|
Medžiai po langais
Bronius VERTELKA
 |
|
Nepasakysi, kad Jonui Urbonui
eina 86-ieji
Autoriaus nuotrauka
|
Kartais žmogaus galimybės atsiskleidžia jam sulaukus
garbaus amžiaus. 85-metį atšventęs Jonas Urbonas kaip tik iš tokių.
Daugelį jis nustebino išsileidęs savo poezijos knygutę Metų laikai
keturi. Į ją tilpo 101 eilėraštis, sudėtas per 60 metų.
Rašyti pradėjo dar būdamas penkiolikmetis, dienoraštyje
dažniausiai užfiksuodamas gamtoje vykstančius pokyčius. Dabar J.Urbonui
juokinga darosi išgirdus teigiant, kad šaltų žiemų nebepasitaikys:
juk speiguota buvo praėjusi.
Vaikystėje Jono laisvalaikį užėmė knygos ir laikraščiai.
Jis sugebėjo perskaityti Katinų pradinės mokyklos bibliotekėlę.
Susipažino su antikine literatūra, įsiminė fantasto Žiulio Verno
kūryba. Nepatingėdavo penktadieniais keliolika kilometrų nueiti
į Uliūnus, kad iš pašto parsineštų šviežios spaudos. Itin patiko
katalikiškas Mūsų laikraštis. Suaugęs Jonas ėmė domėtis menais.
Tada dirbo miškų ūkyje. Atsirado galimybė aplankyti Leningradą.
Su nerimu laukė išvykos. Mieste prie Nevos, turėdamas porą laisvų
valandų, nulėkė į Ermitažą. Svaigo galva, akis į akį susidūrus
su pasaulio žymiausių menininkų dailės kūriniais. J.Urbonui prie
širdies buvo muzika ir dainos. Keletą metų dainavo miškų ūkio chore.
Lietuviai turi nuostabių dainų tekstų, bet jų kažkodėl nesigirdi.
Dabar vadinamos žvaigždės dainuoja tai, kas joms patinka. Kartais
tokiai dainai pakanka ir poros žodžių, piktinosi atlikėjų neprofesionalumu
panevėžietis.
J. Urbonui nedaug teko ragauti mokslo. Tegalėjo
baigti pradinę mokyklą. Ne vieną vasarą buvo priverstas su botagėliu
sekioti paskui gyvulius. Kilęs gaisras suniokojo Urbonų trobesius
Jotainiuose. Iš naujo kūrėsi Kutiškiuose. Užėjus karo audrai, šeima
neteko pagrindinio maitintojo tėvo. Grįžus rusams, Jonas buvo
paimtas į armiją. Dėl silpnos sargybos jis sugebėjo pabėgti. Kitą
sykį užklupo netikėtai. Jono ir dar dviejų jo brolių nebepaleido.
Nepadėjo motinos ašaros, kad netenka duonos pelnytojų. Joną nuvežė
į Vietriną Polocko srityje. Namiškiai manė, kad jo gyvo nebepamatys.
Vaikinas buvo silpnokos sveikatos. Tačiau išsikapstė. Iškentė badą
ir ligas. Karas jam baigėsi prie Elbės, sutikus amerikiečius. O
visą tarnybą rusų kariuomenėje baigė Ukrainoje. Grįžus namo irgi
buvo neramu. Tekdavo gulėti ant šieno klojime. Vieną rytą, dengiant
sutemoms ir krūmokšniams, išėjo į Panevėžį. Ieškotis darbo. Atsitiktinai
mieste pamatė skelbimą, kad miškų ūkiui reikalingi darbininkai.
Užsuko į jo kontorėlę priešais Masiulio knygyną. Pramokusį rusiškai
Joną priėmė be ilgesnių kalbų. Sykį net realizacijos skyriaus viršininką,
baigusį Žemės ūkio akademiją, pavadavo. Rado šį apsikrovusį popieriais.
Jonuk, nepavydžiu tau. Ačiū, kad perimi tokį mano kryžių, dejavo
vyras, turintis aukštąjį išsilavinimą. Naujose pareigose dirbo trumpokai,
bet buvo giriamas. Išėjęs į pensiją nesėdėjo namuose. Įsitaisė budėtoju
šiluminiuose tinkluose. Dirbo, kol įstatymai leido.
J.Urbonas visą gyvenimą išlaikė pagarbą medžiams.
Dešimt metų, jau gaudamas pensiją, buvo daugiabučio namo Kniaudiškių
mikrorajone, kur gyvena, pirmininkas. Prisodino medelių, kuriems
suaugus po langais suošė tikras parkelis. Kutiškių kaime, kur Jonas
leido savo jaunystę, užaugo jo sodinti beržai. Sidabrinio topolio
kamieną vienas sunkiai apkabinsi. Tačiau Jono niekas nebelaukia
Kutiškiuose. Kaimas, kuris kadaise buvo didelis ir įsitaisęs tarp
Juodos iki Alantos upių, baigia nykti. Nebėra su kuo pasikalbėti.
Kartą užsuko į greta Kutiškių įsikūrusius Katinus. Pasišnekėjo su
Šlekių sūnumi Vytautu. Geras žmogus, padėjo Jonui palaidoti seserį
Oną.
Dėl šv. Mišių J.Urbonas užsuko pas Ramygalos kleboną
kun. Edmundą Rinkevičių. Menui neabejingi vyrai vienas kitą bemat
suprato. Jonas prasitarė, jog irgi mėgstantis eiliuoti. Klebonas
jam patarė savo lėšomis išsileisti poezijos knygutę. Taip atsirado
Metų laikai keturi.
Ramygala Jonui brangi vietovė. Čia iš vyskupo
Kazimiero Paltaroko rankų gavo Sutvirtinimo sakramentą. Iki šiol
Jonas sekmadieniais eina melstis į Šv. apaštalų Petro ir Povilo
bažnyčią.
86-uosius metus šioje žemėje gyvenantis Jonas
Urbonas per daug nesiskundžia sveikata. Išsaugojo puikią atmintį.
Netgi paskaito be akinių. Išlaikyti tokį regėjimą jam padeda mėlynių
uogos žinomas liaudiškas receptas.
Panevėžys
Autoriaus nuotrauka
© 2006 XXI amžius
|
