„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. rugpjūčio 4 d., Nr. 3 (18)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Prie vargonų – 40 metų

Bronius VERTELKA

Panevėžio Šv. apaštalų Petro
ir Povilo bažnyčios vargonininkas
Antanas Aleksandravičius

Chorų siela – vargonininkas

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Sumos ir Votyvos choruose kartu sudėjus – per 60 dalyvių. Jų vadovas – Antanas Aleksandravičius. Liepos 1-ąją sukako 40 metų, kai jis dirba vargonininku šventovėje. Tai ilgiausiai vienoje vietoje triūsiantis šios profesijos žmogus Panevėžio vyskupijoje.

A.Aleksandravičius – ypatingai gero būdo vyras. Per jo vadovavimo metus nebuvo didelių nesutarimų. Tiesa, geranoriškai chorą paliko viena moteris, kuri nebuvo balsinga. Panevėžiečiai choristai yra giedoję daugelyje Lietuvos bažnyčių, dalyvavę religinės muzikos festivaliuose. Neretai jie ir savo laisvalaikį praleidžia kartu: rengia vakarones ar vyksta pasidžiaugti gyvenimu gamtos prieglobstyje. Nepamirštamų akimirkų paliko poilsinės kelionės į Andrioniškį, prie Šventosios upės. O susirinkę prie Lėvens kartą pateko į komišką situaciją. Sugalvojo nusifotografuoti ant skalbiniams velėti skirto lieptelio, tačiau šis neatlaikė svorio. Šeši vyrai sukrito į vandenį.

Šiemet, švenčiant Valstybės atkūrimo dieną, giesmininkai kartu pažymėjo Bronislavos Vyčienės 85-ąjį gimtadienį. Tai amžiumi vyriausia bažnyčios choristė.

Sutiko laimę

Grodamas 1897 metais statytais vargonais, A.Aleksandravičius sutiko Mildą, kuri vėliau tapo jo žmona. Iš pirmo žvilgsnio jam į akį krito simpatiška mergina. Choristė gražiai šypsojosi, buvo linksma ir nuoširdi. Aleksandravičiai išaugino du sūnus ir vieną dukrą. Mažus juos veždavosi į repeticijas. Dabar dukra dirba bibliotekoje, vienas sūnus yra kompiuterių specialistas, kitas pasekė tėvo pėdomis – vargonininkauja Saločių bažnyčioje. Atgyja senelių butas Beržų gatvėje, kai čia apsilanko keturi jų vaikaičiai.

A.Aleksandravičius būtinai kasdien groja pianinu 2-3 valandas. Repetuoti jam padeda ir žmona. Laiką repeticijoms renkasi tada, kada gretimuose butuose nėra žmonių. Kaimynai ir šiaip nepyksta, jeigu girdi gražiai skambančius pianino garsus ar sutartinus Aleksandravičių balsus.

Daug gražių prisiminimų paliko monsinjoras

A.Aleksandravičius šiltai prisimena monsinjorą Joną Juodelį. Panevėžyje jis klebonavo nuo 1970 metų. Tai buvo Dievo tarnystei atsidavęs kunigas. Jis mokėjo keliolika kalbų, buvo sukaupęs didžiulę asmeninę biblioteką, turėjo teologijos daktaro laipsnį. Monsinjoras buvo tylus žmogus. Pietaudamas su kunigais kartais neištardavo nė žodžio. Sykį pakilęs nuo stalo jis tarė: „Atleiskite, gal kažką ne taip pasakiau“. Nors per pietus klebonas visiškai nekalbėjo. Apie tai A.Aleksandravičius pasakojo su šiltu humoru.

Šiemet mons. J.Juodelis mirė. Į jo laidotuves susirinko tūkstančiai panevėžiečių. Ne vienas jų užkasant karstą su kunigo palaikais šluostėsi ašaras. Monsinjoro amžinojo poilsio vieta tapo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventorius. Prie jo kapo ateina ir A.Aleksandravičius, kad mintimis pabūtų kartu su šaltoje žemėje gulinčiu monsinjoru.

Iš plytinės – prie vargonų

Pirmą kartą vargonų muziką Antanas išgirdo Daujėnų (Pasvalio r.) bažnyčioje, į kurią jį už rankutės atsivedė mama. Nuo 16 metų giedojo bažnyčios chore. Prie vargonų klavišų prisilietė dirbdamas Pajiešmenės plytinėje. Saločiuose kunigavę Pranciškus Masilionis ir Antanas Balaišis, sužinoję apie muzikai gabų jaunuolį, nutarė jį paremti. Pasiuntė Antaną pas Antaną Virbicką, vargonininku dirbusį Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Panevėžyje. A.Aleksandravičius dvejus metus savarankiškai vargonininkavo Vadaktėliuose, tiek pat laiko – Daujėnuose. Mirus A.Virbickui, jis užėmė mokytojo vietą.

Panevėžyje vargonininkaujantis A.Aleksandravičius turėjo septynis mokinius. Vienas jų – Algis Neverauskas, dabar kunigas, Pasvalio klebonas ir dekanas.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija