Buvo nelengva, bet nepalūžome

Agutė ČIABANAUSKAITĖ-SUTKUVIENĖ

Agutė Čiabanauskaitė jaunystėje

Agutė Čiabanauskaitė 74 metų – 1998-aisiais Bernardo Aleknavičiaus fotokopija ir nuotrauka

Pernai sukako 60 metų, kai Lietuvoje prasidėjo rezistencinis karas prieš raudonuosius pavergėjus. Šiame ištisą dešimtmetį vykusiame kare dalyvavo visa tauta – jauni vyrai, studentai, moksleiviai ir net paprastos, bemokslės moterys. Kovoje dalyvavo ir neturtinga, pradinį išsilavinimą tegavusi Plėgių kaimo (Šakių aps.) mergina Agutė Čiabanauskaitė. Pateikiame 1998 metais užrašytus jos prisiminimus.

Gimiau 1914 m. balandžio 23 d. Plėgių kaime, Lukšių valsčiuje. Šeimoje augome dviese. Turėjau brolį Jurgį, kuris buvo už mane dešimt metų vyresnis. Jis buvo gimęs 1904 m. balandžio 24 d. Ūsų kaime. O kai tėvai nusipirko šešių hektarų ūkelį Plėgių kaime, tai ir jis čia užaugo.

Brolis buvo be galo gabus. Baigęs Lukšių pradžios mokyklą, labai norėjo mokytis toliau, bet dėl lėšų stokos tai daryti negalėjo. Tuomet kažkas patarė eiti į Jančių kaimą (Lekėčių vls.), atrodo, pas Tamulevičius pamokyti vaikus skaityti ir rašyti. Taip jis visą žiemą ten ir mokytojavo. Vėliau dirbo Sūkuriškio girininkijoje, dar vėliau – Šakiuose, bet stengėsi patekti į Kauną, kur laisvalaikiu galėjo mokytis. Atsidūręs Kaune, dirbo draudimo įstaigoje, o laisvalaikiu mokėsi Meno mokykloje. Vėliau studijavo kalbas. Gerai mokėjo anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbas, suprato lotyniškai ir turkiškai. Kai 1940 metais užėjo rusai, iš Kauno buvo atkeltas į Šakius ir dirbo Valstybinio draudimo inspekcijos viršininku. Tą patį darbą dirbo vokiečių ir antrosios bolševikinės okupacijos metais.

Mudvi su paliegusia mama gyvenova Plėgių kaime. Tėvelis jau buvo miręs, o brolis Jurgis dirbo Šakių apskrities valstybinio draudimo valdyboje, kurio įstaiga tuomet buvo šiek tiek už Griškabūdžio, Bliuviškių kaime. Apie 1945 metus pas mus užėjo du partizanai. Vienas iš jų – buvęs brolio bendradarbis iš Aržuolupių kaimo Žemaitis (ar Žemaitaitis), kitas – dar labai jaunas Jaronimas Žėglaitis iš Šukėtėlių. Žemaitis, pasikalbėjęs su broliu, išėjo. Pakeliui šie vyrai dar užsuko į Muštinės kaimą pas stribą Sederavičių. Ten jiems bebūnant atėjo dar du stribai. Tuomet Žemaitis išėjo, o J.Žėglaituką suėmė. J.Žėglaitukas ir išpasakojo, kad jie buvę pas mus ir kad Žemaitis kažką kalbėjęs su mano broliu. Atrodo, stribai mano brolį palaikė partizanų vadu. Grįždama iš kaimyno į namus buvau sulaikyta ir nuvesta prie pastotės. O kaime stribai jau gyrėsi, kad rado banditų lizdą, tik dar laukia pareinančio vado. Ir tikrai tą vakarą iš darbovietės, kuri buvo daugiau kaip už dešimties kilometrų, į namus žadėjo grįžti brolis. Bet, prieš eidamas namo, jis visados užsukdavo dar ir pas Šilgalių Praną Žemaitį ar Lenšių Pijų Didžbalį.

Mano jaunystės dienų draugė Elžbieta Mykolaitienė iš Šiopininkų kaimo, sužinojusi, kad stribai laukė pareinančio mano brolio, pasiuntė pas šiuos kaimynus savo berniukus Mindaugą ir Viktorą, kad šie įspėtų Jurgį. Ir stribai, „partizanų vado“ nesulaukę, pradėjo blaškytis kaip musę kandę. Įspėtas mano brolis dėl gresiančio pavojaus grįžo atgal į Bliuviškius, o kitą dieną išvyko į Kauną, iš kur buvo pasiųstas į Vilnių. Brolis iš stribų „malonės“ išsisuko, o mane kitą dieną išvežė tardyti į Griškabūdį, į tą garsųjį utėlyną.

Namuose likusi mama labai nerimavo. Mūsų trobos buvo prie pat giraitės, prie langų augo eglės, tai sutemus atėję Šilgalių kaimo stribai Vincas ir Pranas Matūzai kieme, prie pat namo langų, šaudydavo, o paskui visam kaimui girdavosi: „Tai bent davėm tai bobai smarvės“. Vėliau ir šie stribai nuo partizanų gavo „smarvės“. Kartą dviračiais iš Šilgalių į Lukšius važiuojantiems stribams Vincui ir Pranui Matūzams kelią pastojo partizanai ir iš jų atėmė šautuvus.

Mane, išlaikę mėnesį garsiojoje Griškabūdžio utėlynėje, paleido, bet reikalavo, kad prisistatytų brolis. Aš sakiau, kad apie brolį nieko nežinau. Tuomet pareikalavo per dešimt dienų surasti brolį, o jeigu ne, tai mus išveš į Sibirą. Kitą kartą atėję aprašė mūsų turtą, kurio, galima sakyti, kaip ir neturėjome, ir vėl per tris dienas reikalavo rasti brolį. Namuose nenakvojau, kiek nusnausdavau girioje po eglaite, o rytą vėl eidavau į darbą. Nusibodo tokios nemigo naktys ir išsirengiau į Bliuviškius pas draudimo valdybos viršininką Kajacką. Papasakojau jam apie mūsų terorizavimą. Atidžiai išklausė, tada parašė raštą, kad J.Čiabanauskas, kaip prityręs ir labai geras darbuotojas, iškeltas į Vilnių, į aukštesnes pareigas, kur gaus didesnį atlyginimą. Pasirašė ir uždėjo antspaudą. Aš tą raštą nunešiau į Lukšius. Ten radau KGB viršininką Šatkovą ir stribą Suodaitį. Paėmė stribas iš manęs tą raštą su didžiuliu antspaudu ir numetęs ant žemės sako: „Mums tų popierių nereikia. Reikia, kad jis pats būtų čia“. Tuomet Šatkovas paklausė: „Ar ant tų popierių yra antspaudas?“. Iš stribo sulaukęs teigiamo atsakymo liepė pasidaryti to dokumento nuorašą, o originalą grąžinti man. Rusiškai tuomet nemokėjau. Todėl Suodaičio klausiu: „Ar bus panaikintas turto areštas?“ Stribas tylėjo. Bet Šatkovas, tikriausiai supratęs, ko aš teiraujuosi, pats paklausė: „Ar areštas buvęs dėl brolio? Jeigu dėl brolio, tai eik namo, ir niekas daugiau tavęs nekliudys“. Grįžusi atsiguliau miegoti ir tik kitą dieną, jau po pietų, atsibudau.

Kiek vėliau pas mus užeidavo partizanas Antanas Valaitis-Briedis iš Šunkarių kaimo (Lukšių vls.). O kai jie žuvo ir sužinojome, kur užkastas, pradėjome galvoti, kaip jį iš ten paėmus. Onutė Guogaitė iš Vilkupio kaimo sakė, kad parnešti eitų pati, bet su tokia našta pavojinga. Nežinia, ką gali sutikti, o lavonas jau du mėnesiai buvo užgulėjęs žemėje, o prieš tai dar dvi dienas prie Lukšių stribynės. Tai jau ir vežte veždamas kvapo nepaslėpsi. Faustas (Aleksandras Grybinas, Tauro apygardos vadas) sakė, kad žinąs per laukus grabkrančius, kuriais einant galima išsilenkti kelio, bet pats nenorėjo rizikuoti tik dėl šeimos. Tada pasakiau, kad ir aš tuos grabkrančius gerai žinau. Ir sutikau partizanus nuvesti prie A.Valaičio – Briedžio užkasimo vietos.

Sutartą vakarą pas mane atėjo O.Guogaitė ir keturi partizanai: Pranas Valtys-Šernas, Kostas Zaranka-Bitė, Vytautas Šulskis-Laisvūnas ir Vytis (šio partizano pavardės nežinojau, nes jis buvo iš tolimesnių apylinkių). Vyrai sustojo sargyboje, o mudvi su Onute pradėjova kasti kapą. Davus pavojaus ženklą – pasislėpėva. Pro šalį praėjo du stribai, bet mudviejų jie nepastebėjo. Nešdami partizano lavoną turėjome praeiti pro ganomus kolūkio arklius. Kad arkliaganiai mūsų nepastebėtų, teko juos apeiti. Bet vis tiek mus kažkas pamatė, nes kitą dieną tuščias kapas vėl buvo atkastas, o stribai pasipylė po Plynų ir Švediškių arimus, visur darželiuose badydami gėlių lysveles. Aišku, niekur nieko nerado. Dar prieš šį mūsų žygį iš O.Guogaitės buvau parsivežusi lentų, ir Plėgių kaimo meistras Justinas Vuosaitis padarė karstą. Laidotuvėse aš nedalyvavau.

Tuo laikotarpiu pas mus kažkodėl neužeidavo stribų. Ir jeigu pasitaikydavo koks nors rusų siautimas, tai partizanai dažniausiai dienodavo mūsų namuose. Dažnai lankydavosi K.Zaranka-Bitė, Justinas Višakis-Narsutis. Megzdavau jiems pirštines, skalbdavau drabužius. Kiek vėliau po Lukšių apylinkes pas žmones naktimis pradėjo vaikščioti ir provokatoriai, vaizduodami esą partizanai. Kartą užėjo jie ir pas mus. Prašė valgyti, prašė šilto vandens, esą dėl vaistų. Paskui pareiškė, kad mūsų namuose nakvosią, o aš galiu eiti ten, kur visados miegu. Žinojau, kad tą naktį turėjo ateiti partizanai paimti išplautų drabužių. Sėdėjau ir laukiau. O kai išgirdau sutartą ženklą, pasakiau, kad kambaryje yra trys ginkluoti vyrai. Bitė ir Narsutis dingo kaip vėjas. Rytą atėjusi į kambarį provokatorių neradau. Mama sakė, kad jie išėjo naktį. Kitą naktį atėjus partizanams sužinojau, kad tie provokatoriai siautė po visą kaimą, matyt, keliomis grupėmis.

Rytą atsikėlusi nuėjau į Lukšius ir pranešiau, kad buvo užėję kažkokie ginkluoti vyrai. Praėjus kuriam laikui, kviečia mane į Lukšių stribelnyčią. O čia iš Šakių atvažiavęs saugumo viršininkas ir dar vienas prie jo.

– Tai kaip tie banditai atrodė? – klausia manęs KGB viršininkas.

– Vienas buvo toks laibas, aukštas...

Man dar nebaigus pasakoti, KGB viršininkas nusikeikė ir sako:

– Tai Demonas.

O mane net juokas ima. Demoną buvau mačiusi. Jis neaukšto ūgio ir nelaibas.

– Kitas buvo nedidelis, šviesaus veido, – pasakoju aš.

Tuomet juodu jau abudu nusikeikė ir sako:

– Tai Narsutis.

Ir vėl visai priešingai, nes Narsutis buvo aukštas vyras, juodais plaukais. Nežinau, gal jie ir mane provokavo, gal laukė, kad man išsprūstų žodis „ne“, bet aš tylėjau.

– Gerai, kad pranešei, bet dar būtų geriau, jeigu tą pačią dieną būtum atėjusi ir pranešusi, tai dabar tie banditai jau būtų mūsų rankose. Na, bet jeigu kitą kartą pasirodys, tai viską metusi tuoj spausk į Lukšius, o mes juos bematant sutvarkysime...

Kaimynystėje, bet jau Šilgalių kaime, gyveno Dailidžiai. Ten pat užeidavo partizanai. Šiuose namuose buvo dvi seserys Natalija ir Eugenija. Kartą seseris slaptai areštavo, ir Eugenija prisipažino, kad pas juos užeina partizanai. Rusai, užverbavę Eugeniją, kuri jau ir slapyvardį turėjo, kartu suplanavo ir partizanų suėmimą. Dailidynėje jie įrengė pasalą.

Atbėga kartą pas mane Eugenija Dailidaitė ir sako:

– Agute, ką daryti? Man būtinai reikia susitikti su partizanais. Bet tik jie pas mus tegul neina nei dieną, nei naktį.

Dar tą pačią dieną užėjus partizanams, aš jiems viską papasakojau. Tuomet su dviračiu atvažiavo Bitė ir paprašė, kad pakviesčiau Eugeniją. Atėjusi ši Bitei prisipažino, kad pasižadėjusi padėti kagėbistams suimant partizanus.

– Vyrai, būkit geri, šiomis dienomis neikit pas mus nei dieną, nei naktį, – verkdama maldavo Eugenija, – nes mūsų avietyne jau trečia diena jūsų laukia rusų kareiviai.

Tokios žinios partizanams buvo tarsi auksas, ir jie iš tolo lenkėsi Dailidynės. Dar kelias dienas pagulėję Dailidynės avietyne kagėbistai, pasijuto apgauti ir pradėjo tardyti savo agentę Eugeniją. Ši prisipažino, kad su partizanais buvo susitikusi mūsų namuose ir juos įspėjusi. Kagėbistai už tokį nepaklusnumą Eugeniją išplūdo, išvadino necenzūriniais žodžiais ir iš antrojo aukšto išspyrė laiptais laukan.

Tada Eugenijos sesuo Natalija atbėgusi pas mane sako:

– Agute, būk atsargi. Kagėbistams Eugenija pasakė, kad pas jus ji buvo susitikusi su partizanais ir dabar tave tardys, smarkiai tardys.

Laukiau, kada būsiu pakviesta į Lukšius ar Šakius. Bet niekas nekvietė. Ir tik po pusmečio užvažiuoja pas mus Mičiūrino kolūkio pirmininkas Antanas Pašilis ir sako:

– Nesusitvarkai su duoklėmis. Susirink visus kvitus ir rytoj, važiuodamas į Lukšius, nuvešiu ir tave.

Supratau, kad čia jau ne duokle, bet kur kas rimtesniu dalyku kvepia. Iš Lukšių mane persiuntė į Šakius „linksmo pokalbio“ su Mitrofanovu. Pastatė prie įkaitusios krosnies, ir kad nė krust. Prakaitas upeliais žliaugia, o aš galvoju, ar tik nekrisiu. Kai Mitrofanovas pavargsta, tai ateina ir tardo Miša, toks neūžauga žydelis. Taip išvargome visą dieną. Vakare du stribai veda mane į kamerą, o patys kalbasi:

– Na, dabar tai viską pasakys.

Atidaro kameros duris, o čia šilta krosnelė dega, jauku kaip namuose pas mamą...

– Na, Terese, – sako stribai, – vis skundiesi, kad vienai nuobodu, tai atvedėm tau draugę.

Prie krosnelės sėdėjusi jauna panelė kad puls prie manęs, kad pradės bučiuoti ir vis kalba:

– Kaip gerai, kaip gerai, tai dabar būsiu ne viena ir turėsiu su kuo iš širdies pasikalbėti.

Ir jau tą patį vakarą, nieko nelaukusi, ji pradėjo mane tardyti. Ką aš iš partizanų pažįstanti, gal tokį Vytį žinanti...

– Vytis po mano kraštus vaikščioja, – sako ji.

– Kad aš nė vieno bandito akyse nesu mačiusi, – sakau jai, – išskyrus vieną negyvą Lukšiuose ant gatvės gulintį.

– O aš tai su Vyčiu draugauju, bet nei jo, nei kitų miško brolių neišduočiau.

O aš savo:

– Kokie man jie broliai. Ir jeigu ką nors apie banditus žinočiau, tai visus juos išduočiau.

– Ką tu kalbi, – šaukia ji rankomis susiėmusi už galvos, – ką tu kalbi, atsipeikėk! Ar tu išduotum savo brolius?

– Banditai mano pusbrolio šeimą iššaudė. Tai ar galiu vadinti juos broliais?

– Tai gal ta jūsų pusbrolio šeima buvo komunistai?

– Jeigu valdžia sklypelį žemės davė, tai jau ir komunistai?

– Bet apie tokius baisius dalykus tu kalbi neverkdama?

– O ko man verkti? Žinau, kad niekam blogo nesu padariusi, todėl ir mano sąžinė rami. O čia tai kažkoks nesusipratimas ir tikrai žinau, kad mane paleis. Dabar nekaltų žmonių kalėjime niekas nelaiko.

O mano kameros „draugė“ aimanuoja:

– Kaip gaila, kad tu manim netiki. O aš taip nudžiugusi buvau, kad turėsiu su kuo pasikalbėti. O tu man šitaip...

Kitą dieną mano kameros „draugę“ vis veda tai koridorių plauti, tai kurį nors kabinetą iššluoti. O grįžusi man tokių nuostabių partizaniškų dainų pridainavo, kad aš nė pusės nebuvau girdėjusi. Tik bendros kalbos nesuradova. Dar kitą vakarą mane išleido. Ir vėliau, kai ateidavau į Šakius, vis dairydavausi, ar kur nors nepamatysiu šios panelės. Neteko. Nors atrodo, kad ji buvo vietinė. O ir rusų saugumas kuriam laikui paliko mane ramybėje.

1952 metų rudenį Bitė guodėsi, kad iki pavasario jau neateisiąs, nes žadąs šią žiemą Rūdšilyje, prie Lekėčių, bunkeryje gyventi, o dabar eisiąs į Raninę, kur jam buvo žadėta rugių, kurių duonutei turėtų užtekti visai žiemai. Po kelių dienų atėjęs Jonas Paukštys pranešė, kad Bitė Raninėje žuvo.

Po Kalėdų vėl atėjo J.Paukštys ir skundėsi, kad jam su Stase Stankevičiūte-Regina nėra kur gyventi, nes jų bunkerį užsėmė vanduo. Ir prašė, kad žiemai aš juos priglausčiau pas save. 1953 metais, per Trijų Karalių šventę, Liepalotų kaimo gyventojas Juozas Bartkus atvežė juos pas mus. Stasė su Jonu po virtuve išsikasė bunkerį ir pradėjo gyventi. Stasė vis skundėsi, kad ginklas, kurį jai padovanojo Sakalas, jau seniai nevalytas, o ji pati apie jį nedaug ką išmananti. Ir prašė, kad gal man kada nors pavyks sutikti Narsutį, tai aš paprašyčiau jo išvalyti Stasės ginklą. Netrukus užėjo ir Narsutis. Jis sutiko išvalyti Stasės ginklą. Aš Narsučiui nesakiau, kad Stasė su Jonu Paukščiu gyvena pas mus, bet sutariau laiką, kada galėtų užeiti ir susitikti su Stase. Po kelių dienų Narsutis užėjo. Rado Stasę, išvalė tą jos ginklą ir dar papasakojo štai kokią istoriją: „Oi, kokių pavojingų žmonių turime savo krašte. Štai rudenį, apie antrą valandą nakties, Šilgaliuos einu pro negyvenamą Matūzų sodybą, ir pradeda loti Jono Mikelaičio šunelis, kiek palojęs bėga prie klevo, po kuriuo stovi jo šeimininkas, ir vizgina uodegą. Taigi šis žmogus jau griežtai įspėtas, kad nešnipinėtų, bet savo juodo darbelio nemeta. Dabar aš jam dar nieko nesakysiu, bet kai po žiemos pavasarį visi susirinksime, tai tegul su juo daro ką nori“.

Išėjus Narsučiui pastebėjau, kad mūsų kieme būta svetimo žmogaus. O kitą dieną ir pats J.Mikelaitis pasirodė. Netrukus į kiemą privažiavo rusų ir stribų. Prie virtuvės lango didžiulį šunį atsivedė, o pačioje virtuvėje visur badė, ieškojo bunkerio. Aptiko, kad bunkeris yra, bet kaip į jį patekti, niekaip nesuranda. Tuomet mane pradėjo speisti, kad parodyčiau, kaip į slėptuvę patekti. O aš jiems sakau:

– Čia jokio bunkerio nėra. Kažkada čia buvo rūsys, kur aš pildavau bulves, o dabar viskas užlyginta.

Man taip bekalbant, atsivėrė bunkerio dangtelis ir pasirodė J.Paukščio galva, kuris šaukė:

– Vyrai, nešaukit! Pasiduodu.

Tuo metu bunkeryje pasigirdo šūvis. Stasė nusišovė. Atsivėrus bunkerio angai ir pasigirdus šūviui, rusai su stribais taip išsigando, kad kūlversčiais puolė prie durų, o ant slenksčio pargriuvusį tą neūžaugą žydelį Mišą Kačerinską, kurį visame Šakių rajono pravardžiavo Mišiurke, vos mirtinai nesutrypė.

Po tokio nutikimo išsisukti jau negalėjau. Teisė. Gavau dešimt metų katorgos ir penkerius tremties. Namuose ant patalo liko 81 metų mama, kuri dar pusantrų metų kankinosi. Ateidavo kaimynai, atnešdavo ką nors užvalgyti, o kartą atėję rado mirusią. Grįžusi iš katorgos tėviškę radau nugriautą. Prisiglaudžiau pas pažįstamus. Vėliau ištekėjau į Akmenynės kaimą už Petro Vaitkūno. Po 20 metų tapau našle. Dabar vėl esu jaunamartė. Džiaugiuosi gyvenimu. Jaučiu, kad mūsų kova buvo reikalinga.

Patašių k., Kriūkų apyl.
1998 metų spalis
Parengė Bernardas ALEKNAVIČIUS

© 2005 "XXI amžius"