"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2005 m. liepos 1 d., Nr. 3 (13)

PRIEDAI









Ir Sibire sapnavo Lietuvą

Benjaminas ŽULYS

Antanas Žilėnas šiandien
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Antanas ir Juozas
Variakojis Parogo kaime

Antanas prie savo
namelio Litva kaimelyje

Antanas Žilėnas prie Jenisejaus

Kaimelis Litva, kupeta šieno,
dešinėje tvartelis,
kur Žilėnai laikė karvutę, paršelį

Antanas prie automobilio,
kuriame nebuvo
nei stabdžių, nei starterio

Ištrėmė, nes buvo darbštūs

Saulėtą Gedulo ir vilties dieną Kaune, Žaliakalnyje, Kapsų, Žemaičių ir aplinkinėse gatvėse, lietuviškų trispalvių vėliavų beveik nesimatė. Sakome – beveik, nes Pažangos gatvėje prie namo, pažymėto šeštuoju numeriu, ir kitoje tos gatvės pusėje trispalvės plevėsavo. Daugiau neteko išvysti, nors šių eilučių autorius apėjo ne vieną aplinkinę gatvę ir dar toliau.

O tame šeštajame name gyvena buvęs tremtinys Antanas Žilėnas. 1948 m. gegužės 22 d. jis, dar paauglys, drauge su tėveliais ir jaunesniais, dar visai vaikais, broliu bei sesute buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą Sibiro gilumoje. Šiandien ne tik tremtiniai, bet ir platesnė visuomenė žino, koks tai buvęs kraštas. Tremtinių, katorginio darbo vieta. Čia vienuolika metų praleido Antanas, o kiti šeimos nariai – dvylika. Visa šeimos „kaltė“ buvo ta, kad tėvas prieškariu buvo mokytojas, be to, šeima turėjo dvidešimt hektarų žemės. Jie gyveno Zarasų rajone, Dusetų valsčiuje. Kaip ir dauguma lietuvių, buvo darbštūs žmonės, žinojo duonos vertę, tą duoną brangino. Dar svarbiau, esą jie nevykdė valstybei nustatytų duoklių, taigi buvę tikri buožės, buržujai, išnaudotojai, liaudies priešai. Tai buvo netiesa – tas duokles Žilėnai pristatydavo laiku ir tiek, kiek buvo reikalaujama, nors tai buvo sunkiai pakeliama, smaugte smaugė ir kitus ūkininkus. Bet užteko pikto kaimynės šmeižto, vadinamųjų vietinių agentų „donosų“, ir ginkluoti rusų kareiviai, lydimi stribų, įgriuvo į trobą. Susiruošti tedavė vieną valandą. Ypač aktyvūs buvo vietiniai stribai, šiurkščiai raginę greičiau rengtis į kelionę.

Ir išsirengė Žilėnai daugiau nei dešimčiai metų. Nors nuo tų dienų praėjo daug laiko, bet A.Žilėnas tas ir vėlesnes dienas gerai pamena, mini vardus, pavardes žmonių, su kuriais jam teko būti, bendrauti.

Po ilgos varginančios kelionės visa šeima su kitais tremtiniais atsidūrė Krasnojarsko krašte. Vietovė buvo Kazačensko rajono Piskunovkos kaimas. Lageryje tris šeimas – vyrus, moteris, vaikus sukišo į dešimties kvadratinių metrų kambarėlį ir po trijų dienų išvarė į darbus miškuose. Aplinkui driekėsi be galo, be krašto žmogaus rankų nematę miškai, šalia tekėjo Jenisiejus, tad sovietinė valdžia čia nusprendė išvystyti miško pramonę, o darbams panaudoti tuo metu pigiausią darbo jėgą – tremtinius. Į miškus žmonės eidavo pėsčiomis, nors iki kirtavietės būdavo 10–15 kilometrų. Tiek pat – atgal. Miškuose dirbo ne vien vyrai, moterys, bet ir paaugliai – vaikinai, mergaitės. Tekdavo rankiniais pjūklais pjauti medžius, juos genėti, po to nuvargusiais arkliais (iš pradžių automobilių nebuvo) vežti į lentpjūvę. Čia buvo gaminami pabėgiai traukinių eismui. „Man šiek tiek pasisekė, – dabar prisimena buvęs tremtinys. – Mane paskyrė medienos rūšiuotoju. Neabejoju, kad tai buvo Dievo dovana man“.

Po kurio laiko teko kraustytis į kitą vietą už dvidešimties kilometrų, į Parogo kaimą, kur dirbo tokį patį darbą. Jį Antanas jau visai neblogai išmanė, todėl buvo šiek tiek vertinamas. Čia jau buvo pastatyta lentpjūvė, tiesa, dar be stogo.

Tik vietoje paaiškėjo, kad kalinių barake gyventi vietos nebuvo, visi gultai buvo užimti. Tada Antanas įsitaisė vadinamojo kultūros klubo, kur kai kada buvo rodomi kino filmai, palėpėje. Bet ten gyventi žiemą nebuvo jokio malonumo, nes šaltis siekdavo 40–50 laipsnių, o palėpėje krosnies nebuvo. Net veltinių valdžia neduodavo. Vėliau palėpėje apsigyveno bendro likimo draugas Juozas Variakojis nuo Rokiškio. „Būdavo, susiglaudžiame, kad visai nesušaltume, dar su drabužiais, ir taip miegame. Aš dažnai sapnuodavau Lietuvą, savo tėviškę, namus...“

Taip sunkiai gyvendamas, Antanas susirgo, pakilo temperatūra. Vargo ir kiti žmonės. Tremtiniai uždirbdavo labai mažai, daug kas, ypač vaikai, seneliai mirdavo iš bado, nuo ligų. O Antaną tąkart lagerio viršininkas trumpam išleido į Piskunovką, pas tėvus. Bet netrukus, dar nepasveikusį, parsivežė atgal į Parogą. Čia Antanas išbuvo dvejus metus, tada jam buvo leista grįžti pas tėvus.

Įdomu tai, kad čia, Piskunovkoje, lietuviai po darbo įstengė pasistatyti iš medžio (medienos – kiek nori) gyvenamuosius namelius. Buvo suręsta dešimt gyvenamųjų statinių. Tą vietovę visi ėmė vadinti kaimeliu Litva. Tame varde buvo daug prasmės...

Netrukus A.Žilėnas baigė vairuotojų kursus, automobiliais vežė iš kirtaviečių medžius. Iš pradžių gavo tokią mašinėlę be stabdžių, be starterio. O vietovės ten kalnuotos, keliai nelygūs, duobėti. Bet darbo nepasirinksi, jei esi „šoferis“, džiaukis tuo, ką gavai. Vėliau gavo šiek tiek geresnį automobilį.

Nuotraukos pasakoja apie gyvenimą ir viltį

Tokiomis sunkiomis ir sudėtingomis gyvenimo bei darbo sąlygomis Antanas nenusiminė, nenuleido rankų, tikėdamas, jog kada nors grįš į tėvynę. Visai negėrė, nerūkė, trumpas laisvalaikio valandas išnaudojo prasmingai.

Antano svajonė buvo susimontuoti nors detektorinį radijo imtuvą su ausinėmis. Po ilgų ir kantrių bandymų tai padaryti pavyko. Nors tas imtuvėlis priėmė tik vieną, Krasnojarsko, radijo stotį, bet vis šis tas. Vėliau susigalvojo įsigyti geresnį radijo aparatą. Kiek pataupęs, už 50 rublių nusipirko radijo imtuvą „Rodina“. Jį jau pasiekdavo „Amerikos balso“ laidos. Antanas keldavosi ketvirtą valandą ryto ir klausydavosi tų laidų, kurios teikdavo daug vilčių. Tiesa, jos išsipildė negreit, dabar kalba pašnekovas.

Po kurio laiko prisidėjo dar vienas pomėgis – fotografija. A.Žilėnas padarė tremtyje ne dešimtis, o šimtus ar dar daugiau nuotraukų. Šiandien jis nemažą pluoštelį padeda ant stalo ir pasakoja. Štai čia jis pats, čia jo draugai tremtiniai miško kirtavietėje, kitoje nuotraukoje – jo draugai prie tvorele aptverto lietuvio tremtinio kapo. O štai ir tremtinių kaimelis Litva, kupeta šieno, kuriuo žiemą šerdavo savo karvutę, čia įamžintos tremtinių vestuvės, kitoje nuotraukoje – vėl jis pats ir J.Variakojis. Dar vienoje – Antanas su žieminiu paltu, kuriuo dalijosi su tėvu, nes dviejų paltų įsigyti nebuvo už ką, čia tėvo nuotrauka su tuo pačiu paltu ir kt.

O įsigyti fotoaparatą tais laikais, ypač tremtiniui Sibire, nebuvo paprasta. Fotoaparatų buvo tik pačiame Krasnojarske, maždaug už 200 kilometrų. Ir atkaklus lietuvis rizikavo – juk tuomet jam buvo uždrausta išvykti toliau rajono ribų. Bet šiaip taip, per didelį vargą, nuvyko. Krasnojarske Antanas nusipirko fotoaparatą „Smena“. Šiandien jis pats stebisi, kaip jo pakelyje į tą miestą ar pačiame Krasnojarske niekas nesulaikė, nepatikrino dokumentų, kurių jis nepasiėmė. (Tuomet būtų paaiškėję, kad jis neturi teisės išvykti iš rajono, kad jis – tremtinys, gal net bėglys.) Matyt, Antaną gelbėjo Aukščiausiosios jėgos...

Labai įdomu ir tai, kad Antanas nieko nenutuokė apie fotografavimą, nežinojo, kaip tai daroma, kaip gaminamos nuotraukos ir kt. Bet vėl nugalėjo atkaklumas, drąsa. Karačinske jis nusipirko fotopopieriaus, chemikalų, didintuvą „Fotak“. (Jį, beje, parsigabeno į Lietuvą.)

O tada išsamiai išnagrinėjo prie fotoaparato pridėtą instrukciją ir ėmėsi darbo. Pamažėl fotografuoti sekėsi vis geriau. Ypač mėgę fotografuotis rusai, o ir lietuviai norėjo turėti prisiminimų iš tremties. „Iš fotografavimo uždirbti nesiekiau. Man buvo malonu padėti kitiems. Nors ir tuo“, – sako Antanas.

1959 metais grįžo į Lietuvą. Sunku, beveik neįmanoma buvo prisiregistruoti, susirasti darbą. Bet po vargų, net kai kurių priverstinų gudravimų visos kliūtys buvo įveiktos. Baigtas Kauno politechnikumas, dirbta kai kuriose įmonėse. Bet už žmonių nuvežimą į Šiluvos atlaidus jam buvo atimta teisė dirbti nors ir nedidelį, bet vadovaujantį darbą. Jam ir jo žmonai Aldonai teko patirti nemalonumų už labai aktyvią veiklą dar ankstyvojoje Sąjūdžio veikloje, kai dar gyvavo komunistų partija.

Šiandien A. Žilėnui – 73-eji. Ir dabar yra aktyvus, dalyvauja įvairiuose tautiniuose, katalikiškuose renginiuose. Be to, kaip sakoma, nepaleidžia iš rankų fotoaparato. Sukaupta daugybė nuotraukų, skaidrių iš tų renginių, tėvelio ir mamos kapų nuotraukos Dusetose ir begalė kitokių.

Tik buvusįjį tremtinį liūdina šių dienų Lietuvos kai kurių žmonių nesąžiningumas, doros, teisingumo stoka. „Sibire mes stengdavomės vieni kitiems ištiesti pagalbos ranką, padėti, patarti. Dabar Lietuvoje matau daug blogybių...“, – samprotauja Antanas. Paima vieną kitą nuotrauką ir sako: „Tikiuosi, ateityje Lietuva bus gražesnė“.

Kaunas

Antano ŽILĖNO asmeninio archyvo nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija