Gyvenime – įsipareigojimai sau ir artimui

Jadvyga DAMUŠIENĖ

Devyniasdešimtmetė vilnietė Jadvyga Aleksandra Damušienė – vyriausia Lietuvoje vairuotoja Roko Medonio (ELTA) nuotrauka

Spalio 29 dieną minint aktyvios ateitininkų išeivijoje darbuotojos Jadvygos Damušienės 90 metų sukaktį, solenizantė parengė ilgą kalbą gausiems svečiams tikėdamasi, kad svečiavimosi metu tai bus pokalbių tema. Bet dėl daugybės sveikinimų teko sutrumpinti jos kalbą. Tarp sukaktuvininkę sveikinusiųjų buvo „Į laisvę“ žurnalo redaktorius V.Vitkauskas, Ateitininkų federacijos pirmininkas L.Serapinas, Lietuvių fronto bičiulių veikėjas J.Kojelis, šeimos draugas J.Kazickas, Vilniaus ateitininkų atstovas V.Vaičaitis ir kt. „Dainavos“ stovyklos augintinė, Detroito (JAV) Dievo Apvaizdos bažnyčios tarybos pirmininkė B.Bublienė pasveikino atsiųsdama sveikinimo telegramą. Duktė Gintė Damušytė, URM darbuotoja, ambasadorė ypatingiesiems pavedimams, sveikino mamą savo ir kitų jos dviejų sūnų bei vaikaičių vardu. Solenizantės parašytas, bet neišsakytas svečiams mintis spausdiname „XXI amžiuje“.

Mieli ir brangūs sveteliai, nepagailėję šio ilgo savaitgalio laiko ir atėję atiduoti dėmesį žmogui, nešantį jau didelį gabalą jam skirtos žemiško gyvenimo kelionės. Žinoma, duotos ne veltui, su įpareigojimu, kaip krikščioniui dera, gyventi dorai ir dirbti, ir mylėti savo artimą, kaip patį save. Įsipareigojimas nelengvas, bet nemaža dalimi įmanomas, jei stengiesi giliau suprasti savo žemiškos kelionės tikslą ir įsipareigoji jo siekti.

Ir mudu, aš ir mano a.a. vyras Adolfas, įsipareigojome gyventi ne tik sau, bet ir artimui. Išgyvenome kartu per 65 metus, išauginome keturis vaikus, davėme aukštąjį mokslą ir prisiėmėme atsakomybę už šeimos paruošimą vertybiniam gyvenimui. Nesirengiu skaičiuoti savo darbų gyvenimo kelyje, bet šia proga noriu pasakyti, kad aš buvau ne tik Damušio žmona, bet ir asmuo pats per save. Mudviejų įsipareigojimai bėgančiame laike buvo skirtingi, bet aš savo laiko nekalkuliuodavau savo naudai, visada įtraukdavau į savo vyro aukos darbą. Tuo pačiu atsilygindavo man ir mano vyras, ir dažnai savo draugams sakydavo: „Nežinau, kuris kuriam padedam, žmona man ar aš jai“. Ir taip, paremdami viens kitą, gyvenome didelėje darnoje per visus 65 vedybinio gyvenimo metus. Tai jau pelnytai atlikta šventa krikščionio, kataliko pareiga.

Pagrindinis mūsų gyvenimo rūpestis, atsiradus svetimame krašte, palikus savo tėvynę, buvo mūsų tautinio ir savojo tikėjimo išlaikymas sutiktame įvairių tautų ir religijų konglomerate. Užsidegėme idėja įgyti gerą gabalą žemės, toli nuo miesto dulkių ir kitų (dvasinių) teršalų, įrengti lietuviškam jaunimui stovyklą ir krikščioniška dvasia kiekvieną vasarą „keliauti Lietuvos keliu“ su Amerikoje ar kitur augančiu jaunimu. Idėja sulaukė entuziastingo ateitininkų organizacijos pritarimo ir Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos palaiminimo ir paramos. Taip netoli Detroito, Mičigano valstijoje, JAV, gimė jaunimo stovykla. Po poros metų ji gavo krikšto vardą „Dainava“. Ir jau vasaros stovyklautojų balsais prie laužų pradėjo skambėti šūkis: „Stovykla – Dainava–Lietuva“. Ir ta „Dainava-Lietuva“ švenčia šiandien savo 50-ąjį gimtadienį.

„Dainava“ – tai mudviejų su vyru ir visų mūsų talkininkų širdies bei meilės darbas Lietuvai tėvynei ir didžiausias mūsų darbų palikimas mūsų tautos išsilaikymui išeivijoje. Ji tapo lietuviško žodžio tvirtove, ir tik dirbančiųjų aukos dvasia buvo realizuota.

Ar galima būtų šiandien rasti ką nors panašaus Lietuvoje, kad po kasdieninių sunkių darbų, skirtų šeimos pragyvenimui, žmogus atiduotų metų metus nemokamo darbo visais vasaros savaitgaliais, nemažai jų ir žiemą? Mudu asmeniškai atidavėme daugiau kaip 30 savo gyvenimo metų „Dainavos“ rūpesčiams ir darbui. To didelio užmojo darbo kelyje buvo dar smulkių darbų ir darbelių, kuriuos įveikę džiaugdavomės kartu ir liūdėdavome dėl nesėkmių. Bet visi tie darbai laikė mus didelėje darnoje. Manau, kad ir vedybinio gyvenimo įpareigojimą atlikome visiškai ir šventai.

Dabar, baigdama savo ilgą žodį, noriu jums padėkoti už kantrybę ir prašyti jūsų ją dar ilgiau palaikyti, nes noriu pasidalyti mintimis skaitytos prieš keletą metų knygos, kurios jau pirmas sakinys suintrigavo ir nedavė ramybės visą dieną. O jis prasideda taip: „Hm, na, ir keistas dalykas tas gyvenimas. Štai jau daug metų praėjo nuo to laiko, kai aš be savo sutikimo patekau ant rutulio pavidalą turinčio žemės mechanizmo ir prilipau prie jo kaip musė prie globuso“.

O kadangi aš esu prilipusi prie to „globuso“ jau 90 metų, tai, prisiminusi tą skaitytą knygą, noriu kai kuriomis mintimis pasidalyti su jumis visais, kurie taip pat esate prilipę prie to „globuso“ daugiau ar mažiau metų, bet visi esame to rutulio gyventojai.

Taigi tos knygos autorius sako: „Tik pagalvokite, kad tas rutulys, Žeme vadinamas, sukasi apie savo ašį net 1000 km per valandą greičiu ir 108 tūkst. km per valandą greičiu apibrėžia apie Saulę elipsės formos orbitą. Ir nuo šio momento iki tos pačios valandos rytoj Žemė padaro tik vieną apsisukimą apie savo ašį, bet mes per tą laiką pralekiame tarpžvaigždėje erdvėje šimtus tūkstančių kilometrų ir, kas svarbiausia, mes visai to nejaučiame, o tas gi kartojasi visą laiką, ir mes sukamės, sukamės prikabinti toje vienoje iš Saulės palydovų planetoje“.

Ir autorius, pateikęs Žemės sukimosi mechanizmą, pereina prie mūsų pačių, žmogaus mechanizmo – širdies, kuri dirba dieną ir naktį, ir mes savo jėgomis negalime jos sustabdyti, o ji net 100 tūkst. kartų per parą išsiplečia ir susitraukia.

O dažnai ir per dieną mes nesame ten, kur gyvename, kur esame lokalizuoti tam tikrame erdvės taške. Kodėl? O todėl, kad mumyse yra toks kitas dalykas – dvasia, kuri mus dažnai palieka ir vienu akimirksniu perlekia į tolimiausios erdvės taškus. Todėl, mielieji, ir mūsų, grįžusių į tėvynę po 50 metų, sakymas, kad mes niekada nebuvome palikę Lietuvos, yra labai labai teisingas, nes mūsų dvasia visą laiką buvo Lietuvoje, o darbuose jai klausėmės tik širdies.

Pagal tos knygos autorių, mes visi sėdime savo gyvenimo baidarėse, irkluojame ir plaukiame tik gyvenimo paviršiumi, aptarinėjame praeitį ir bandome numatyti ateitį. Imame viską, kas pasiekiama ir apčiuopiama, ir tuo džiaugiamės. O jei kuriam šiandien pasiseka „išlipti į krantą“, tai, tik savojo intereso vedamas ir dėvėdamas įvairių spalvų juokdario apdarą, lengvai keičia tą savo idėjinį rūbą į esamos dienos gyvenimo skonį.

Ir va kas šiandien vyksta tarp mūsų valstybės „krante“ išlipusiųjų, kas baugina – nei tiesos žodžio, nei gyvenimo gėrio, nei gyvenimo grožio jų šeimose nėra, nei savigarbos, nei sąžinės, nei atsakomybės tautai bei valstybei. Todėl labai svarbu krikščioniškajai jaunajai tautos kartai ne ramiai irtis savo baidarėse, bet išlipti į krantą ir pareigingai įsitraukti į bėgantį laiką ir visomis savo jaunatvės dvasinėmis jėgomis dirbti ir reikalauti iš vyriausybės tautinės, valstybinės ir krikščioniškai švarios ir skaidrios atsakomybės.

Pasinaudodama šiandien mano amžiaus minėjimo diena ir turėdama nemažai svečių, norėjau išsakyti savo jausmus jaunesniems už mane, kad savo amžiaus kelyje tokių nemalonių valandų nesu išgyvenusi nė vienoje gyventoje valstybėje, kaip patyriau čia, savo numylėtoje tėvynėje. Tai yra: tiesos žodžio vengimas; melagingas įrodinėjimas akivaizdžiam melui pateisinti; atviras kelias melui, veidmainystei ir nedoro gyvenimo visuotinas pripažinimas ir spaudoje, ir vyriausybės sluoksniuose.

Nesu patyrusi tarp savo amžiaus kartos valstybininkų to, ką šiuo metu matau čia, šiandien. O buvo jie juk svetimųjų ir pavergti, ir paniekinti, bet tiesos žodžio neišsižadėjo, brangia kaina tai teko sumokėti, bet gėdos nepadarė nei tautai, nei valstybei, liko ištikimi ir savo Bažnyčiai.

Baigiau! Dabar tęsime svečiavimąsi, dalydamiesi mintimis ir svarstydami „gyvenimo stilių“ tų laikinai iš savo baidarių išlipusių į mūsų valstybės krantą tik savo interesams patenkinti ir negalvojančių apie viso savo gyvenimo ir darbų atsakomybę. Tam, kuris mus „prilipdė“ prie to rutulio pavidalą turinčio Žemės mechanizmo.

Agentūra „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo į Lietuvos rekordų knygą įrašė naują rekordą – devyniasdešimtmetė vilnietė Jadvyga Aleksandra Damušienė, esant intensyviam eismui, pati važiavo automobiliu „Chevrolet Corsica“ ir Vilniaus centre esančioje gana siauroje aikštelėje pademonstravo sugebėjimus su mašina apsisukti. To pakako, kad J. A. Damušienė būtų pripažinta vyriausia šiuo metu Lietuvoje žinoma vairuotoja. Ji automobilį vairuoja nuo 1952 metų.

Beje, vyriausias tarp vyrų vairuotojas, tebevažinėjantis automobiliu „Opel Astra“, yra 94 metų Adomas Pekarskas iš Ežeriškių kaimo Švenčionių rajone.

© 2005 "XXI amžius"