„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2005 m. lapkričio 18 d., Nr. 5 (15)

PRIEDAI









Jis su Tavimi, Tėvyne

„Laiminga ta šalis, kurioje protingiausi ir doriausi tampa mokytojais“. Tai nepaneigiami Sokrato žodžiai. Tokia laiminga šalis buvo ir Lietuva. Buvo… Mano kartai dar teko laimė per pamokas klausytis žodžių tų, kurie, nešiodami saulę savyje, ta šviesa nušvietė ir kitus. Niekas geriau už mokytojus neperteikdavo moralės, kilnių poelgių, tėvynės meilės, tikėjimo išminties, pagaliau elementarios atsakomybės ir ištikimybės principų. Jie dažnai jau iš nebūties su pasididžiavimu žvelgė į savo buvusius mokinius – Nepriklausomybės kovų savanorius, 1941 metų birželio sukilėlius, pokario metų narsiuosius Lietuvos partizanus, dvasinės rezistencijos dalyvius.

Ačiū jums, tos tikros Lietuvos tikriesiems mokytojams. Ačiū, kad rodėte kelią į Laisvės žiburį. Nesvarbu, kad tas kelias buvo žuvusių jūsų geriausių mokinių kūnais nuklotas. Toks jau yra kovos kelias. Mokiniai kovoje krito, neklausę, kiek reikės mokėti už kančias, už prarastą jaunystę. Jūsų mokiniai nemokėjo pasielgti kitaip.

O kiek mankurtų šiandien užsiprašo (net pasidera) vien už rankos pakėlimą balsuojant? Kiek iš jų atsižegnoja nuo vakarykščio ta pačia ranka, kuri buvo pakelta balsuojant „už“. Už dvasinį genocidą, už mokslo, už kūrybinį, už teisių ir paminklų naikinimą. Už rūpinimąsi tik savimi šiandien!

Taip buvo lemta, kad šiais metais Tarptautinę mokytojo dieną (spalio 5-ąją) sutikau Palangos miesto ligoninėje kartu su anos, senosios kartos buvusiu mokytoju Vytautu Jurevičiumi. Kaip susitarusios sustreikavo mūsų abiejų tuo pačiu ritmu plakančios širdys. Nesulaukė mokytojas sveikinimų iš niekur. Kaip sulauks, jeigu iki 1990 m. kovo 11-osios net 44 metus kentė lagerių ir tremties siaubą (nekūrė Lietuvoje kolūkių, nešlovino KPSS). Kaip sulauks, jeigu jau nepriklausomoje Lietuvoje, nepritaręs šūkiui „Išvokime Lietuvą kartu“, buvo niekšiškai apšmeižtas, o šmeižtas įteisintas sovietinio mąstymo papirktų teisėjų, kurie vadovavosi „tik įstatymu“. Pagaliau kaip sulauks pasveikinimo toks, kuris ženkliai daugiau davė Lietuvai, daugiau ir ilgiau kentėjo už tuos, kuriems užkabinti Vyčio kryžiai ir kiti gal tik už nuolankumą skirti ordinai. Deja, pasiklysta tarp tikrų ir netikrų didvyrių, gyvų ir tautai pusiau mirusių veikėjų. Tylių ir apie savo nuopelnus garsiai rėkiančių.

Ta tarptautinės šventės diena, taip pat ir kitos, kartu su mokytoju Vytautu ligoninėje praleistos savaitės dienos man tapo tikra tautine mokykla. Jos suteikė galimybę giliau pažvelgti į tikro lietuvio sielą, suvokti tikrąsias vertybes, peržvelgti savo nueitą kelią. Nesiskundė mokytojas savo likimu. Jis išgyveno dėl dabartinių nutautinamų moksleivių, niekaip negalėjo susitaikyti su Lietuvos skurdinimo politika, naujų politrukų veidmainiavimu, raudonųjų ir baltųjų gobšumu. Ne kartą mačiau jo veide ir ašaras. Pateisinu tą jautrumą, pateisinu tą skausmo išraišką dėl savo tėvynės. Kitaip net nesuprasčiau, kas žmogaus krūtinėje: neabejinga širdis ar šaltas akmuo.

Suprantu, kad žmogaus likimą paskiria Dievas. Tačiau negaliu susitaikyti su tuo, kad, praėjęs nesuskaičiuojamus pragaro ratus, mokytojas Vytautas net šiandien žvelgia į savo tėviškę pro strypus metalinės tvoros, juosiančios jau sovietmečio ponų pilį. Tarsi pro grotas žvelgia į savo tik mintyse likusius vaikystėje pramintus takelius, išlikusį tėvelio sodintą ąžuolą. Kodėl tą žmogų visą gyvenimą supa grotos? Už ką? Nejaugi tai jį lydės iki grįžimo į Amžinojo Tėvo namus? Mokytojo ir poeto poezijos rinkinyje „Skausmo akordai“ tarsi patvirtinama jo lemtis, jo gyvenimo prasmė:

Aš su Tavim, Tėvyne,

Kai palinkai po kryžium,

Kai Tu klūpai pusnynuos,

Kai Tu pakilti ryžais,

Aš su Tavim, Tėvyne.

Sigitas ŽALNERAVIČIUS

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija