Duonelaičių kaimo siuvėjas

Birutė NENĖNIENĖ

Bronius Birštonas ir šiandien neuždengia siuvamosios mašinos, o su žmonėmis nori pasidalyti nuomone ir apie dabartį, ir apie praeitį

Už šimtametės liepos, menančios senovę, driekiasi šių dienų gyvenimo kelias. Medžio storio matuotojams Broniui Birštonui ir seniūnijos darbuotojai Genei Berentienei siuvėjo matuoklę reikėjo skleisti du kartus

Priklausomai nuo žmogaus nusiteikimo mylėti ar nemylėti gyvenimą tokį, koks duotas, mūsų kiekvieno dienos gali sužibėti kaip rasos lašas tekančios saulės spindesyje arba išdžiūti kaip dykumos upė. Senosios kartos arba šiaip optimistų žmonių, šviesiomis spalvomis matančių gyvenimą, galima surasti bet kuriame krašte. Todėl pravartu užsukti į nuo centro nutolusias ir rečiau pašaliečių lankomas vietoves, prakalbinti ten gyvenančius žmones bei įsiklausyti, kokios išminties jie turtingi, kuria gali dalytis su kitais.

Siuva sau ir kitiems

Senelis Birštonas, kaip Bronių įvardijo į Duonelaičių kaimą lydėjusi Gražiškių seniūnijos (Vilkaviškio r.) socialinio darbo organizatorė Genė Berentienė, sutiko linksmas ir šnekus. „Jau dešimtą dešimtį einu“, - spindėjo praleisdamas į vidų ir drausmindamas žvaliai skalijantį šunelį Bitę, vienintelį sodybos gyvūną.

Guvus šeimininkas lyg ir puolė teisintis dėl ant sofos išskleistų medžiagos skiaučių. Mat neatsispiria žmonių prašymams „sukombinuoti“ kokį nors drabužį. Viešnių smalsumą patenkino, pademonstruodamas neseniai pasisiūtus vasarinį ir žieminį puspalčius, kepurę su snapeliu. Kambaryje stovi siuvamosios mašinos: sena „Zingeris“ ir elektrinė. Viena - storesniems, kita - plonesniems siuviniams.

- Tai kaimą dar apsiuvat?- smalsavo G. Berentienė.

- Kaimynas atnešė kelnes pataisyti, moterims pagalvėlių pridariau. Už darbą pinigų neimu, duoda tai sviesto, tai skerstuvių ar sūrį. Ir ko man daugiau reikia?- tikino žmogus.

Niekada negadino

„Smetoniškas“ siuvėjas B.Birštonas amato išmoko prieš 75-erius metus pas kaimo siuvėjus. Nesuskaičiuotų, kiek prisiuvo skrandų drabužių vaikams, moterims vyrams iš visokiausio milo. Niekada nesugadino nei geriausios medžiagos, nei fasono. Iš siuvimo duoną pelnėsi dar prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje. „Kolūkyje teko sunkiai dirbti statybose, bet kai išėjau į pensiją, vėl pradėjau smarkiai siūti. Ir kailinius, kostiumus, ir puspalčius moterims, jūs žinot, tokius su kloste storus sijonus“, – tikrino mūsų atmintį Bronius.

Žvalumo paslaptis

Kai žvilgsniai susikirto ties keliose vietose padėtais vaistais, kraujospūdžio matuokliu, žmogus tarstelėjo, jog jau trisdešimt metų sutrikęs širdies ritmas, kraujotaka. Dėl įtariamų onkologinių problemų ilgokai gydėsi, tačiau tas dienas į atmintį susigrąžina kaip patogų nuotykį: „Gerai buvo - galva švari, taip švari... Ir barzdos skusti nereikėjo”. Tik dūsteli, jog dabar daug pinigų išleidžia vitaminams. „Va tai todėl jūs toks gyvybingas”, - džiaugiasi manydama prie paslapties prisilietusi G. Berentienė. Bet šimtuoju dešimtmečiu kopiantis žmogus savo gyvybingumo priežasčių neslepia: nelindi užsidaręs namuose, vakarais dažniausiai lanko kaimynus. Vieną po kitos skaito knygas - apie praeitį, karą, „Drąsiųjų kelių“ seriją, apie sveikatą, liaudiškos muzikos pasiklauso.

Išmoko begyvendamas

- Tai apie ką su kaimynais „rodas mušate“? - klausiame.

- Apie politiką ir apie ūkę, apie praeitus laikus ir visokius velnius.

- Kurie laikai buvo geriausi?

- Kai jaunas buvau, jokio sunkumo neturėjau. Vedžiau 1938 metais. Kartu su žmona viską kartu darėm, vaikus auginom, dirbom. Taip išmokau valgį gaminti, sau ir cepelinų pasidarau. Kaimynės bulvių kasimo talkai kad ištaisiau kralikus, talkininkai klausinėjo, kokią šeimininkę pasisamdžiusi...

B.Birštonas ir buitį tvarkosi pats, į Vilkaviškį produktų nuvažiuoja, name įsirengęs vandentiekį, vonią, tualetą.

- Reta, kad kaime vienišas žmogus būtų toks tvarkingas, - sakė G. Berentienė.

Ko trūksta žmonėms

Vasaros pradžioje jau bus aštuoniolika metų, kai Bronius našlauja. „Su draugavimu pragyvenome 51 metus, abu iš to paties kaimo kilę,- pasakojo B.Birštonas.- Būtume septynis vaikus išauginę. Ir visai mums nebuvo sunku. Tačiau per karą šešerių metų sūnelį sudraskė mina, po karo kitas trejų tesulaukęs mirė. Prieš metus mirė vyriausias, 68 metų sūnus“. Paguoda – keturi vaikai, devyni vaikaičiai, trylika provaikaičių.

Mūsų kalba pasisuka apie moralę, dvasinę sveikatą. Ką senolis mano apie tai, kad dabar tiek daug nedarnių šeimų, apsileidusių, vaikų neprižiūrinčių tėvų. „Dar būtų nieko, jei nepralaktų pašalpų“, - sako žmogus.

Pasak senolio, tėvai dabar neparengia vaikų šeimos gyvenimui, nutolę nuo tikėjimo tiesų. Iš savo vaikystės mena (augo aštuoniese), kai tėvai vakarinei ar ryto maldai vaikus kartu susiklupdydavo, švarią sąžinę mokydavo išpažintimi palaikyti.

Žmogus prisipažįsta, jog po žmonos mirties buvo labai sunku, bet į paniką nepuolė. O dabar kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį aplanko Gražiškių parapijos klebonas kun. Petras Kanapka.

- Jis visus vienišus žmones lanko, turi sąrašą pasidaręs. Aš tai labai laukiu, pasišnekam, išpažinties prieinu. „Klebonėli, mieliausias, sakau, ką aš dabar galiu tų nuodėmių turėti, vienas gyvenu. Jei ir eičiau pas kokią našlę, tai našliui ne nuodėmė“.

- Bet taip ir nebuvo girdėti, kad B.Birštonas girtautų ar kaip negerai elgtųsi, - sakė G. Berentienė.

- Tai ko dabar pasigendate savo kaime, ko trūksta?

- Kad sueitų žmonės, pasišnekėtų, kad kas suburtų pensininkus. Juk jaunimo nedaug likę.

Jo jaunystėje jaunimas ir laidotuvėse giedodavo, vakarais dainuodavo, šokdavo. Išsikepa, būdavo, moterys duonos, tai kaimynui nuneša paragauti....

Čia - dauguma vietiniai

- Bet senovė jau negrįš, - atsiduso abu pašnekovai ir bandė skaičiuoti, kas dabar Duonelaičiuose gyvena. Ir pavardėmis, ir vardais, kaip kaime šaukia, kas išsikėlusiųjų ar mirusiųjų vietose gyvena... Ir vis - pensininkai, našliai, našlės. Mintimis perbėgę sodybas, kiemus, trobas, lenkia pirštus – ir suskaičiuoja jų iki 74.

- Ir ne kokie ateiviai, daugiausia vietiniai kaimo žmonės gyvena, - teigia Bronius.

- Iš Duonelaičių kaimo buvo daug Lietuvos savanorių. Ir mano uošvis,- prisimena G. Berentienė. - Vyras saugo nuotrauką – tai kokie septyni vyrai.

- Jie visi paskui žemės gavo, kai Šilsodžio dvarą 1923 metais dalijo,- sako B. Birštonas ir dar labiau atgyja, besistengdamas išpasakoti kiek galima daugiau apie Jokūbo Zimano valdytą dvarą, kaip čia virė žemės ūkio verslas, kasdienis gyvenimas (varė spiritą, mušė sviestą, spaudė sūrius, bekoniukus į Virbalio turgus veždavo, jaučiais ardavo). Apie tai girdėjo iš savo tėvų ir uošvio. Išdalyta dvaro vietovė gavo dabartinį vardą. „Gal dėl to, kad šeimos savarankiškai ėmė pelnytis duoną“, - mąstė pašnekovas.

Galima įamžinti

- Ar žinot, kas čia surašyta?- klausė B. Birštonas, rodydamas sąsiuvinio lapelyje keliolika vietovardžių: Kumeldaubė, Smilgynė, Pietkalnis, Šiūrė, Pastaunykas ir t.t. - Tai dvaro vietovių pavadinimai, kur pasiųsdavo žmones dirbti, kur moterys ar didesni vaikai nunešdavo pietus.

Birštonai trobelę ant buvusio dvaro kiemo susirentė 1958 metais. Vėliau, kai tiesė gyvenvietės gatvę, sodyba pasiliko kiek nutolusi nuo jo. Broniui gailiausia, kad tiesiant tą kelią, išvertė ir buvusią dvaro parko alėją („ o kokie augo klevai, kaštonai....“).

- Gerai, kad nors vieną liepą paliko. Kiek atsimenu, ji vis tokia ir tokia. Eikime išmatuoti,- pasiėmęs siuvėjo matuoklį vedėsi mus prie kelio B. Birštonas. „Sakau, gal galėtume lentele pažymėti, jog čia buvo Šilsodžio dvaras, žmonės gyveno...“, - seniūnijos atstovei mintį pasiūlė Duonelaičių kaimo senolis.

Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"