„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. lapkričio 17 d., Nr. 4 (19)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Birželio sukilimo dalyvis tiki šviesia ateitimi

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Stasė ir Jurgis Kuzmickai –
gerbiami palangiškiai

Jurgio Kuzmicko „sidabriniai“

 

Laiminga diena pabendravus su nemeluotai nuoširdžiu žmogumi, nė sekundėlei (!) jaunystės ir tėvelių idealų neišsižadėjusiu, didelės pagarbos vertu sąžiningu ir darbščiu lietuviu.

Toks yra palangiškis, nė vienerių rytmetinių šv. Mišių šimtmečio sukaktuves 2007-aisiais minėsiančioje bažnyčioje nepraleidžiantis, Aukštaitijoje gimęs, o nuo 1954 metų prie Baltijos, Palangoje, su gražia šeima gyvenantis Jurgis Kuzmickas. Jį kitąmet, balandžio 19-ąją, sveikinsime garbingo 90-mečio proga. O aš neatsižaviu, – ir ne tik aš! – Birželio sukilimo dalyvio jaunatviška energija, optimizmu, išmintimi, nes ir spalio 20-ąją J.Kuzmicko numylėtame ir kruopščiai tvarkomame balandžių „kotedžėlyje“ pusdienį šnektelėjus nesyk spingtelėjo išdykėliška mintelė: „Gal ir sensta veidrodžiai, tik ne J.Kuzmickas, – ačiū Viešpačiui!..“

Buvęs aukštaitis iš Ukmergės rajono, prie Taujėnų esančios Šaukuvos, jau pusamžį – nuo 1954-ųjų – gyvenantis netoli Baltijos, džiaugiasi, jog čia gyvena prasmingiausius metus.

Visko regėta ir patirta, betgi ramus šio gražaus lietuvio veidas byloja apie sveiką, tvarkingą gyvenimo būdą, dorą, išmintingą charakterį. Jo portrete – daug įspūdingų „spalvų“.

Su gerbiamu Jurgiu dienąnakt galėtume „filosofuoti“ apie jaunystę prieškario metais ir sunkiausią ne tik mūsų kraštui išbandymą – Antrąjį pasaulinį karą, kai sprendėsi net visai Europai esmingiausias – būties – klausimas: „Žūti ar išlikti, o išlikus – su kuo?..“

„Dabar aplinkui daug liūdnumo, – svarsto 89 metų palangiškis. – Aš viską labai įdėmiai stebiu ir ramiai galvoju, kad darbštūs ir kantrūs lietuviai, palangiškiai „išaugs“ ir savąjį liūdesį, pamirš skurdesnius metus. Mažiau politikuokime, o daugiau dirbkime ir nepasiduokime pavydui, godumui. Nepamirškime, jog visos žaizdos gyja pamažu, o visi turtingi kraštai tokiais tapo ne iš karto… Laimės šviesa ir čia“.

Tikrai laimės! Dabar Dievas egzaminuoja lietuvius Laisve, dabar, kaip niekada, lyg rentgene yra regima visa, kas yra kas. Vertybės ir „pigiasieliai“. Bet argi viską gali nupirkti? Tikrai ne viską, neabejoja išmintingasis žilagalvis ir pataria apsišarvuoti kantrybe, taip pat kuo daugiau dėmesio skirti jaunimui, pasitikėti juo ir į jų patiklias širdis visomis išgalėmis sėti valstybingumo, patriotizmo sėklas, kad nesižavėtų emigracija, o jaukiai puoštų savuosius namus. Gaila, dar mažai dėmesio patriotiniam auklėjimui, dorovei skiria ir jaunimo auklėtojai: telieka apmaudauti, kad auga daug doroviškai nesveikų žmonių, kad dar dauguma mokytojų – iš okupacinės, „raudonosios dirvos“, kur ir suvešėjo vergiškasis mentalitetas, tvirtai įsitikinęs J.Kuzmickas.

Jo tėvelis, Ignas Kuzmickas, darbštus aukštaitis, ūkininkas, žmonai išėjus į bažnyčią 1951 metais buvo ištremtas į Sibirą, tad ir nė vienam iš aštuonių vaikų nė dienai visą gyvenimą, ypač Sovietijos okupaciniu laikotarpiu, nebuvo galima prarasti budrumo, nes piktos jėgos bet kada galėjo iškrėsti niūriausių „šposų“.

Saulėtą ir netikėtai ramią 2006-ųjų spalio priešpietę Lietuvos 1941 m. birželio 22-28 d. sukilėlių sąjungos narys, karys savanoris J.Kuzmickas maloniai „atsivėrė“ jo ir namiškių mėgstamo laikraščio „XXI amžius“ skaitytojams, pasidalijo prisiminimais.

Iš gimtosios Šaukuvos 1936 metais mane pašaukė į būtinąją tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Iki 1938-ųjų tarnavau Kaune, Šančiuose, Antrajame Algirdo pulke. Po šešių mėnesių „naujokystės“ pažangesniuosius pakvietė į puskarininkių mokyklą.

Apmokė pagreitintai, nes kariuomenėje jau buvo realiai kalbama apie artėjančius vokiečių karo veiksmus Lenkijoje. Sanitarinės tarnybos puskarininkiu buvau Antrajame artilerijos pulke, Trečiojoje baterijoje Ukmergės poligone. Bet, karinę tarnybą ten baigus, ilgai namuose neteko būti. Ir susapnuoti nedrįsome, jog jau greit, – jau šitaip greit! – didžiausioji, skaudžiausioji, sopulingiausioji XX amžiaus Stigma atsivers ir mūsų brangiausios Lietuvos kūne, ne pačioje širdyje, visa jaučiančioje Tautos sieloje, ir bus pradėtas naikinti lietuviškasis genetinis fondas… Šitai jaučiame ir šiandien. Dėl to sielvartaujam. 1939-ųjų vasarį į gimtąją Šaukuvą užsuko policininkas iš Ukmergės, įteikė šaukimą ir greitakalbe išpyškino: „Greit mobilizacija, skubiai eik rengtis, teks žygiuoti į Vilnių…“

Ar tai sunku jaunam?

Vežimu su man pavaldžių sanitarų grupe į žygį Vilniaus link, pro Širvintas, pasukome 1939 metų rugsėjį.

Puikiai prisimenu: rudeniškai vėsią dieną apsistojome prie upeliuko Vėsų kaime, netoli Maišiagalos. Vilniuje buvo rusai, o Maišiagaloje – lenkai. Pakeliui, beje, mūsų lietuviškuosius žygeivius apšaudė „Armija krajova“ partizanai. Kas galėjo pagalvoti, jog kuriame istoriją, jog mūsų žygis taps legenda, kurios neatstos dešimtys stebuklinių pasakų?

Ir gyvenimo kelrodžiu.

Šis žygis galutinai subrandino manyje Lietuvos patriotą ir norą aukotis negailint gyvybės, kautis už Lietuvą iki paskutinio kraujo lašo.

Tebematau: aš, raitas ant žirgo, o visai netoli demarkacinės linijos, – balne, irgi ant žirgo, – įdėmiai žvalgosi Lietuvos kariuomenės vadas, brigados generolas Stasys Raštikis.

Išgirstame jo įsakymą: „Švariai nusiskust, išblizginti ir arklių strėnas, ir batus, ir sagas“… Vykdėme. Kai šimtas Pirmojo pėstininkų pulko artileristų iš Ukmergės spalio 29-ąją įžygiavome į Vilnių, lenkai pagatvėse stebėjosi: „Kaip elegantiškai atrodo prancūziška armija…“

Mes šypsojomės. Tai buvo lyg komplimentai istorinę sostinę Vilnių atgaunantiems Lietuvos kariškiams. Per sieną bėgo ir rusai, ir lenkai, tad sostinėje buvo anarchija.

Nenuostabu, jog, apsistojus kareivinėse Šnipiškėse, Lietuvos kariuomenės vadovybė, mieste tris mėnesius nesant civilinės valdžios, paskelbė Vilniuje karo stovį. Devyniuose punktuose gardžiomis košėmis su lašinių spirgiukais maitinome ne tik kareivius, bet ir Vilniaus gyventojus. Patruliavome dieną naktį. Menu, kaip lenkai iš pasalų netoliese Aušros Vartų nužudė lietuvį policininką. Va, už tai „daužėm“ lenkus. 1939 metų pabaigoje pasibaigė karo stovis. Gyvenimas Vilniuje sunormalėjo 1940-aisiais: atsidarė parduotuvės, veikė Pieno centras, geležinkelis, į Vilnių gyventi rinkosi patikrinti lietuvių patriotai. Patriotizmui įkvėpė ir Lietuvos kariuomenė. Šimtus sykių buvau mieste, galiu paliudyti, kaip sutelktomis karių ir gyventojų pastangomis atsistatė visas mūsų sostinės ūkis. Bet… jau pradėjo rodytis Stalino-Ribentropo-Molotovo „juodųjų technologijų“ vaisiai…

Pagal sutartis, kad gali įsteigti karo bazes, jau 1940 m. birželio 13-ąją ant tiltų Vilniuje vėl stovėjo sovietų kareiviai. Teisybė, sovietų armija tada buvo labai silpna – kareiviai alkani, kojas apvynioję skuduriniais autais, „mediniai“ tankai vos riedėjo, bet…

Su ašaromis akyse ir sielvartu širdyje išgirdome, jog „rusai okupuoja Lietuvą“. Baterijos kapitono, nuostabaus patrioto Patašiaus skruostais riedėjo ašaros, – ir jis jų nešluostė! – kai skelbė, jog liepos 4-ąją esame paleidžiami į atsargą.

Iš idealistų suburta Lietuvos kariuomenė turėjo tyliai išsiskirstyti. Aš vienas dažnai svarsčiau ir artimasielių patriotų draugėje nesyk girdėjau klausiant: „O kodėl tada nepasipriešinome, juk galėjome? Tada būtume išvengę milijoninių aukų Sibire, okupacijos, vergijos, socializmo, būtume greičiau tapę vakarietiško – civilizuoto pasaulio dalimi…“

Neseniai Vilniuje viešėjęs vienas iš Rusijos dabartinių aukštų vadovų atvirai ironizavo, girdi, ko tada nekariavote kaip suomiai.

Nesvarstykim, ar tai ne provokacinis klausimas. Reikia taikiai gyvent. Ne keršyt. Toks lietuvių tautos tikrasis charakteris. Jeigu 1991 m. sausio 13-ąją būtume Vilniuje „ūžtelėję“ su ginklais – nebūtų ir dabartinio Dievo skirtojo Laisvės stebuklo, „raudonosios Imperijos“ pabaigos.

Nenuteisi būtojo laiko. Ir ne „mažųjų“ valioje spręsti, kaip kas turi būti. Tebemanau ir dabar, jog mes, anos Lietuvos kariai, narsiai būtume atlaikę mūšius su sovietais 1940-aisiais, bet teišgirdome štabo įsakymą: „Palikti kareivines ir tarnybą…“

…Vėl gimtoji Šaukuva. Ką veikti? Sužinojau, jog Vilniuje valstiečių vaikams sovietai organizuoja gimnazijos kursus. Reikia bandyt. Pavyko.

Arti šimto vaikinų suartino mokslai. Išsyk susibūrė patriotų grupelė. Buvome „po kariuomenės“ – stiprūs, tokių „komsomolcai“ nepakeis!

Prisimenu ir bičiulių pavardes – tai buvęs šaulių vadovas kauniškis (ar ne nuo Ariogalos?) Henrikas Mockus, Bronius Grasmanas, Aleksandras Bendinskas, klaipėdietis istorikas Mamertas Baranauskas… Kursus gimnazijoje, kuri buvo Gedimino g., nr. 37, baigėme pagreitintai ir be egzaminų.

Aš pradėjau dirbti Vilniaus lietuvių kooperatyvui „Rūta“ priklausančioje maisto prekių parduotuvėje.

Sekdami spaudą jautėme, jog juodžiausieji Europos karo debesys neaplenks ir Lietuvos. Vilniuje mūsų partizanų grupei A.Bendinskas išdalijo ginklus. Aš saugojau Žvėryno tiltą, daug kartų stovėjau Radiofono sargyboje, netoli „Neringos“ kavinės. Žinojom apie birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Kauno radiofoną vieno iš sukilimo organizatorių L.Prapuolenio pasauliui pagarsintą žinią, jog „susidariusi laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybꅓ Vėl teko nuryti apmaudo piliulę, nes vokiečių valdžia nepripažino mūsų pastangų. Mes karštai pritarėme populiariems poeto L.Žitkevičiaus žodžiams: „Vokietis – ne tėvas, rusas – ne mama, tegul nesidžiaugia jaisiais Lietuva…“ 1944 metų liepą rusai bombardavo Vilnių. Vokiečiai gaudė vyrus apkasams kasti, į kariuomenę.

Mano asmeninis kovų penkmečio ratas su dauguma lietuvių vyrų irgi baigėsi pasitraukimu iš bombų „katilo“ Vilniaus, grįžimu Maišiagalos link, kur, pabandę parke snustelėti ant suoliuko, negalėjome sumerkti akių – matėme degantį mūsų vaduotąjį Vilnių, – ak, kaip tai sunku!

J.Kuzmickas iš Vilniaus sugrįžo į Panevėžį, dirbo cukraus fabrike. Ieškoti fabrikui cukrinių runkelių tais neramiais laikais važiavo net į Girdau miestelį, „žemiau nulio“ karo uraganų nusiaubtame Karaliaučiaus krašte. 1951 metais gyvenimas atvedė jį į Žemaitiją, Pavenčių cukraus kombinatą, Kuršėnų kaimynystėje. Ten patikimas žmogus netikėtai informavo: „Tave šiąnakt suims… Jie žino apie tavo tėvelį Sibire“.

Būtų vėl dirbęs Vilniuje, kur negaišdamas nukeliavo.

– Ar partijai priklausai? – pasiteiravo pažįstamas Nealkoholinių gėrimų tresto valdytojas J.Gaidys.

– Nedalyvauju tame kermošiuje, – atsakė J.Kuzmickas, tad vėl teko atsigręžti į Klaipėdą.

Pravėrė visais laikais dideliu humanistu, iki mirties garbingiausiu žmogumi buvusio, drąsaus vyro, sovietinės okupacijos metais nebijojusio į darbą priimti net buvusius tremtinius „sibiriakus“, Klaipėdos prekybos vadovo Arkadijaus Lichtinšaino kabineto duris. Ir šiandien yra dėkingas jam už norą padėti. Juo pasitikėjo sovietai, net vienintelį iš prekybininkų už ypač novatorišką darbų organizavimą SSRS apdovanojo Lenino ordinu. Tai jis ir nepartinį Lietuvos patriotą, Birželio sukilimo dalyvį J.Kuzmicką priėmė dirbti „Klaipėdos valstybinės prekybos“ Palangos gastronomo vedėju. Ilgainiui ir kurorte buvo įsteigta sava prekybos valdyba.

Darbštus, sąžiningas J.Kuzmickas Palangos prekybai atidavė beveik tris dešimtmečius. Jis vadovavo daugelio ano meto miesto parduotuvių kolektyvams.

* * *

Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių augintojų klubo vadovas Reinoldas Liaudanskas, seniai ištikimas Kuzmickų šeimos draugas, dekoratyvinių paukščių augintojas ir parodų, konkursų, varžybų organizatorius, vardydamas šiuo pomėgiu „sergančius“ palangiškius, pirmiausia minėjo J.Kuzmicką: „Mūsų patriarchas!“.

Šis vyras neabejingas bitėms, betgi ypač įsimylėjęs balandžius. Jis rodė brangias relikvijas, per 30 pastarųjų metų gautus medalius, garbės raštus, pelnytus už dalyvavimą Kretingos dekoratyvinių paukščių, žuvyčių klubo, taip pat Kaune, Klaipėdoje organizuotose parodose, varžybose, ir veidas spinduliavo džiaugsmu. J.Kuzmickas, kalbėdamas apie balandžius ir ypač būdamas arti jų, yra taip pat laimingas, kaip ir tarp vaikų, vaikaičių.

„Man balandžiai – kaip gėlės arba plaštakės“, – lygina pats juos išsiperinantis žalios sodybos, esančios rašytojo Rolando Rastausko kaimynystėje, Žemaitės gatvėje, šeimininkas J.Kuzmickas.

Dar 1956 metais šiose vietose, beveik „kaimalės“ pakraštyje, tvyrojo pelkėtos pievos, o netoli nuo dabartinių namų ėjo griovys į Rąžę. S. ir J.Kuzmickai tada, ką tik sukūrę šeimą, gyveno Kęstučio gatvėje, buvusiame dabartinio LR Seimo nario Raimundo Palaičio senelio name.

„Buvo ramu – auginome karvutę, kiaulių, – prisimena J.Kuzmickas. – Tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Naudžiūnas įkalbėjo imti sklypą ir statytis namą. Sutikau. N.Chruščiovo laikais, kai buvo „stuktelėta“ į materialiai atsakingas pareigas einančiųjų namų nacionalizavimą per užmačias turėti nuosavą „lizdą“, vos darbo nepraradau, jau pusmetį dirbau kroviku. Gerai, kad viskas gerai baigėsi! Neturėjau pinigų – neskubėjau. Vaikai buvo maži, dar ne pagalbininkai. Pats po truputį pyliau pamatus, o sienas išmūrijo labai gabus vietos mūrininkas Jurgis Kairys. Va, taip ir iškilo namai mums ir paukščiams, darželyje pražysta žmonos Stasės puoselėjamos gėlės. Aš nesitraukiu nuo balandžių, kuriuos pamilau dar Šaukuvoje, teturėdamas dešimt metų. Akyse tebestovi Karaliaučiaus „spalvotagalvių“ pėdelės tarsi pentinai. Aš juos pats perinu ir žieduoju, žinau visų savo paukščiukų, kurių „ūkinuko“ pastogėje yra daugiau negu pusšimtis, charakterius“, – pasakodamas apie sparnuotus augintinius šypsosi Birželio sukilimo dalyvis J.Kuzmickas.

Pašėlusiai valingas – niekada nerūkė, o ir „smagiai girtesnis buvau gal tik kokį sykį“… Pasak jo, „šnapsas“ dabar Lietuvai yra pavojingesnis ir už pikčiausią uraganą.

Žmona Stasė neslepia esanti patenkinta savo vyru. Santarvėje ir meilėje gražiai užauginti, išmokslinti trys vaikai: „Baltijos“ vidurinėje mokykloje lituaniste dirbanti Birutė, Klaipėdoje gydytoja – Laimutė, o darnaus, kūrybiško „Gamantos“ kolektyvo narys yra sūnus Juozas. Vieno sūnaus atminimui jau uždegama žvakelė.

Lyg nuostabūs vasaros žiedai visus jau džiugina penki žavingi vaikaičiai. Pavydėtinai gražus kantrios, darbščios lietuviškos šeimos gyvenimas!

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija