"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2005 m. liepos 1 d., Nr. 3 (13)

PRIEDAI









Motinos Širdis

Vida DŽIAUGYTĖ

Izabelė Urbonienė į gyvenimą
dorais žmonėmis išlydėjusi
savo vaikus, dabar dažnai
priglunda prie sodyboje parimusio
Rūpintojėlio, kurį drožti pradėjo
amžiną atilsį vyras Kazimieras,
o užbaigė sūnūs Adomas ir Kazys

Joniškio rajone, Ramoškių kaime, gyvenanti Izabelė Urbonienė, ką tik atšventusi gražų jubiliejų, turi kuo džiaugtis. Užauginti ir į gyvenimą išleisti šeši vaikai, jau sulaukta devyniolikos vaikaičių ir trijų provaikaičių.

Likimo išbandymai

Buvo 1948-ųjų birželio 22-osios rytas. Pažadino vyrų riksmai. Per porą valandų reikėjo susirengti tolimon kelionėn. Išvažiavo Izabelė į Sibirą su abiturientiška išleistuvių suknele. Ir nuo pirmų dienų rašė dienoraštį – ką valgė, kur sustojo. Gretimame vagone dardėjo ir būsimo vyro šeima. Gyvuliniai vagonai sustojo Buriat-Mongolijoje.

Sibiro platybėse Izabelė ištekėjo už lietuvio Kazimiero. Vienas po kito pasaulį išvydo vaikai – Adomas, Antanas, Stasys, Viktorija.

Vyriausiam Adomėliui buvo tik metai ir du mėnesiai, kai jis sunkiai susirgo, jau merdėti ėmė. Jauna mama – klykdama bėgo pro duris pagalbos. Tarpduryje pasitiko jos mama, pasičiupo pamėlusį, traukulių laužomą vaiką ir liepė melstis prie Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslo, prašyti jos užtarimo. Izabelė ant kelių parpuolė, veidu sruvo ašarų upeliai, o ji be paliovos meldėsi rankas grąžydama. Nebežinojo, nė ką Švenčiausiai Mergelei pažadėti. Prisiminė Žemaičių Kalvariją – jei Adomėlis pasveiks, aplankys tą šventą vietą. Sūnus pasveiko, o motina savo pažadų nepamiršo.

Ketverių metukų Antanukas pasiklydo taigoje. Viltys jį susigrąžinti buvo jau beveik prarastos. Adomėlis, timptelėjęs už rankovės, mamą pakvietė maldai prie Dievo motinos paveikslo. Ir vėl stebuklas!

Ramoškiuose, į kurią jauna šeima sugrįžo 1958-aisiais, gandrai aplankė dar tris kartus ir atnešė Kazį, Zitą ir Jovitą. Pačią jauniausią liga pasiglemžė nė metukų nesulaukusią...

Ištesėti pažadai

Prabėgo keli dešimtmečiai. Užaugo ąžuolai sūnūs, liepos dukros. Tik Izabelė nepamiršta savo duoto pažado aplankyti Žemaičių Kalvariją. Ten lankėsi su vaikais, ten rengiasi ir šią vasarą su vaikaičiais ir provaikaičiais važiuoti.

Motina, į gyvenimą dorais žmonėmis išlydėjusi savo vaikus, dabar dažnai priglunda prie sodyboje parimusio Rūpintojėlio, kurį drožti pradėjo amžiną atilsį vyras Kazimieras, o užbaigė sūnūs Adomas ir Kazys. „Mano menininkai“, – didžiuojasi motina.

Vaikai

Sodybos kieme stovintis Rūpintojėlis I.Urbonienei – didžiausias ramstis įveikiant bet kokias gyvenimo negandas.

Antanas – miškininkas. Jo rankomis sodinti ąžuoliukai ir eglaitės ošia prie Vilkijos upelio pakrančių ties tėvų sodyba. Dukros Viktorija ir Zita – nenuilstančios keliauninkės. Šiandien mama ir nebeatmena visų vietovių, kuriose jos apsilankė. Bet ir pati Izabelė 1993-iųjų vasarą užsispyrė aplankyti Paryžių, Lurdą. Niekas senolės neperkalbėjo nei dėl amžiaus, nei dėl sveikatos. Stasys, pasilikęs prie žemės, gyvena arčiausiai mamos. Izabelė gyvena viena, bet ne vieniša. Nėra dienos, kad jos kiemo vartelių nepravertų vaikai, kad neskambėtų telefonas: „Mamyt, kaip tu laikais?“

Joniškio rajonas

Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija