filemonas Bruzgulis vargonininkauja Pajevonio parapijos bažnyčioje. Tai vienintelis toks veteranas dekanate ir retas atvejis Lietuvoje. „Tinku į „Raudonąją knygą“, nes esu nykstanti rūšis“, – tokiu pat švelniu balsu juokus laidė vargonininkas, kai susėdome erdviausioje jo namų kertėje. Padidinto kambario ir jame stovinčio instrumento paskirtis tikslinė – kai bažnyčioje per šalta, choristai čia renkasi repetuoti. Kartais švęsti, padainuoti. Bruzgulių namai visada svetingi. Žmona Elena irgi choristė, nuo septyniolikos metų. Jauni Bruzguliai turėjo ir valdiškus darbus, bet reikėjo manytis, kaip jaukiau namų gūžtą susukti, kaip išmokslinti tris savo vaikus. Ėmėsi papildomų darbų: Elena augino gėles, Filemonas fotografavo ir daugino laidotuvių, vestuvių nuotraukas. Dabar džiaugiasi ir nameliu netoli bažnyčios, ir dorais vaikais, žvitriais vaikaičiais, o labiausiai tuo, kad dar abu pajėgūs, gali laiko skirti giesme šlovinti Viešpatį.


Sielos ugnis liepsnoja
žodžio židinyje

„Ant saulelė nuo mūs atstodama ritas…“ – šiais lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio žodžiais Utenos pensionate prasidėjo tradicinė, jau šeštoji, poezijos šventė. Pasak pensionate leidžiamo laikraščio „Mūsų namai“ redaktoriaus Romualdo Bauros, pensionato literatų kūryba ne kartą skambėjo įvairiuose renginiuose bei buvo publikuota rajoniniuose ir respublikiniuose leidiniuose.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija