Gyvenimas: Apvaizda, pašaukimas, žmonės

Prof. Antanas Stancevičius Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Nedažnas, sulaukęs 85-erių, išlieka žvalus, aiškiai mąstantis, turintis savo nuomonę ir gebantis ją apginti. Kaip tik toks yra profesorius emeritas Antanas STANCEVIČIUS. Agronomas, botanikas, pedagogas, mokslininkas, organizatorius, DLK penktojo laipsnio ordininkas, Lietuvos žemės ūkio universiteto garbės daktaras, Žemės ūkio rūmų garbės pirmininkas, Tarptautinės informatikos akademijos tikrasis narys, Lietuvos nusipelnęs agronomas. Taip pat – Europos herbologų draugijos, Tarptautinės žemės dirbimo tyrimų organizacijos narys, Lietuvos herbologų draugijos pirmininkas. Taip pat – Lietuvių tautininkų sąjungos garbės narys ir garbės teismo pirmininkas... Tai dar ne viskas. Be to, išleido 38 knygas ir brošiūras, išspausdino apie pusaštunto šimto straipsnių, pagarsino 314 savo pasisakymų, pareiškimų, kreipimųsi. Ir tai dar ne viskas...

Itin reikšminga, kad ir dabar profesorius yra kupinas idėjų, sumanymų, kuriuos vienokia ar kitokia forma pateikia tiek aukšto rango pareigūnams, tiek žemdirbiams, visiems kaimo žmonėms, plačiajai visuomenei. O dar – domėjimasis daile, muzika, literatūra. Čia vėl nemaži dvasiniai klodai.

Tad pirmiausia, gerbiamas profesoriau, ir norėčiau paklausti apie tokio ilgaamžiškumo, aiškios mąstysenos, ypatingo darbštumo, erudicijos, visapusiškos vaisingos veiklos paslaptis. Gal Jūsų tėveliai buvo ilgaamžiai, gal užsiimate joga, aktyviai sportuojate, bėgiojate ristele ar panašiai?

Nei sportuoju, nei užsiimu joga, nei bėgioju, nesu vegetaras ar abstinentas, dar koks fiziškai išskirtinis žmogus. Dėl tėvelių, tai mama mirė, kai man buvo penkeri metai, o tėvelis – kai man nebuvo nė septynerių. Tad ilgaamžiškumo genai šiuo atveju vargu ar turi įtakos. Matyt, svarbu tai, kad nuo mažumės mane supo geros širdies žmonės, ypač – giminės. Daug gerų žmonių sutikau ir vėliau. Esu įsitikinęs, kad visą gyvenimą mane lydi Apvaizdos gera valia.

Gimiau Tauragės apskrities Batakių valsčiaus Lomių kaime. Tėvelis buvo žemės nuomininkas, vėliau vykdant prieškario Lietuvoje žemės reformą, tapo naujakuriu dešimties hektarų sklype. Po abiejų tėvelių mirties likau vienintelis tos žemės paveldėtojas. Bet ką septynmetis vaikas galėjo su ja veikti. Nei brolių, nei seserų neturėjau. Tą sunkų metą mane į savo globą paėmė ir meile apgaubė dvi tėvo seserys, abi našlės. Nors jos buvo mažaraštės, bet šviesios moterys, suvokė mokslo reikšmę ir labai stengėsi, kad galėčiau mokytis. Tik dvi žiemas lankiau pradinę mokyklą, o pasiruošęs išlaikiau stojamuosius egzaminus į Raseinių valstybinės gimnazijos pirmąją klasę. Taip dvi nebejaunos našlės pasiryžo užsikrauti naštą, leisdamos mane mokytis – šito ryždavosi imtis ne kiekvienas pasiturintis ūkininkas. Tiesa, buvau nuolat atleidžiamas nuo mokesčio už mokslą gimnazijoje, parėmė ir pusbrolis Vladas Jautakis, turėjęs valdišką tarnybą Raseiniuose, o vėliau – pusseserė, Panevėžio ligoninės gydytoja Janina Stancevičiūtė. Nes vargu ar tetos būtų pajėgusios iš mano tėvų palikto ūkelio sukrapštyti tiek lėšų, kiek reikėjo toli nuo namų mieste esančiam gimnazistui išlaikyti.

Bet aš anksti supratau, kad negaliu piktnaudžiauti tų žmonių gerumu, o turiu pats kabintis į gyvenimą. Vadovėliams, sąsiuviniams, smulkesnėms buitinėms reikmėms užsidirbdavau padėdamas mokytis jaunesnių klasių mokiniams. Bet, žinoma, tai buvo ribotos pajamos.

Baigęs gimnaziją, svarsčiau galimybes studijuoti Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, bet tai buvo per brangu. Nors geraširdė pusseserė žadėjo paremti, bet tos idėjos vis dėlto atsisakiau ir išvažiavau studijuoti agronomijos mokslų į Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje.

Tai suprantama, nes Jus, be abejo, labiau traukė žemės ūkis, kaimas, iš kurio esate kilęs, noras jame padaryti daug gero, ką savo gyvenimu ir įrodėte.

Nepasakyčiau, kad mane jaunystėje domino kaip tik žemės ūkio mokslai. Savo kraštui daug gero galima padaryti ir kitose srityse. Aukštesnėse gimnazijos klasėse ėmiau labiau domėtis literatūra, jos istorija, pats nuo penkiolikos metų ėmiau aktyviai bendradarbiauti periodiniuose leidiniuose, ėmiau rašyti ir eilėraščius. Siuntinėjau savo korespondencijas, kitokius rašinius į leidinius „Ateitis“, „Ateities spinduliai“, „Skautų aidas“, „Jaunoji Lietuva“ ir kt. Tad iš pradžių buvau nusprendęs studijuoti tik humanitarinius mokslus. Taip pat, ypač žemesnėse klasėse, domėjausi ir gamtos mokslais. Nors buvo ir nelengva atsisakyti svajonės studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, bet, kaip sakiau, išvykau į Dotnuvą. Čia buvo labai palankios studijų ir buitinės sąlygos. Pavyzdžiui, jei studijuojant Kaune būtų reikėję privačiai samdytis kambarį, tai Dotnuvoje, kaip ir kiti studentai, gavau vietą bendrabutyje, buvo paskirta stipendija, turėjome ir savo valgyklą, kurioje maistas buvo labai pigus. Sriubos už tą patį užmokestį galėjai valgyti nors tris lėkštes, duona buvo nemokamai. Pirties, skalbyklos paslaugos taip pat buvo nemokamos. Ko daugiau studentui bereikėjo. Nuo antro kurso mes papildomai užsidirbdavome laikinai įdarbinti Žemės ūkio ministerijoje žemės rūšiavimui. Rūšiavimas buvo reikalingas žemės mokesčių reikalams. Dalyvavau ir mokinių kooperatyvėlio „Viltis“ veikloje, buvau jo valdybos ir revizijos komisijos narys, net skaičiau pranešimą apie moksleivių kooperaciją.

Beje, pasirinkti studijas Žemės ūkio akademijoje man galutinai padėjo apsispręsti abiturientams skirtas straipsnis, išspausdintas studentų laikraštyje „Studentų dienos“. Jame abiturientai buvo raginami rinktis su tautos ūkiu susijusias profesijas agrarinio krašto ekonomikai plėtoti. Prie tokių buvo priskiriama ir agronomo specialybė.

Tokia buvo pradžia...

Baigęs akademiją, ėjau įvairias su specialybe susietas pareigas. Trumpai 1944–1946 metais dirbau Alytaus apskrities Aniškio tarybinio ūkio vyr. agronomu, direktoriumi. Tomis ir kitomis dienomis teko patirti ne vieną išbandymą. Sutikau įvairių žmonių, kurių neskirsčiau pagal tautybę ar kitas formalias ypatybes. Svarbiausia man buvo ir tebėra dora, sąžiningas darbas, kompetencija. Kaip jau esu sakęs, savo kelyje sutikau daug padorių, sąžiningų žmonių.

Dabar padarykime šuolį į atkurtos nepriklausomos Lietuvos dienas, į dabartinį mūsų kaimą. Kaip žinoma, tarp kitų iniciatyvų, Jūs esate vienas Lietuvos žemės ūkio rūmų atkūrėjų. Be to, daug vilčių siejote ir tebesiejate su kaimo kooperatiniu judėjimu. Čia vėl – žmonės, jų nuotaikos, viltys, gal ir nusivylimai...

Kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, vieni galvojome apie savarankišką, iš kolūkio išsilaisvinusį ir savo žemėje dirbantį ūkininką. Tai buvo susiję su žemės grąžinimu savininkui. Kiti siūlė neskubėti grąžinti žemę, o sugalvoti, kaip prie pasikeitusių politinių ir ekonominių sąlygų pritaikyti buvusius kolūkius, kad jie taptų stambiais visuomeniniais ūkiais. Bet tada tektų numoti ranka į žemės savininkus, nes mūsų valstybė nesiryžo jos išpirkti iš savininkų, gyvenusių kitur, ne buvusių kolūkių teritorijose. Prie vieningos nuomonės neprieita. Buvo priimami pusiniai sprendimai, kurie, šalia ūkininkų, siūlė išlaikyti iš kolūkių sukurtas žemės ūkio bendroves. Turėdami galvoje ūkininkus, ryžomės atkurti Žemės ūkio rūmus, kurie atstovautų ūkininkams ir ekonomiškai gintų juos nuo stambių gamybinių susivienijimų, perdirbėjų ir pardavėjų konkurencijos bei savivalės. Rūmai buvo atkurti 1991 m. gegužės 25 d. Aš buvau išrinktas pirmuoju Žemės ūkio rūmų pirmininku ir šias pareigas ėjau net devynerius metus.

Tuoj ėmė kurtis šakinės ūkinės organizacijos, jaunųjų ūkininkų rateliai, mezgėsi organizuotas kaimo turizmo judėjimas, susidomėta alternatyviais žemės ūkio verslais kaime. Atsirado ir pirmieji žemės ūkio kooperatyvai.

Būtina pasakyti, kad Žemės ūkio rūmai gyvavo ir prieškario Lietuvoje. Tai buvo labai reikšminga to meto organizacija. Ji per savo specialistus apskrityse atliko platų švietėjišką darbą, organizavo žiemos žemės ūkio mokyklas, rengė parodas, skirstė pašalpas žemės ūkio produktų gamybai modernizuoti. Tam steigė javų valymo, gyvulių kergimo punktus, leido periodinę spaudą ir kitą literatūrą. Tuomet buvo atidarytas kelias ir kaimo kooperatyviniam judėjimui, kuris Lietuvoje labai išsiplėtė.

Deja, šiandien kooperatinis judėjimas kaime stringa. Šią idėją daugiausia palaiko nedidelis entuziastų būrys, o aukščiausioji valdžia mus „remia“ tik žodžiais. Jau yra ženklų, kad netolimoje ateityje ir bendrovių žemę, ir smulkiuosius ūkius pasiglemš buvusių stambių bendrovių vadai: tai jau vyksta. Tik susivieniję smulkesnieji ir vidutiniai ūkininkai yra pajėgūs konkuruoti su stambiuoju kapitalu, galės drąsiai reikšti reikalavimus perdirbėjams, prekybininkams. Geriausia būtų, jeigu visas žemės ūkio produktų kelias – nuo žemės ruošos, sėjos, pjūties iki produktų perdirbimo bei realizacijos – būtų vienose rankose. O tai gali pajėgti tik labai stambus ūkininkas ar gerai organizuotas smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkininkų kooperatyvas. Bet kooperacijai reikia valstybės pritarimo ir paramos. Keli ar daugiau ne itin pasiturintys ūkininkai šiuolaikinės našios technikos, brangių veislinių gyvulių neįsigis, moderniškų gamybinių pastatų nepasistatys. Neatmetama tikimybė, kad stambiose bendrovėse dirbantys žmonės bus paversti kone kumečiais. Tai būtų skaudu... Be to, į mūsų šalį braute braunasi užsienio kapitalas. Štai tik vienas pavyzdys. Danijos verslininkai ketina pas mus statyti vienuolika po 21 tūkstantį kiaulių pajėgumo per metus kiaulininkystės kompleksų. Žinote, ką tai reiškia? Ogi smarvę, oro ir dirvos užterštumą. Matyt, savo šalyje ponai danai nori gyventi švariau. O svarbiausia, šitaip iš mūsų vidaus rinkos bus išstumiami mūsų ūkininkai, kas, be jokios, abejonės juos toliau stums į pražūtį. Gal mūsų Vyriausybė pagalvos prieš leisdama tokius kompleksus statyti?

Tad kokią Jūs matote Lietuvos kaimo ateitį?

Nesu nei optimistas, nei pesimistas, o realistas, į gyvenimą žvelgiu iš praktinės patirties, žinojimo, bendravimo su kaimo žmonėmis pozicijų. Tad jeigu ir ateityje reikalai kaime bus tvarkomi taip kaip dabar, gero tikėtis vargu ar realu. Didžiuma sodiečių liks akcinio kapitalo gniaužtuose. Lietuvius ims negailestingai išnaudoti vietos ir užsienio turtuoliai – šie jei ne šiandien, tai rytoj užplūs Lietuvą. Mūsų sąmonėje yra susiformavęs darbštaus, savarankiško, pasiturinčio ūkininko įvaizdis. Tas ūkininkas, visko gali būti, virs samdiniu. Kad to neįvyktų, ūkininkų luomui stiprinti reikia kuo sumaniau išnaudoti visą Europos Sąjungos pagalbą. Tai paskutinis šansas, daugiau tokios progos gali nebūti.

Tad, aišku, mūsų politikai, valdžios pareigūnai turėtų kreipti atidesnį žvilgsnį į Lietuvos kaimą?

Viena iš mūsų partijų (ypač – pagrindinių), politikų bėdų yra ta, kad štai jau penkiolika metų aukštosiose valdžios institucijose matome kone vis tuos pačius veidus, girdime tas pačias kalbas ir čiulbėjimus bei pažadus. Panašiai yra ir savivaldybėse, kur valdininkai tik pasikeičia vieni su kitais kėdėmis ir toliau lieka valdžioje. Į politiką mažai įsileidžiama jaunimo. Kažkodėl aukštosiose mokyklose vengiama į politinį gyvenimą įtraukti studentus. Tai būtų galima daryti per studentų korporacijas. Pamenu, mano studentavimo laikais veikė įvairios studentiškos korporacijos. Mes tarpusavyje aktyviai bendraudavome, domėdavomės politiniais įvykiais.Veikėme ne vien Lietuvoje, bet palaikėme ryšius ir su latvių, estų, suomių studentais. Tai dar labiau praplėsdavo mūsų akiratį. Tikriausiai daug kas yra girdėję, kad prieškario Lietuvoje studentai ateitininkai, tautininkai turėjo net savo erdvius pastatus, teikė ir kai kuriuos buitinius patarnavimus. Tie pastatai buvo tų partijų dovana priaugančių politikų kartai.

Dabartinės didžiosios partijos savo prieaugiu nesirūpina. Nuo pirmų nepriklausomybės atkūrimo metų studentams brukama mintis, kad jie į politiką nesikištų, o užsiimtų vien studijomis. Gal iš dalies todėl į politiką ateina mažai joje nutuokiančių, be kompetencijos asmenų. Užtat yra daug gebančių gražiai, bet tuščiai šnekėti. Paaiškėjo, kad aukštas pareigas pradėjęs eiti pareigūnas turi eiti mokytis...

Ne paslaptis, kad, būdamas Žemės ūkio rūmų pirmininku, septynerius metus neėmėte jokio atlyginimo, neturėjote personalinio automobilio, nors darbo buvo apsčiai. Kaip šiuo požiūriu vertinate situaciją dabartiniuose Žemės ūkio rūmuose?

Nemėgstu kišti rankos į svetimą kišenę, nesidomiu, kas kiek uždirba, bet manau, kad nemažai. Ne vienas Rūmų vadovaujantis darbuotojas turi ir personalinį automobilį. Negaila, bet visas šias materialines vertybes pirmiausia turi ženklinti aktyvi Rūmų veikla. Linkiu šioje veikloje dar didesnės kloties.

Jūsų gyvenimas, gerbiamas profesoriau, – tai ne vien plati gamybinė, organizacinė veikla. Jūs – ir dailės, literatūros, muzikos mylėtojas. Tai gražus daugialypis gyvenimas...

Visa tai papildo mano dienas. Daile ėmiau domėtis dar jaunystėje. Kaip jau minėjau, rašiau eilėraščius, užsiėmiau kita kūryba. Dabar turiu lietuvių dailininkų paveikslų kolekciją, keramikos dirbinių, muzikos, ypač – klasikinės, įrašų. Rinkti paveikslus paskatino mano šviesaus atminimo žmona Natalija – ji manyje pažadino ir suaktyvino tą meilę grožiui, lietuviškai kultūrai. Abu lankydavomės parodose, pas dailininkus ir šį tą įsigydavome. Tiesa, tai galėjome daryti paaugus vaikams, padidėjus pajamoms. Ir dabar lankausi parodose, domiuosi dailininkų kūryba. O apie knygas nė kalbėti netenka. Jomis prikrautos lentynos, dėžės. Dalį savo bibliotekos profesinių knygų laikau Žemės ūkio rūmuose, kur, kaip Rūmų garbės pirmininkas, turiu savo kabinetą. Tos knygos – tai būsimos Rūmų bibliotekos dalis.

Linkime Jums, gerbiamas profesoriau, tolesnio aktyvaus gyvenimo, savo sumanymų išsipildymo, toliau būti žvaliam ir kūrybingam. Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Benjaminas ŽULYS

© 2005 "XXI amžius"