"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2004 m. spalio 1 d., Nr. 3 (10)

PRIEDAI











ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gimtinės muzika, visą gyvenimą skambanti sielos gelmėse

Profesorius Algirdas Vyžintas
Autorės nuotrauka

„Buvo lemta gimti ir būti trečiuoju broliu... muzikantu. Beganydamas pats dariausi dūdeles, ardamas ir šienaudamas dainavau, nepaprastai grožėdavausi iš toli ataidinčiais „peterburgskos“ armonikos garsais. Kai tėvas nupirko man armoniką, o vėliau ir akordeoną, tarsi prasidėjo „rofesionalus“ kelias į muziką. Kelias be mokytojų, o iš savęs, nusiklausius iš kaimo, iš miestelio žmonių, iš intuicijos, iš fantazijos, be jokių ten gaidų; iš jų išmokau gerokai vėliau. Man atrodė, kad visa muzika turi būti žmogaus viduje, jo vieno savaip atliekama”, - apie save yra rašęs visą gyvenimą muzikai paskyręs Muzikos akademijos profesorius Algirdas Vyžintas.


Nakučių klėtelė

Bronius VERTELKA

Tokiu raktu Elena
Nakutienė rakina
klėtelės duris

Ramygalos centre, truputį tolėliau nuo gatvės, gėlių ir dekoratyvinių krūmų apsuptyje, stovi namukas, kuris vertinamas kitaip nei daugelis miesto statinių. O beveik prieš ketvirtį amžiaus čia stūksojo neišvaizdus ir gerokai laiko nualintas pastatėlis.

Sandėliuko savininkai - mokytoja Elena ir siuvėjas Antanas Nakučiai – sugalvojo savaip jį išdailinti. Iš tuometės miesto valdžios sulaukę paramos, sutuoktiniai ėmėsi darbo. Sutrūnijusius rąstus keitė naujais, dar neblogai atrodančius šveitė švitriniu popieriumi. Antanas išmanė siuvėjo amatą, bet jis pasirodė esąs ir sumanus statybininkas.


Prisiminimuose gyva
gimtinės istorija

Vytautas BAGDONAS

Gimtuosiuose Gykiuose
tėvus Julę ir Juozą Kovus
aplankė atostogų sugrįžęs
jų sūnus kariškis Raimondas
Autoriaus nuotrauka

Jeigu kas nori sužinoti apie Gykių kaimo (Anykščių r., Svėdasų seniūnija) istoriją, čia gyvenusius žmones, beldžiasi į Juozo Kovo trobos duris. Apsiskaitęs, besidomintis gimtojo krašto istorija, renkantis su gimtinės praeitimi susijusias relikvijas, gerbiantis protėvių atminimą – toks yra šio sodžiaus senbuvis J.Kovas. Čia jis gimė, čia prabėgo vaikystė, jaunystė, šičia jis pasitinka ir savo gyvenimo saulėlydį…


Dzūkaitė nuo Lazdijų

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ

Onutė Petruškevičiūtė
Šliuželienė

Tokia istorija - Lietuva išliko „aukštesnė“ už kitas sovietines respublikas. Ne visi galėjo pasitraukti į užsienį. Vieniems teko tremtinio dalia, kitiems – dvasinė tremtis namuose, dar kitiems atrodė tai paprastas normalus gyvenimas šiame istorijos laike. Neturiu teisės nei kaltinti, nei teisti, nes tai – tik Apvaizdos valioje. Visi esame Dievo vaikai: patriotai, buvę komunistai, nusikaltėliai, uoliausi katalikai, tačiau – daugiausia krikščionys. Paskutinę teismo dieną kiekvienas atsakysime už save.


Ištiesė vienas kitam ranką

Šis pasakojimas apie tai, kaip Dievo palaimos vedami nepažįstami žmonės nesavanaudiškai padėjo vienas kitam.

Radviliškio rajono Baisogalos miestelyje gyvena kaimo verslininkas Artūras Radžiūnas, sumaniai kasdienį darbą derinantis su laisvalaikio hobiu – turistinėmis kelionėmis, sportu. Artūro tėviškė – Vosyliškio kaimas (Raseinių r.), besiribojantis su Grinkiškio seniūnija (Radviliškio r.). Platus asfalto plentas, šalia jo žaliuojantys miškeliai, laukai, pievos nuveda prie Šušvės pakrančių, Dubysos slėnių... Čia gyvena darbštūs, Dievą ir darbą mylintys bei mokantys duoną auginti žmonės. Jau paauglys pajuto: auginti javus, sumalus jų grūdus kepti duoną yra labai reikalingas darbas. O po keliolikos metų tas jausmas dar labiau sustiprėjo. Vieną vasarą atostogaujant Palangoje įvyko lemtingas atsitikimas, paskatinęs imtis kaime neįprasto verslo – kepti duoną.


Kefyras vietoj… kitų gėrimų?

Lietuvoje kefyras plačiai vartojamas, ypač vasarą, kai norima atsigaivinti ar pasimėgauti skaniais šaltibarščiais, tačiau retas žmogus žino, kad šis pieno produktas ypatingas maistinių medžiagų gausa bei gydomosiomis savybėmis.

Kaukazo paslaptis

Kefyro istorija siekia šimtmečius. Sakoma, kad kefyrą pirmiausia pradėjo gaminti Kaukazo gyventojai, kuriems pranašas Mahometas atskleidė kefyro paslaptį. Dažniausiai jis būdavo gaminamas iš karvių ar ožkų pieno. Rauginimo procesas praktiškai nenutrūkdavo - nupylus pagamintą kefyrą, odiniai maišai vėl būdavo pripildomi šviežio pieno, ir gamyba tęsdavosi.


Pasirūpinti reikia ne vien kūnu

Dažniausiai būna taip, kad žmogaus kūnas susidėvi greičiau nei sunyksta dvasia. Liga ar senatvė uždaro žmogų namie tarp keturių kambario sienų, apriboja arba visai nutraukia bendravimą su aplinkiniais. Žmonės, kurie slaugo ligonį, mano, kad užtenka prižiūrėti paliegusiųjų kūną, o ištarti nuoširdų, meilesnį žodį tiesiog nebūtina. Dažniausiai tam nelieka nei laiko, nei noro. Tuomet, nors ir gulėdamas švarioje lovoje, sočiai, skaniai pamaitintas, sunkus ligonis ar senas žmogus suaimanuoja: „Ir kodėl Dievulis mane pamiršo? Kodėl šitaip ilgai manęs nepasiima? Kam aš šiame pasaulyje esu reikalingas?“ Manyčiau, kad reikėtų pasitarti su ligoniu apie kasdienius rūpesčius ir darbus.


„Įsivaikino“ vienišą pensininką

Praėjusį savaitgalį vienišas pensininkas italas, kuris laikraštyje buvo išplatinęs skelbimą norįs būti „įvaikintas” kaip senelis, galų gale, kaip skelbia spauda, jau turėjo iškeliauti į naujus namus ir šeimą Šiaurės Italijoje. 80 metų Džordžas Andželocis nuo 1992-ųjų, kai mirė jo žmona, netoli Romos gyveno vienas su septyniomis katėmis. Praėjusį mėnesį vyriškis ėmėsi beprecedenčio veiksmo - laikraštyje „Corriere della Sera” paskelbė norįs būti „įvaikintas”. Laikraštis ne tik išplatino jo skelbimą, bet apie Dž. Andželocio troškimą parašė istoriją pirmajame puslapyje. Po to vyrą užplūdo šeimų pasiūlymai iš visos Italijos ir net iš Naujosios Zelandijos, Brazilijos bei Jungtinių Valstijų.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija