|
Optimizmui platų kelią!
Šimtametis senukas, paklaustas, kaip tvarkė savo
gyvenimą, jei sulaukė tokio solidaus amžiaus, paaiškino:
- Nepiktnaudžiavau alkoholiu, nerūkiau, racionaliai
ir saikingai maitinausi, daug dirbau, judėjau, mankštinausi gryname
ore. Ir svarbiausia stengiausi išlaikyti pakilią nuotaiką, visą
laiką buvau nepalaužiamas optimistas, į nesėkmes žiūrėjau kaip į
laikiną, praeinantį dalyką.
Manau, šito senuko teiginio neužginčytų nei gydytojai,
nei psichologai. Jau nuo seno žinomas posakis, kad juokas ir linksmumas
atitolina nuo gydytojų ir nuo vaistinių.
Visiems aišku, kad su linksmu, kultūringai sąmojingu
žmogumi visada maloniau bendrauti negu su paniurėliu, į viską žvelgiančiu
pro juodus akinius. Optimistas pagyvina tarpusavio ryšius; o jei
dar sugeba panaudoti, kur tinka, šmaikštų, bet neužgaulų žodį, sentenciją
jis tampa varomąja jėga, pokalbiui suteikia dvasinio gaivumo.
Lietuvai, sunkiai brendančiai iš ekonominio ir
dvasinio skurdo, šiandien reikia kuo daugiau optimistų, šviesesnės
ateities vizijos puoselėtojų, nes dauguma, ypač kaimuose, nusivylę
metasi į alkoholizmą, narkomaniją. Pernelyg pesimistinės nuotaikos,
nusivylimai dažnai stumia į depresiją, nuo kurios netoli iki savižudybės.
Nėra ko slėpti: šiandien Lietuva savižudžių skaičiumi pirmauja Europoje.
Ar tai ne nusivylimo pasekmė?! Šito nebūtų, jei mes dažniau prisimintume
Išganytojo žodžius: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir
esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11, 28).
Juk ir pati Dievo sukurta bei mums duota gamta
argi neskatina džiaugtis?! Atidžiau įsižiūrėkime ir įsiklausykime:
kiek daug sutelkta ne tik grožio, bet ir džiaugsmo, giedrios nuotaikos
gėlės žiede, paukštelio čiulbėjime, upelio čiurlenime, medžių ošime
Visais metų laikais gamta teikia mums ką nors džiugaus.
Dažnai tenka susitikti ir pasikalbėti su žmonėmis,
kurie pesimistiškai žvelgia į dabartinę Lietuvos padėtį. Jie mato
tik blogį vos ne kiekviename žingsnyje: ir tas blogai, ir anas negerai
koks jau čia gyvenimas! Imi spėlioti, ar tokie žmonės ne piktybiškai
kalba apie esamą padėtį, viską apversdami aukštyn kojomis? Ar tik
nesukurstyti priešiškų politinių jėgų visa tai daro? Atsiranda veikėjų,
tempiančių lengvatikių minias į gatvinius protestų mitingus. Kiek
daug pompastikos ir dar daugiau įtūžio jų rėksmingose kalbose!
Pesimistai sunkiai pasiduoda naujovėms, nedrįsta
imtis atsakingų pareigų bei didesnės rizikos reikalaujančio darbo,
nes nepasitiki patys savimi. Negali būti geras darbuotojas ar geras
karys, jei nesi įsitikinęs savo pergale, jei sąmonę slegia išankstinis
nusivylimas. Užvis blogiausia, kai žmogus, atsidūręs ekstremaliose
sąlygose, sutrinka ir ima galvoti, kad Dievas jį turbūt užmiršo
ir nebemyli, jeigu leidžia tokius išbandymus. Ne, Dievas nė vieno
ir niekada neužmiršta. Nebuvo ir nebus žmonijos istorijoje tokio
nusidėjėlio, kurio Dievas neišklausytų ir neatleistų, jei nusidėjėlis
nuoširdžiai gailėjosi ir ryžosi taisytis. Pasitikėkime Dievo meile
bei gailestingumu ir vargai, rūpesčiai, kliūtys neatrodys tokie
baisūs. Optimistiškai, su tvirta viltimi artėkime prie Viešpaties.
Niurzglių nusivylimas nesiderina su Dievo meile. Būkime senatvėje
tokie pat linksmi kaip jaunystėje. Jaunystė, kaip vyturys, turi
savo rytines dainas, senatvė, kaip lakštingala, privalo turėti savo
vakarines giesmes, - teigia K.N.Bouvis.
Pakankamai liūdėjome, sielvartavome tada, kai
mus trėmė, šaldė, badu marino, kalėjimuose pūdė, miškuose ir mūsų
pačių namuose šaudė. Nejaugi ir dabar, atgavę laisvę, dėl laikinų
sunkumų liūdėsime ir dejuosime, galvas beviltiškai panarinę? Šalinkime
tinginystę, atpraskime nuo bolševikų botagų, vertusių dirbti didžiosios
tėvynės labui, mokykimės savarankiškai mąstyti ir veikti. Niekas
neateis už mus atstatyti tai, ką okupacinis režimas sugriovė, neatgaivins,
kas buvo marinta, nesugrąžins to, kas prarasta. Tik mes patys visa
tai galime ir privalome atlikti.
Nuotaikoms lemiamos įtakos turi pagrindiniai individo
charakterio bei temperamento bruožai. Staigus, greitai supykstantis
žmogus (cholerikas) turėtų stengtis nesėkmes, nemalonumus įsivaizduoti
kaip praeinančius dalykus, nevertus ypatingo dėmesio, stengtis visa
tai paversti juokais. Melancholikas dažnai įžvelgia negeroves, metasi
į pesimizmą, linkęs laikinas negeroves hiperbolizuoti. Sunku tokiems
žmonėms palaikyti normalius santykius su kitais. Nenori su jais
bendrauti nei artimieji, nei kiti žmonės.
Sakai, tau nesiseka gyventi. Tu nesuduri galo
su galu? Tave gniuždo daugybė rūpesčių ir bėdų? Ar pamąstei, kad
yra daug nelaimingesnių už tave? Palygink jų buitį su savąja ir
tu gal atrasi tokį skirtumą tavo paties naudai. Ir tada neatrodys,
jog esi pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje. Aš vertinu žmogų,
sugebantį šypsotis nelaimėje, semtis jėgų iš sielvarto ir rasti
vyriškumo apmąstymuose, sakė T.Peinas.
Žmonėms, linkusiems į pesimizmą, matantiems vien
negeroves, praverstų dažniau savęs paklausti: ar besaikiu pesimizmu
aš negrimztu į dvasinę aklavietę, ar neslopinu greta esantiems geros
nuotaikos, ar nesilpninu savo galimybės kovoti su kliūtimis, ar
nevengiu imtis iniciatyvos ką nors naudinga nuveikti, būgštaudamas
dėl pasekmių?
Girdėjau pasakojant, kaip vienas jaunas kunigas,
sirgdamas vėžiu, iki pat mirties šypsojosi, juokavo, vijo iš galvos
niūrias mintis, tarsi sparčiai artėjanti mirtis būtų laukiama viešnia.
Savo optimistinėmis nuotaikomis jis užkrėsdavo ir sveikuosius. Paklaustas,
ar nekankina skausmai, atsakė: Neapsakomai skauda. Bet argi dejavimais
galima skausmus palengvinti?..
Kristus mus moko: Būkite linksmi ir džiūgaukite,
nes jūsų laukia gausus atlygis danguje (Mt 5,12). Taigi aukštyn
galvas ir širdis! Net ir skausmams, bėdoms ar vargui suspaudus,
duokime optimizmui platų kelią. Tada mūsų varganas gyvenimas įgaus
kitokį turinį ir kitą prasmę.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|
