Pakylėti virš kasdienybės

Bronius VERTELKA

Sodelių kaimo gyventojai Vitoldas ir Angelė Razmislavičiai

„Architektas, apžiūrėdamas sakais kvepiantį gyvenamąjį namą, ant jo sienos pamatė pakabintą medžioklinį šautuvą. Staiga jis ėmė sakyti, jog tikriausiai nesu rimtas žmogus, todėl jam nėra didelio noro rašytis statinio priėmimo akte. Tik sužinojęs, kad visa medžio apdaila čia atlikta mano rankomis, atlyžo“, - nuklydęs į kelių dešimtmečių praeitį, pasakojo 78 metų Sodelių kaimo gyventojas Vitoldas Razmislavičius.

Eglė turi didesnę vertę

Jau būdamas pensininkas Vitoldas irgi statė. Medžiagų prisirinko po truputį. Pačiam rūpėjo, ar sienoms gerai bus malkoms skirti apvalūs rąsteliai. Buvo sutaręs su eiguliu, kad šis leis pasikirsti pušaičių. Savo ketinimo atsisakė išgirdęs, kad statybai geriau naudoti eglaites. Trepsint prie statinio prabėgo vasara. Išėjo klėtelės formos namukas. Tokiu kūriniu net susidomėjo pro šalį važiavę televizijos žurnalistai.

Vitoldas pats įsitikino, kad, statant medinį namą, verčiau jo sienoms naudoti eglę nei pušį. Įdėjus į savo klėtelės sieną vienintelį pušies rąstelį, po dešimties metų jį aptiko visiškai sutrūnijusį. Jį pernai turėjo pakeisti eglės rąsteliu.

Klėtelę pavertė muziejumi

Apeidamas ištuštėjusias sodybas, V. Razmislavičius atsirinkdavo jį suviliojusius senus daiktus. Parsinešė generatorių. Tokį prietaisą buvo matęs pas vieną žmogų. Jis buvo radijui kaip akumuliatoriaus. Įkinkius kabančios žibalinės lempos šilumą, šis įtaisas gamino elektrą. Iš Gelažių parsivežė per 100 metų išsilaikiusias audimo stakles. Vienoje sodyboje aptiko maždaug penkių litrų talpos butelį nuo degtinės. Ant jo šono buvo įspausti caro herbas ir žodžiai, kad stiprųjį Smirnovo gėrimą gamino Maskvos degtinės gamykla prie Špyžiaus tilto. Degtinė buvo tiekiama keturiems caro dvarams. Muziejaus savininkas sugebėjo išsaugoti Bibliją, išleistą 1812 metais. Tai yra labai puikus leidinys lotynų, vokiečių, rusų kalbomis. Nemažai retų daiktų sukeliavo į klėtelę.

Paskaito lotyniškai

Pensininkas saugo lentelę su lotynišku užrašu bei lakiniu antspaudu. Šis daiktų, skirtų Sodelių koplyčiai, lydraštis atkeliavo su Vatikano žinia 1847 metais. Tai liudijo Vilniaus arkivyskupas Dmachovskis. Įvertinant radinį, Vitoldui pravertė lotynų kalba, kurios pramoko gimnazijoje. Sodelių kaimo gyventojas teigė, jog tuo metu į bet kokį mokslą buvo žiūrima rimtai. Jis prisiminė, kaip jo vaikystėje buvo rengiama Pirmajai Komunijai. Tuo metu Antašavoje klebonavo kunigas Čepėnas. Jis turėjo daktaro laipsnį, bendravo su vyskupu M. Reiniu. Pats jis mokykloje dėstė tikybą. Tai buvo griežtas mokytojas. Nemokančiam jo dėstomo dalyko liepdavo po kelis kartus eiti pasikartoti.

Prižiūri koplytėlę

Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį aukojamos šv. Mišios Sodelių koplyčioje. Ji pastatyta 1846 metais ant Dominyko Mažeikos dovanotos žemės. Sodelių bendruomenė tinkamai prižiūri šventovę. Medinį statinį paremontuoja ir išdažo. Padarė suolus. Savamokslis dailininkas Algimantas Jasinavičius, neturintis kojos, nupiešė paveikslų. Vienas jo darbų puošia altorių. Koplyčioje vykstant šv. Mišioms, kunigui patarnauja V. Razmislavičius. Sodiečio žmona Angelė čia palaiko švarą ir tvarką. Aplink koplyčią – kapinės. Karsakiškio seniūnija padarė joms naujus metalinius vartus ir rūpinasi išvežti šiukšles.

Daugelio drožinių autorius

Razmislavičių sodyba – viena gražiausių Sodeliuose. Joje šlama kedrai, kurie išsiauginti iš sėklų. Jų parvežė Sibiro tremtinys Antanas Čeriauka. Priešais gyvenamąjį namą – tikras medžio skulptūrų parkas. Tarp jų gražiai įkomponuotas kryžius. Tai vis Vitoldo rankų darbas. Jis yra dešimties kryžių autorius. Vienas jų, darytas padedant kaimynui, iškilo prašant bendruomenei. Dirbinys iš pušies medžio, išstovėjęs dešimt metų, neatsilaikė prieš siautusį viesulą.

Sodeliečiai galvoja apie naują kryžių. Ąžuolo kamieną turi V. Razmislavičius. Iš jo jis padarytų kryžių. Žmogus laukia, ką nutars bendruomenė.

Gilios giminystės šaknys

V. Razmislavičiui teko mokytojauti. Jis mokė vaikus medžio darbų, biologijos, rusų kalbos. Dirbo kino mechaniku bei bibliotekininku. Visur buvo pareigingas ir stropus. Ne visiems jis patiko. Kažkas kyštelėjo liežuvį, jog Vitoldas dažniau prie upės sėdi gaudydamas žuvį nei dirbdamas bibliotekoje. Atvažiavo iš Panevėžio bibliotekos direktorė tikrinti anoniminio skundo, Vitoldui ji negalėjo pareikšti jokių pretenzijų. Vienas rajono partijos komiteto instruktorius vis kibo, kad jis stotų į partiją. Turbūt iš karto šis būtų šalin sprukęs, jeigu būtų žinojęs, iš kokios giminės Vitoldas kilęs.

Jo prosenelis Nikolajus Tokarevas buvo Vilniaus karinės apygardos sekretorius ir rūmų patarėjas. Jis turėjo generolo majoro laipsnį bei didžiulį plotą žemės netoli Vilniaus. Žuvo kilus karui. Palaidotas Vilniaus kapinėse, tačiau nežinoma, kur yra jo kapas.

Generolo dukra Anastasija Tokarevaitė ištekėjo už Mykolo Razmislavičiaus. Nepatiko tėvams, kad už tokio ji panoro eiti. Jaunikis nebuvo kilmingas, bet turėjo 70 ha žemės ir malūną prie Rudaminos. Jaunavedžiai susilaukė trijų sūnų, tarp kurių buvo Vitoldo tėvas, irgi Mykolas.

Nesusikrovė turtų, bet dvasiškai liko turtingas

Norėdamas susigrąžinti žemę, V. Razmislavičius turėjo eiti tikrus kryžiaus kelius. Žemės tvarkytojai rasdavo įvairių priekabių, kad tik jis negalėtų turėti tai, kas priklauso. Tai pavardės viena raidė ne tokia, tai... Tiesa paėmė viršų. Buvo nuvykęs apžiūrėti, kokia išsaugota jo nuosavybė. Vilniaus paukštynas ant tos žemės tebestovi. Yra gyvenamasis namas, tačiau jis perstatytas. Maurais užžėlė tvenkinys. Niekada Vitoldas nesiekė turtų, netgi jis automobilio nesugebėjo nusipirkti.

Gražūs nugyventi metai

Vėlų rudenį Razmislavičiai, užauginę dvi dukras ir sūnų, šventė savo auksines vestuves. Smagu senukams, kad geri jų vaikai. Rasa mokytojauja Krekenavoje. Kaip ir tėvas, ji linkusi į meną. Tautodailininkė yra surengusi ne vieną karpinių parodą. Laura sugebėjo baigti meno mokyklą Kaune, moka anglų ir prancūzų kalbas, yra apkeliavusi daugelį pasaulio šalių. O Raimundas - Anykščių rajono policijos viršininkas.

Vitoldo žmona Angelė 40 metų dirbo mokytoja Sodeliuose. Čia jiedu šeimą sukūrė. Būdama pensijoje, ji sugebėjo išmokti austi. Tereikėjo kaimynei parodyti, kaip tai daryti. Sodeliečiai Angelę buvo išsirinkę bendruomenės pirmininke. Bėgant metams, kai toks krūvis tapo per sunkus, pasiliko ji bendruomenės tarybos nare. Pasiguosti ar pasidžiaugti vis pas ją užsuka. Kada vienas sodelietis bandė „paauklėti“ savo žmoną ir pradėjo išgėręs ją vaikytis apie trobą, ši šmurkštelėjo į Razmislavičių sodybą, kur rado išsigelbėjimą. Kitą dieną išsipagiriojęs vyriškis, sutikęs Angelę, akis suko šonan.

Sodelių kaimas,

Panevėžio rajonas

Autoriaus nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“