Prasmingas gyvenimo kelias ir dosni širdis

Rūta JONUŠKIENĖ

Tautodailininkė Zosė Bartašienė prie jos nutapyto kunigaikštienės Birutės portreto Autorės nuotrauka

Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvenanti tautodailininkė Zosė Bartašienė sausį šventė garbingą savo amžiaus jubiliejų – aštuoniasdešimtmetį. Šia proga Utenos kraštotyros muziejuje buvo surengta jubiliejinė Z.Bartašienės tapybos ir rankdarbių paroda, atspindėjusi įvairiapusį moters talentą ir įdomų gyvenimo kelią.

Bėgančio laiko nesustabdysi

„Dabar dažnai pagalvoju – gal aš sapnuoju, kad esu tokia sena ir turiu jau tiek metų. Gal nubusiu iš šito sapno, ir viskas paaiškės. Betgi žiūriu, kad sapnas tęsiasi“, – smagiai juokdamasi aiškina Z.Bartašienė, jaukiai įsitaisiusi savo namelių didžiajame kambaryje, kuris primena dailės galeriją. Jos ir dukters Nijolės tapytais paveikslais nukabintos visos sienos, o tie, kurie netilpo (jų tikra gausybė!), surikiuoti tiesiog ant grindų ir visur, kur tik galima... Tie paveikslai – ne šiaip sau daiktai. Jie – visas moters gyvenimas, kuriame būta ir didžiulės meilės, ir skausmo, ir skaudžios vienatvės valandų, ir tylaus džiaugsmo savimi ir pasauliu...

„Bėgančio laiko nesustabdysi. Jeigu atėjai šian pasaulin, tai turėsi iš jo ir išeit. Sako, jaunas gali mirt, o senas – turi, – ramiai filosofuoja moteris. – Rytais žiūrėdama veidrodin matau, kad esu nebe ta – plaukai buvo juodi ir vešlūs kaip kepurė, akys tamsiai rudos ir didelės. Dabar ir akys nusmuko, ir galva pražilo... Tik širdis be raukšlių...“

Kaip gražūs paveikslai

Ir prisimena Z.Bartašienė jaunystę – kaip eidavo į Debeikių bažnyčią giedoti, kaip prie „bobinčiaus“ stovėdavo ištisa eilė bernų, kaip panos paslapčia žiūrėdavo į juos, o jie – į paneles, kaip paskui „spaciruodavo“ po miestelį... „Turėjau labai gražią dėdienę. Tuomet jai gal buvo apie penkiasdešimt ar daugiau metų. Grįžtu iš pasivaikščiojimų ir vis, būdavo, klausiu dėdienę – pasakyk man, kaip tau tie bernai matos: ar gražūs, ar išvaizdūs? Žinai, vaikel, sakydavo man ji, manęs tie bernai jau nebedomina. Man jie tik kaip gražūs paveikslai. Aš galvodavau – niekas į ją, seną, nebežiūri, tai ir nebedomina... Dabar pati įsitikinau, kad mano dėdienė buvo teisi – ir man dabar jauni bernai tik kaip gražūs paveikslai“, – juokiasi moteris, sklidina gyvenimo išminties ir patirties.

Nutapys gyvybės kupiną kaimo vakarušką

Tautodailininkė Z.Bartašienė vadina save optimiste – jai visada viskas gerai, visada linksma, ji nemėgsta skųstis gyvenimu ir aimanuoti. Gal dėl to ir akys jaunai žiba, ir raukšlių veide beveik nematyti...

Žiemą moteris mezgė megztinius, tačiau galvoj vis sukosi kitos mintys. „Rengiuosi paišyti kaimo vakaruškas. Jau buvau vieną nupaišius, bet prieš daugybę metų nupirko Liaudies meno rūmai, – sako tautodailininkė. – Tame paveiksle buvo pavaizduotas toks kaimo namas; iš jo išeina bernas su merga, kieme tvora, galunamėj – langas, prie kurio sėdi sena bobutė, žydi pelargonijos, prie medžio groja muzikantai ir šoka jaunimas, kaimo bobelės, susėdusios ant suolelių, šnekėdamos žiūri į šokančius, o per kiemą višta vedasi pulką viščiukų... Rengiuosi tą paveikslą atkartoti. Žinau, kad toks pat tikrai nebus...“

Dalija dvasios šilumą

Z.Bartašienės namai visada garsėjo vaišingumu. Mėgdavo pas ją užsukti ir garsūs artistai, režisieriai, menininkai. Visiems ne tik minutėlę laiko ji rasdavo, bet ir mažą smetonišką taurelę pačios pagal klebono gaspadinės receptą pagaminto midaus įpildavo, griežinėlį nepaprastai kvapnaus ir gardaus skilandžio atpjaudavo, arbatos išvirdavo. Kalbėdavo apie knygas, apie meną, apie gyvenimo prasmę. Turtai – ne vien pinigai, bet ir dvasios šiluma, kuria moteris tebesidalija su žmonėmis iki šiol. Tik svečių užsuka kur kas mažiau negu prieš dvidešimt ar dešimt metų. „Daug mano draugų jau išmirė, o iš ano pasaulio niekas nei atvažiuoja, nei paskambina. Tik prisiminimai lieka, – linguoja šviesią savo galvą Z.Bartašienė. – Kartais dar aplanko Stasys Karanauskas, uteniškiai literatai“.

Skaito ir pati kuria

Moteris daug skaito. „Akinių man dar nereikia, – pasigiria. – O knygos sudėtos taip, kad visada galiu rasti tą, kurios man reikia. Ką aš dabar skaitau? Ogi Balzaką, Žiulį Verną, Aleksandrą Diuma, Stendalį, mėgstu Juozo Paukštelio, Juozo Baltušio knygas. Aš per jokius perversmus nieko neišmečiau. Knygos man – pats didžiausias turtas“.

Daug tų turtų Z.Bartašienės namuose. Ir ne šiaip į lentynas sudėtų dėl grožio – visos knygos perskaitytos po keletą kartų, o poezijos posmus, labiausiai kritusius į širdį, moteris ir dabar išmoksta mintinai. Ir pati rašo. Jos eilėraščių sąsiuvinyje – posmai apie gimtinę, draugus, gimtąją tarmę, jaunystę, bėgantį laiką:

Prailgo dienos, vargais apkartusios,
Prailgo naktys, sapnų nemačiusios.
Žvelgiu į tolį – akys rasoja,
Prabėgę metai kažkur klajoja.
Žvelgiu į tolį, į Amžinybę,
Greitai prieisiu šios žemės ribą.
Žvelgiu pro langą – bijūnai vysta.
Jau kas praėję, tas nebegrįžta.

Gyvenimas yra gražus

Gražiausiais gėlių žiedais siuvinėtos staltiesės ir takeliai, nertos servetėlės, austos lovatiesės – rodos, viskam gyvenimo neužtektų... Moteris jauna liko našlė, dorais žmonėmis užaugino sūnų ir dukrą, dirbo, dirbo, dirbo... „Paraudodavau viena, kai niekas nematydavo. Žmonės man kartais sakydavo: „Kodėl tu, Bartašien, niekada nesiskundi? Argi tau nesunku?“ Ir prisipažįsta: „Visko buvo, visko. Visus ūkio darbus moku. Bet nesiskundžiau ir nesiskundžiu. Vis dėlto gyvenimas yra gražus“.

Toks jis yra ir paveiksluose su žydinčiais kaimo moterų darželiais, kasdieniais darbais ir rūpesčiais, rugiapjūčių karščiu ir bulviakasio klegesiu, su vėjo malūnais ir tyliais Aukštaitijos peizažais. Kiek tuose paveiksluose tylaus gyvenimo džiaugsmo, skaidrios svajonės, šviesios minčių ir galvojimų poezijos!

Stebuklingas magnečiukas

Kartą besišnekučiuojant apie paveikslus ir gyvenimą, Z.Bartašienė lyg tarp kitko užsiminė apie stebuklingą magnečiuką, traukiantį žmones į jos namus. Ilgai tąkart galvojau, kas yra tas keistas ir nematomas daikčiukas. Vėliau, žiūrėdama Zosės ir jos dukros Nijolės paveikslus, klausydama ramiu balsu deklamuojamų eilėraščių, vaizdingų pasakojimų apie gyvenimo kelyje sutiktus žmones, matydama visada giedrą ir motiniškai šviesų veidą, supratau – tas žmones traukiantis magnečiukas yra pati svetingų ir jaukių namų šeimininkė, mokanti džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra, ir tą džiaugsmą perteikti kitiems. Esu įsitikinusi, jog tas, kuris nors kartą svečiavosi Z.Bartašienės namuose ir bendravo su šia savo buvimu Aukštaitijos žemėje besidžiaugiančia moterimi, dar kartą sugrįš pas ją. Jei ne keliais ir takeliais, tai bent mintimis, svajonėmis, prisiminimais, nes mes visi grįžtame ten, kur mūsų laukia, kur esame lyg namuose tarp pačių artimiausių savų žmonių.

Tegu dar ilgai negęsta žiburys namų languose, tegu teptukai kvepia aliejiniais dažais ir svaigiomis jaunystės pavasarių alyvomis, tegu paveiksluose groja, šoka, dainuoja, vaikus augina ir dirba žmonės, sutikti ir nesutikti, matyti ir nematyti... Galbūt iš tikrųjų metai yra tik sapnas, nes kuriančio žmogaus širdis ir akys niekada nesensta.

Vyžuonos, Utenos rajonas

© 2005 "XXI amžius"