Meilė tęsiasi… penkiasdešimt metų

Rūta AVERKIENĖ

Kun. Algis Vaickūnas laimina Juzės ir Stanislovo Česnulevičių auksinę santuoką

Neįprastos iškilmės bažnyčioje

Šią vasarą Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo bažnyčioje buvo neįprastos iškilmės – šios parapijos klebonas kun. Algis Vaickūnas Santuokos sakramentą suteikė ir auksinius žiedus pašventino „auksiniams vestuvininkams“ – penkiasdešimt metų vedybų jubiliejų šventusiems marcinkoniškiams Juzei ir Stanislovui Česnulevičiams. Po jų garbei aukotų šv.Mišių ir klebono palaiminimo vestuvininkai sulaukė Marcinkonių etnografinio ansamblio dainininkių sveikinimo dainų ir būrio marcinkoniškių sveikinimų.

Klebonas kun. A.Vaickūnas sakė, jog ši sutuoktinių pora yra geriausias katalikiškos ir vienas kitam ištikimos šeimos simbolis, iš jų kantrybės ir pakantumo turėtų mokytis visi.

Juzė ir Stanislovas – gerbiami ne tik Marcinkonyse, bet ir visame Varėnos krašte. Per dainas, dzūkiškų tradicijų puoselėjimą, dzūkišką nuoširdumą ir vaišingumą suradę takelį į žmonių širdis, Česnulevičiai gali didžiuotis, kad yra mylimi visur.

Jų erdvioje pušynėliais apsuptoje sodyboje Marcinkonyse niekuomet netrūko svečių, todėl ir į auksinių vestuvių iškilmes pas Juzę ir Stanislovą suvažiavo didelis būrys giminaičių ir draugų. Į bažnyčią vestuvininkai važiavo bričkomis per visą kaimą. Toks, sakoma, senovinis dzūkiškas paprotys. Nors, kaip patys sakė, niekuomet nebuvo matę, kaip švenčiamos auksinės vestuvės.

Ne pagal metus jaunatviška ir daili Juzė, pasidabinusi puošnia suknele, ir Stanislovas, pasipuošęs specialiai auksinėms vesuvėms skirtu kostiumu, orūs ir susikaupę suklaupė prie altoriaus ir vienas kitam prisiekė amžiną meilę ir ištikimybę artimųjų ir svečių akivaizdoje.

Po šv.Mišių vestuvininkai vėl susėdo į bričkas ir per visą kaimą nurūko linksmybių tęsti artimųjų ir draugų rate.

Kokia didžiausia dovana vestuvių proga jiems buvusi? Juzė, negalėdama paslėpti jaudulio, sako, kad pati netikėčiausia ir džiugiausia staigmena – specialiai senelių iš Amerikos atvykęs pasveikinti mylimas vaikaitis Aivaras su amerikiete žmona. „Taip pat, žinoma, visi, kurie mus prisiminė ir pasveikino, kartu su mumis džiaugėsi mūsų švente,“- sakė Česnuliai.

Gyvenimas nelepino

Juzė kaip šiandien prisimena ir su visomis smulkmenomis pasakoja apie savo jaunystę. Nelengva ji buvusi. „Augom pas tėvulius penkiese, dar keturi maži mirė“. Teko daug ir sunkiai dirbti. Jauna pradėjo verpti ir austi, dar prieš ištekėdama tris rietimus drobės buvo išsiaudusi. O kaip su savo viso gyvenimo meile susipažino, šiandien Juzė pasakytų, kad gal tai ir lemtis.

Stasio tėvas dirbo brigadininku sodinant mišką. Ji, tėvų paraginta, nuėjo pas būsimą uošvį darbo ieškoti. Kaip šiandien atsimena, kad tuomet uošvis pažadėjo duoti darbo, tik paprašė padėti iš vežimo į kluoną šieną iškrauti. Pamatęs, kaip greit mergaitė sukasi, lyg juokais paklausė: „Tai gal tu būsi mano marti“.

Stasys, santūriai žmonai pritardamas, irgi prisimena praeitį. Mama mirė, kai dar mažas buvo, teko taikytis prie pamotės, Dzūkijoje močiaka vadinamos. Kaip pirmą kartą patikusią mergaitę pašokdinęs, o vėliau per draugų vestuves nuo ilgų plaukų kaspiną tyčia nurišęs, kad vėliau galėtų ją aplankyti ir tą kaspiną grąžinti. „Taip ir užsimezgė ta mūs meilė…“. Abu gerai prisimena, kad nei Juzės tėvai jų draugystei nepritarė, nei Stasio tėvas su pamote. Stasio tėvai norėję turtingesnės marčios, sakydami, kad gal jis kur rastų ir „bagotesnę“ (turtingesnę), o Juzės – geresnio žento. Stasys sako: „Nor an jos pirkios kamino pažiūrau, ir tai geriau pasidaro... Draugavom nieko nepaisydami beveik dvejus metus. Meilė viską nugalėjo…“

Prisimena gerai ir savo vestuves. Oi, ne tokios, kaip auksinės, jos buvusios. Pasipuošusi žalia su ąžuolo lapeliais pačios siūta suknele, medžiagą kuriai Vilniuje išrinko Stasys, įsisegusi į ilgas kasas rūtų vainikėlį, įsikibo Stasiui į parankę ir nuėjo į bažnyčią. „Tėvas ir mama nė neatsisveikino, nuėjo kluonan rugių sijot“, – be pykčio prisimena.

Sutuokė ir palaimino juodu ilgametis Marcinkonių parapijos klebonas kun. Nikodemas Pakalka. „O kai grįžom po šliūbo, pamotė davė pietums putros. Pavalgę nuėjom šieno grėbti“.

Juzė, prisiminusi jųdviejų gyvenimą, sako, kad visą gyvenimą daug dirbo: Stasys eiguliavo, o ji sodino mišką, drauge su juo grybavo, uogavo, net Baltarusijoj rovė „lapelius“ (meškauogių lapus). Neužgyveno kažin kokio turto, bet, ai, argi turtai gyvenime svarbiausia. Česnulevičiams – tikrai ne. Jiems didžiausia vertybė – artimųjų pagarba.

Laimingi… dabar ir visados

Juzė ir Stanislovas dorai užaugino dvi dukras. Vyresnė, Aldona, su šeima jau kuris laikas gyvena Amerikoje. Jaunesnė, Angelė, gyvena Marijampolėje. Česnulevičiai didžiuojasi savo dukterimis, trimis vaikaičiais. Todėl ir patys yra mylimi. Vaikaičio žmona, pirmą kartą atvykusi iš Amerikos į Lietuvą ir tik truputį pramokusi lietuviškai, vis kartojo seneliui Stasiui: „Aš tave myliu“.

Abu sakosi, kad dabar norisi dar ilgai ir laimingai kartu gyventi.

„Viso būna tan gyvenima, ale visa po kojom mini ir aini, gyveni. Būna kap kadu negerai, širdzy kap raplėm spaudzia, ale neduodzi valios ašarom“, – gražia dzūkiška šneka pasakoja Juzė. Tuomet prabyla širdis dainom, tom senovinėm, dar iš bobulės ar mamulės išmoktom. Apie siratėlės sunkių dalių, kitus vargus. Kiek dainų Juzė žinanti, net pati negali suskaičiuot. Daug, labai daug. Jau trisdešimt penktus metus abu su Stasiu Marcinkonių etnografiniame ansamblyje dainuoja, o kokį smagų kadrilių tik abu moka sušokti!

Šermenyse, bažnyčios chore – abu irgi nepakeičiami giesmininkai. Visas jų gyvenimas susijęs su liaudiškomis dainomis, senovinių dzūkų tradicijų puoselėjimu. Todėl daug kur ir koncertuoti teko – Amerikoj, Švedijoj, Olandijoj, o kiek dar kartų Lietuvoj!

Nieko, oi, nieko gyvenime jie nesigaili, svarbiausia, kad abu šalia, pasitardami ir senatvės sulaukė. Juzė Dievui vis dėkoja už gerą balsą, gerą atmintį ir linksmumą.

„Graži, oi, graži buvo jaunystėj Juziulė – ilgaplaukė linksmuolė iš jaunulių kampo“, – prisimena vyriškis. Tokių gražių Marcinkonyse gal nė nebuvo, svarsto. Ir nusikvatoja Juziulė savo užkrečiamu juoku, ir, rodos, nėra sunkumų jų gyvenime, vien džiaugsmai.

Tokius juos pažįsta ir marcinkoniškiai – nuolat linksmai nusiteikusią Juzią ir šmaikštųjį, subtilaus humoro nestokojantį Stasį. Abu sako, kad neplanavo švęsti tų auksinių vestuvių, bet dukros labai norėjo tėvelius pagerbti, sakydamos: „Kų jūs gyveniman gero turėjot – cik dyrbot, tai nor dabar pašvęskit“. Gera nuotaika taip ir sklando jų namelyje, kvepiančiame Juziulės keptomis grikinėmis „babkomis“, „ausytėmis“ su grybais ir kitais dzūkiškais skanėstais.

Sužiba ant abiejų rankų auksiniai raižyti žiedai, iš už Atlanto tėveliams atvežti dovanų auksinėms vestuvėms. Juos Juzė ir Stanislovas, kaip abiejų amžinos meilės ir ištikimybės simbolį, pasižadėjo nešioti amžinai...

Marcinkonys, Varėnos rajonas

Autorės nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"