Kunigo tėvai

Šviesus ir gražus Bronislavos ir Alberto Banių gyvenimas

Vytautas BAGDONAS

Svėdasiškiai Bronislava ir Albertas Baniai jau 40 metų kartu

Rugsėjį svėdasiškiai Bronislava ir Albertas Baniai pažymės bendro gyvenimo 40-metį. Tai bus gražaus, darnaus bendravimo, savitarpio supratimo, atjautos, sutarimo, meilės ir pagarbos vienas kitam jubiliejus.

Nors sakoma, kad nėra namų be dūmų, Banių namuose tų dūmų išties vargu ar yra kada nors buvę, o jeigu trumpam ir atsirasdavo, tai jie greitai užgesdavo, kibirkštis neįsižiebdavo.

Albertas savo žmoną, kaip ir anksčiau, tebevadina malonybiniu Bronelės vardu, negaili įvairių komplimentų, ši vyrui irgi suranda gražių atsiliepimų. Jaukiuose jų namuose Vilniaus gatvėje, nuo kurių atsiveria puikus vaizdas į Alaušo ežerą, apžiūrinėdami pluoštus fotografijų, įsišnekame apie kartu nueitą gyvenimo kelią.

Nuo mažens išėjo gyvenimo mokyklą

Albertas gimė ir augo Svėdasų krašte, Savičiūnų kaime, netoli buvusio dvaro. Jų - vaikų - šeimoje buvo penketas. Atrodo, džiaukis, linksminkis, žaisk tokiame būrelyje ir apie nieką negalvok. Bet likimas viską sutvarkė savaip. Albertui buvo aštuoneri metai, o jauniausiam broliukui Valentui tik šeši mėnesiai, kai šeima neteko tėvelio. Jis buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Sibiro lagerius.

Pamena Albertas tą dieną, kai skrebai, ginkluoti automatais ir net kulkosvaidžiu, išsivarė jo tėvą į Kamajus. Ta gėdinga procesija ėjo pro mokyklą, ir antrokui Albertui apie tai pranešė klasės draugai. Berniukas dar nenorėjo tuo tikėti, betgi savo akimis matė nutolstančią eiseną, kurios priekyje surištomis rankomis ėjo rausvais kailiniais apsirengęs jo tėvas.

Iš Kamajų Bronislovas Banys pateko į Rokiškį, paskui - į Panevėžio kalėjimą, galop už ryšius su partizanais buvo nuteistas 10 metų ir išvežtas į Sibirą. O įkliuvo šis sodietis beveik nekaltai - tik nunešė partizanų rašytą laišką vienam žmogui ir jį perdavė. Kai tą žmogų suėmė ir tardė, šis prisipažino.

Ilgą laiką šeima net negalėjo palaikyti ryšių su politiniu kaliniu, tik vėliau leido susirašinėti. Kai tėvas grįžo iš gulago, Albertui buvo jau aštuoniolika. O kiek vargų vargelių teko iškentėti! Namuose buvo likusi motina su pulku vaikų ir dar pasiligojęs senukas - tėvo tėvas. Tad nuo mažų dienų teko darbuotis ir vaikams, pelnytis sau duonos kąsnį. Albertas, teturėdamas vos vienuolika metų, laisvesniu nuo mokyklos laiku skubėdavo į kolūkį. Voluodavo pasėlius, arkline grėbiamąja grėbė šieną, laistė daržus, padėjo prie mėšlavežio darbų. Triūsė kartu su suaugusiais, nors, kai atėjo laikas gauti pensiją, darbo kolūkyje prie stažo niekas nepriskaičiavo. Esą tuomet jis buvo nepilnametis ir tokį darbą reikia įrodyti teisme. Bet dėl to Albertas nesuka sau galvos - jam ir taip darbo stažo per akis, daug dešimtmečių jis triūsė prie visokiausių darbų...

Baigęs Malaišiuose septynetą klasių (tiek buvo privaloma), jis daugiau nebesimokė, o nusprendė padėti šeimai ir dirbo „Saulės” kolūkyje, vėliau pavadintame „Nauju gyvenimu”, laukininkystėje. Vėliau tarnavo sovietinėje kariuomenėje – kariniame jūrų laivyne Taline. Linkęs prie technikos jūreivis per daug nesisielojo tapęs virėju. Po kariuomenės grįžti namo nenorėjo, ketino įsidarbinti prekybos laivuose. Bet sutrukdė „dėmėta” biografija: juk tėvas – buvęs politinis kalinys, pusbrolių ir pusseserių esama užsienyje. Taigi nepatikimas....

O gimtinėje kolūkio pirmininkas Vytautas Kulieša pasiūlė jaunuoliui padirbėti kartu su elektrikais, pasimokyti. Tuomet kaip tik buvo elektrifikuojami kaimai, kolūkių fermos, tad darbų netrūko. Dirbdamas elektriku ir su savo būsimąja žmona susipažino...

Nuo kelių tiesėjos iki pardavėjos

Bronislavos gimtinė - Svėdasų miestelis. Jų didelė šeima - tėveliai ir aštuoni vaikai - buvo įsikūrę miestelio pakraštyje, vadinamame „Garnių gale“ (dabar čia Kalno gatvė). Nuo pirmos iki aštuntos klasės mokėsi Svėdasuose, paskui prasidėjo darbinė biografija. Trejetą metų „atpylė” Ukmergės kelių skyriuje, kuris tiesė kelius netoli Svėdasų. Bronislava kartu su kitais asfaltavo kelią nuo Šimonių iki Utenos, paskui nuo Panemunėlio iki Rokiškio. Darbas buvo be galo sunkus, nes mechanizacija menka, beveik viską reikėjo daryti rankomis.

Nusprendusi pakeisti darbą išvažiavo į Kupiškį, kur Plytų gamyklos vadovai žadėjo pasiųsti į kursus ir įdarbinti laborante. Bet paskui dukrą Kupiškin atskubėjo motina ir pranešė, jog Svėdasų kooperatyvo pirmininkas Maciulevičius jos ieško ir siūlo pardavėjos darbą. Iš pradžių Bronislava nenorėjo grįžti, bet vis tiek traukė namai. Taip ir pradėjo dirbti Netikiškių kaimo parduotuvėje.

Susipažino... rinkimų išvakarėse

Albertui pažįstami vis užsimindavo, kad Netikiškiuose dirba nauja pardavėja - jauna, simpatiška. Jam rūpėjo susipažinti. Ir tai įvyko atsitiktinai. A.Banys tuomet buvo rinkimų komisijos pirmininko pavaduotojas. O rinkimai be bufeto, be visokių „deficitų” – juk ne rinkimai. Todėl išvakarėse buvo privežta prekių ir rengiama vieta prekybai. Atvažiavo kaip tik ta jauna pardavėja iš Netikiškių kaimo parduotuvės - Bronislava Mikuckaitė. Albertas paslaugiai padėjo iškrauti prekes, įrengė vietą prekybai. Taip ir susipažino, pabendravo. Nuo to ir prasidėjo jaunuolių draugystė. „Iki tol Bronytės nebuvau matęs, nepažinojau. Todėl labai apsidžiaugiau, kad tokia graži, maloni mergina pradėjo su manimi draugauti”, - prisimena Albertas. O po nuoširdaus bendravimo, draugystės mėnesių atėjo ir vestuvių metas...

Jaunikis krovė klebono šieną

Kai jaunuoliai nusprendė sukurti šeimą ir susituokti bažnyčioje, iškilo problemų. Mat Albertas buvo komjaunimo organizacijos sekretorius ir Svėdasų bažnyčioje apeigų, dėl gerai suprantamų priežasčių, negalėjo atlikti, nes visur sekė budri kagėbistų ir „patriotų“ akis. Bronislavos brolis, pats neseniai sukūręs šeimą ir apsigyvenęs Kupiškio rajone, pasiūlė kreiptis tuo reikalu į Adomynės parapijos kleboną. Taip ir sutarė.

Tą dieną sutuoktiniai dabar prisimena su šypsena. Vieną popietę šventiškai pasipuošę jaunieji ir Bronislavos motina patraukė į Adomynę. Keletą kilometrų teko eiti pėsčiomis. Pasiekė bažnyčią, o klebonijos kieme - pats darbymetis. Net sukaitęs klebonas Kiela krauna į daržinę jo gyvuliams ką tik atvežtą šieną. Moteris kunigas pakvietė į kleboniją, pavaišino arbata su konjaku. O jaunikiui davė prastesnius drabužius persirengti ir paprašė patalkinti. Albertas net sukaitęs dar porą sunkvežimių šieno iškrovė. Po talkos nusiprausė, persirengė ir tik tuomet jaunieji jau galėjo praverti bažnyčios duris.

Dar šiandien mena jaukią medinę Adomynės bažnytėlę, kunigo žodžius, visas apeigas. Buvo pats vidurnaktis. Kai motina bažnyčioje uždegė žvakes, jos taip gražiai, ramiai degė, nuostabi šviesa atsispindėjo jaunųjų veiduose. Vėliau ji pasakys, kad toks bus ir jų gyvenimas, kaip tų žvakių šviesa – gražus, ramus, šviesus... Bažnytinių jungtuvių apeigose kitų liudininkų nebuvo, tad pasirašė už juos pats klebonas Kiela, vargonininkas Karosas ir motina Veronika Mikuckienė. Paskui klebonas dar visus pakvietė į kleboniją, pavaišino arbata ir konjaku.

Iš Adomynės jaunieji ir Bronislavos motina pėsčiomis patraukė į Beregių kaimą, kur jų laukė padengtas iškilmių stalas. Tuo pasirūpino Bronytės brolis Juozas su savo jaunąja žmona Janina.

O po poros mėnesių – 1966-ųjų rugsėjo 3-iąją – jų santuoka buvo iškilmingai užregistruota Anykščių civilinės metrikacijos biure. Buvo didžiulės, įsimintinos vestuvės. Vien palydos susidarė gal penkiolika porų. Vestuvininkus vežė trys mašinos. Jaunieji ir svotai turėjo garbės važiuoti Drobčiūnų kaimo gyventojo Jono Andrijausko „Moskvičiumi”, kuris tuo metu buvo didelė prabanga. Mičiurino kolūkio pirmininkas išskyrė brezentu dengtą „viliuką”, kuriuo važiavo muzikantai. O „Naujo gyvenimo“ kolūkio sunkvežimyje šurmuliavo pamergės ir pabroliai... Jaunieji sulaukė daugybės sveikinimų, linkėjimų. Važiuojant nuo Anykščių iki Svėdasų vestuvininkams teko sustoti net vienuolika kartų - tiek buvo „bromų”. Vestuvės vyko jaunojo namuose Savičiūnuose. O Svėdasuose, jaunosios namuose, irgi šurmuliavo kelios dešimtys svečių. Jie, iš namų išlydėję jaunuosius, linksmai laiką leido ir vieni. Apie tai, kad vestuvių būta šaunių ir įsimintinų, byloja storiausi albumai fotonuotraukų...

Svajonės išsipildė...

Albertas dar kariuomenėje pasvajodavo, kad norėtų dirbti mėgstamą darbą ir susirasti sau gerą žmoną. Taip ir atsitiko. Dirbo jis ir elektriku, ir traktorininku, ir kitų darbų nevengė. Labai džiaugiasi savo žmona. Tai gera, nuoširdi, darbšti moteris, muzikantė, dainininkė, puiki kulinarė, poetė. Ji irgi prisipažino, kad jai gyvenimas su Albertu yra mielas, laimingas, kad ji, ištekėjusi už Alberto, nė kiek nesuklydo. Judviejų ir pomėgiai labai panašūs. Abu labai mėgo vaidinti, daugelyje spektaklių atliko net pagrindinius vaidmenis. Dažniausiai jiems vis atitekdavo vyro ir žmonos, motinos ir tėvo vaidmenys. Bronislavai kurį laiką teko dirbti ir kultūros namų direktore Savičiūnuose. Albertas gieda Svėdasų bažnyčios chore, ten anksčiau giedojo ir Bronislava, tačiau po skydliaukės operacijos dabar tenka pasisaugoti ir dainoms, giesmėms laiko skirti moteris nebegali. O Albertas dar gerai žinomas kaip „kantorius” - per 30 metų jis gieda laidotuvėse. Išsipildė jo senelio – garsaus Taraldžių kaimo „kantoriaus” Jono Cepukonio svajonė. Senolis jam ir storą laidotuvių giesmių ir maldų knygą – „kantičką” – padovanojo...

Kai Albertas išeina į repeticijas ar laidotuves, Bronislava pasiima sąsiuvinį ir rašo, rašo. Ji yra sukūrusi daug eilėraščių, kuriuose apdainavo gimtinės grožį, įamžino brangius žmones, įsimintinus įvykius. Prisipažįsta, kad eilėraščiai gimsta jos širdyje pamačius kokį reginį, įvykį, prisiminus savo gyvenimo faktus.Tai tikrovė, išreikšta posmais. Ir dar ji rašo romaną, kurį pavadino „Gyvenimo akis”. Pasak Alberto, jis su sūnumi Ričardu pritaria tokiems Bronytės pomėgiams, skatina kurti. Na, ir kas, kad ji mažai rašto ragavusi, universitetuose nesimokė. Josios motina irgi buvo labai apsišvietusi moteris, asmeninėje bibliotekoje turėjo per 1000 knygų. Dar Baniai garsėja Svėdasuose ir kaip kitus užjaučiantys, kitiems padedantys. „Nežiūrėk, kad pas tave ant stalo yra ko valgyti, žiūrėk, kad ir kiti sotūs būtų. Jeigu visi Lietuvoje žiūrėtų ne tik savęs, bet ir kitų - nebūtų tiek vargšų ir elgetų”, - sako Albertas . O žmona jam pritardama prasitaria, kad valgyti kasdien ji ruošia daugiau nei gali patys suvalgyti. Ne vieną vargingiau gyvenantį jie yra sušelpę pinigais, maistu, drabužiais. Daug yra pagelbėję našlaičiams. Vieną našlaitėlę iš Aulelių internatinės mokyklos, turėjusią regėjimo problemų, vežė į Vilnių, gydė, po operacijos budėjo, slaugė. Kelerius metus globojo ir našlaitę Onutę. Dabar ji suaugusi, turi savo šeimą, bet paramos jai vis tiek reikia. Ir abu Baniai vis suka pas globotinę su maisto produktais, patalyne, buities reikmenimis...

Vienturtis sūnus – kunigas

Daugelis svėdasiškių Bronislavą ir Albertą Banius vadina tiesiog „kunigo tėvais”. Ir jie teisūs. Iš tiesų vienturtis Banių sūnus Ričardas pasirinko kunigo kelią. Pasak tėvų, sūnus pats panoro tarnauti Dievui ir žmonėms, tai buvo jo pasirinkimas. Tėvai nei draudė, nei skatino rinktis tokią profesiją. Jis dar ankstyvoje vaikystėje patarnaudavo per šv. Mišias, vis kur buvęs, kur nebuvęs eidavo į bažnyčią.

Svėdasų vidurinėje mokykloje Ričardas mokėsi gerai, tačiau vis tiek kai kurių dalykų pažymiai būdavo specialiai mažinami. Aišku, dėl to, kad lankė bažnyčią, padėdavo kunigams. Po vidurinės mokyklos, Vilniuje mokėsi kulinaro specialybės profesinėje mokykloje, ją baigė „raudonu“ diplomu. Truputį padirbėjo vienoje Palangos kavinių ir buvo pašauktas sovietinėn kariuomenėn. Dvejus metus ištarnavo tankistu Kazachstane, prie Kinijos sienos. Tikintis kareivis daug kam nepatiko, buvo persekiojamas. Vienas lenkas seržantas atėmė iš Ričardo medalikėlį su šventu atvaizdu, o kai su siuntiniu iš namų gavo kalėdaitį, tas pats seržantas klausinėjo, kas tai yra. Kai Ričardas išaiškino, dalį kalėdaičio jam vis dėlto atidavė.

Kartą, kai tėvai sužinojo, kad Ričardą rengiamasi su kitais kareiviais siųsti kariauti į Afganistaną, motina tyčia parašė sūnui esą jam iš Afganistano bus arčiau pasiekti gimines Amerikoje ar Australijoje. Vos išsiuntė laišką, tuoj prisistatė apylinkės pirmininkas ir pradėjo Banių teirautis apie gimines užsienyje, pildyti visokias anketas. Aišku, sūnaus į Afganistaną jau nebeišsiuntė, nors jo dalinio draugai ten turėjo vykti... Po kariuomenės R.Banys jau buvo tvirtai nusprendęs tapti kunigu ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Porą metų pasimokęs, buvo pasiųstas į Italiją. Studijavo Turine, Cecilijoje - iš viso Italijoje praleido net vienuolika metų. Iš ten jis atsivežė nuostabių prisiminimų. Kad ir susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II - tokie įspūdžiai niekuomet neišblėsta. Beje, tėvelio 60-mečio proga sūnus atvežė Popiežiaus palaiminimą, kuris kabo gražiausioje Banių namų vietoje...

Dabar kun. R.Banys – Kauno (Palemono) saleziečių vienuolyno vikaras, jis taip pat yra Kauno universitetinių klinikų kapelionas ir Kauno medicinos universiteto dėstytojas, dar dėsto ir Vilniuje aukštuosius mokslus studijuojantiems būsimiesiems mokytojams - katechetams. Retkarčiais parvažiuoja į gimtuosius Svėdasus, čia bendrauja su tikinčiaisiais, aukoja šv. Mišias. Laukiamas ir kitose parapijose.

Džiaugdamiesi savo sūnumi, Baniai tvirtina, kad, kaip kunigas, jis priklauso visiems tikintiesiems, Bažnyčiai ir Dievui. O kaip vaikas, jis priklauso jiems - tėvams. Labai rūpinasi tėvų sveikata, nuveža į Klinikas pas medikus, aprodo miestą. O kai parvyksta namo, visi trys susėda prie namų ant suolelio ir, žvelgdami į mėlynuojantį Alaušą, vis šnekasi šnekasi. Ir, kaip teigė mūsų laikraščiui svėdasiškiai Baniai, tuomet taip gera, šviesu, jauku ir ramu būna jų kieme, taip ir norisi džiaugtis gyvenimu...

Svėdasai, Anykščių rajonas

© 2006 „XXI amžius“