|
Išgelbėjo Dievo meilė ir atgaila
Benjaminas ŽULYS
Milicijos karininkas
Šis inteligentiškos išvaizdos, lengvos eigasties
pagyvenęs vyriškis kiekvieną sekmadienį ar kitą katalikiškos šventės
dieną, dar gerokai prieš prasidedant šv. Mišioms, peržengia Kauno
Arkikatedros Bazilikos arba Šv. Gertrūdos bažnyčios slenkstį. Čia
susikaupia, meldžiasi, savo mintis kreipdamas į Aukščiausiąjį, į
Jo meilę, kurią jis ne kartą yra patyręs, kuria, kaip pats sako,
yra apdovanotas. Todėl jo maldos tai padėka ir atsakas į tas dovanas,
kurios lydi jo netrumpą gyvenimo kelią. Nors būtų karščiausia vasaros
diena, jis į bažnyčią visuomet ateina apsivilkęs puošniu kostiumu,
šviesiais marškiniais, kaklaraiščiu. Todėl, kad einu į šventovę,
trumpai pasako jis. Tai ne poza ar pasigyrimas, o natūrali dvasinė
būsena, susiklosčiusi per ne vienerius metus, per daugybę fizinių
kančių, nemažai dvasinių išgyvenimų.
Tas žmogus tai buvęs sovietinių laikų milicijos
karininkas, majoras, įgijęs tos srities išsilavinimą aukštojoje
mokykloje, daug metų dirbęs milicijoje, ne vienerius kovos su
valstybės turto grobstymu sistemoje.
Jo vardas tebus Juozas, nes tikrojo vardo ir pavardės
dėl piktų apkalbų, kitų priežasčių jis viešai, šiuo atveju, per
laikraštį, pagarsinti nepanoro.
Juozas jau seniai pensijoje, tačiau praėję metai
milicijoje vis dar primena, koks jis buvo tada. Dar aukštojoje
mokykloje, kur studijavo neakivaizdžiai, ne vienas dėstytojas, profesorius
tai buvę milicijos karininkai. Ne vienas nešiojo šautinių ar durtinių
žaizdų pėdsakus. Savo studentams jie sakė: Jūsų nuolatinė aplinka
bus nusikaltėliai, jus keiks ir prakeiks, jums keršys, jūsų gyvenime
šviesių dienų bus nedaug. Būdami milicijoje, nesiafišuokite, niekuo
nesigirkite, nelįskite į spaudą, nes tai bus ne į naudą
Suprantama, atlikę vienokią ar kitokią bausmę,
buvusieji nusikaltėliai grįžta į normalų gyvenimą. Didžiuma jų supranta
klydę ir daugiau tų klaidų nekartoja. Bet buvo ir yra kitokių. Šie
jaučia pagiežą, neapykantą tiems, kurie juos sulaikė, kvotė, teisė,
laikė kalėjime ar pataisos darbų kolonijoje. Kaip dabar prisimena
Juozas, anais laikais jam ne kartą buvo grasinta, ne kartą buvo
užpultas, bet kažkokia geroji jėga jį saugojo nuo peilio dūrių,
kitokių sužalojimų. Tuomet Juozas giliau nesusimąstydavo, kodėl
jam taip pasiseka
Kai kurie buvę sovietinių laikų nusikaltėliai
ir dabar gyvena, kai kurie dirba ar yra pensijoje, turi šeimas.
Vieni sutikę ir atpažinę Juozą pasisveikina, kiti praeina lyg pro
tuščią vietą, o dar kiti
Kartą su bičiuliu užėjęs į jaukią kavinukę,
neatkreipė dėmesio į prie vieno stalelio sėdėjusią nedidelę kompaniją.
Staiga vienas pasisuko į Juozą ir išrėkė; Žiūrėkite, šitas faras
mane pasodino! Šaudyt tokius svoločius! Juozas apsisuko ir su bičiuliu
išėjo. Dabar jis kavinėse nesilanko. Anot jo, pažymėti kokią šventę
ar šiaip sutikus, tarkime, seniai matytą bičiulį, pasišnekučiuoti
su juo jaukiausia yra namuose. Bet netoliese gyvenąs kažkoks vyras
pagrasino susprogdinti jo butą
Baimėje Juozas negyveno anksčiau, negyvena ir
dabar. Tik apmaudu, kad kai kas mano, jog sovietinių laikų milicijos
darbuotojas tai jau tikrų tikriausias nenaudėlis, tautos priešas,
kone padugnė. Žinoma, tuomet buvo visokių. Vieni gal iš nevilties,
silpnų nervų ar valios stokos prasigėrė, ir iš darbo buvo išmesti,
kai kurie pašalinti už kyšininkavimą. Bet tokių šiek tiek liko iki
šiol, ir ne vienas dirba policijoje. Tik Juozas nelinkęs atvirai
vertinti dabartinės policijos darbo, sakydamas, kad tai būtų nekorektiška.
Kreipėsi į Aukščiausiąjį
Vieną metą Juozas kojų sąnariuose pajuto skausmą.
Kai kada jis iš vienos kojos pereidavo į ranką. Bet skausmas labiausiai
kankinęs kojas. Medikai sakė, kad gal tai būsianti nuolatinės įtemptos
nervinės būsenos pasekmė juk milicijoje dirbta ne viena dešimtis
metų. Kuo toliau, tuo labiau skausmai didėjo. Nepadėjo vonelės,
masažai, kitos priemonės, nebent skausmai apsilpdavo tik trumpam.
Per juos miegas buvo ne miegas, dienos ne dienos. Nesinorėjo visą
laiką sėdėti, gulinėti namuose, nors jau buvo pensijoje, juo labiau
esant tokioje būsenoje. Tad kai kada nueidavo į parduotuvę, esančią
už keliasdešimt metrų. Bet tai buvęs ne ėjimas, o kančia mažais
žingsneliais, sukandus dantis. Net batais negalėdavo apsiauti, nes
nepajėgdavo pasilenkti apaudavo žmona. Į trečią aukštą, kur buvo
butas, irgi, kaip jis pats sako, vos užsikerėplindavęs. Kaip toliau
reikės gyventi, jis tada sunkiai suvokęs.
Kažkas patarė nuvykti į Vilnių pas žinomą ekstrasensę.
Vyko ne vieną kartą. Bet jos patarimai, seansai nieko nepadėjo.
Viena giliai tikinti moteris patarė Juozui eiti
į Dievą Jo nušviestu keliu, melstis, prašyti malonės, pagalbos sveikatoje.
Juozas prieš Dievą, tikinčiuosius ir anksčiau
nėra pasakęs blogo žodžio, bet ir nebuvo uolus katalikas, gal šiek
tiek prijaučiantis. Dabar apie tai ėmė mąstyti giliau. Keletą
kartų nuvyko pas jau šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą į Paberžę.
Šis Juozui pataręs eiti prie gilaus tikėjimo. Gal ne iš karto, gal
tik žingsnis po žingsnio, gal tai truksią ilgiau, bet eiti reikia.
Juozo mintys vis labiau krypo į Aukščiausiąjį, jis ėmė nuodugniai
studijuoti Šventąjį Raštą. Juozo maldos kilo į Dangų, žmona jį dažnai
matydavo giliai susikaupusį, skaitantį Šventąjį Raštą. Nors sunkiai,
bet pasiekdavo bažnyčią. Neseniai jis yra pasakęs kunigo šv. Jeronimo
mintį, kad
nepažinti Šventojo Rašto, reiškia nepažinti Kristaus.
Tiesa, šią mintį jis reikliai labiau taiko sau, nesmerkdamas tų,
kurie Šventojo Rašto nepažįsta. Kad tik būtų tikintis, doras žmogus,
samprotauja Juozas.
Po kurio laiko, padrąsintas vieno savo giliai
tikinčio bičiulio, padedamas savo brolio, Juozas nuvežė į stebuklingąjį
Kryžių kalną ir ten pastatė maždaug dviejų metrų aukščio kryžių.
Meldėsi, prašė Aukščiausiąjį atjautos. Ir štai maždaug po savaitės
pastačius kryžių, vieną rytą Juozas pakilo iš lovos ir žengė žingsnį,
kitą. Ne žingsnelį, o tikrą įprastą žingsnį, nuo kurio jis buvo
atpratęs ne vienerius metus tiek truko atkaklus ėjimas į Dievą,
Jo meilę. Žengęs tuos žingsnius, iš pradžių dar neatsitokėjo ir
žmonai nieko nesakė, nes gal tai esąs tik laikinas pojūtis, gal
viskas vėl liks kaip buvę. Bet Juozas žengė toliau. Netrukus žmona
atkreipė dėmesį, kad jis eina kažkaip ne taip. Tai tęsėsi ir kitą,
ir dar kitą dieną, tai tęsiasi ir dabar. Juozas eina lengvai, žvaliai,
jaunatviškai. Lyg džiaugdamasis, jis stovėdamas ir nelenkdamas kelių,
rankų pirštais lengvai paliečia žemę. O juk nepajėgė apsiauti batais
Manau, kad įvyko stebuklas, nors taip galvoti
gal yra per drąsu, dabar samprotauja Juozas. Viena tikrai žinau:
mane išgelbėjo Dievo meilė, kuria tikėjau, o dabar dar labiau tikiu
Juozas toliau skaito Šventąjį Raštą, uoliai lanko
bažnyčią, meldžiasi namuose. Džiaugiasi savo atkaklia, pasiaukojančia,
taip pat giliai tikinčia žmona, kuri sunkią valandą visad buvo šalia.
Tada, kai tai įvyko, ji sunkiai suvaldė džiaugsmo ašaras, dabar
su dėkingumu skiria savo maldas Aukščiausiajam. Studijas baigė ir
turi darbą dukra, kuri su savo šeima taip pat neatitolusi nuo Bažnyčios.
Juozas užsakė žvakę Šv.Gertrūdos bažnyčios Žvakių
šventovėje, meldėsi už jam skirtą žmogų, žinodamas, kad ir už jį
kažkas meldžiasi. Aplanko Kryžių kalną.
Kitų metų pavasarį Juozas pažymės garbingą savo
gyvenimo jubiliejų. Nors tūkstantį metų gyvenčiau, bet savo skolos
Dievui grąžinti nepajėgčiau,- sako Juozas.
Jis ypač pabrėžia atgailos reikšmę kiekvieno žmogaus
gyvenime, tą reikšmę įžvelgęs Šventajame Rašte. Visi esame nuodėmingi,
todėl turime Dievą atsiprašyti už tai, ką esame ne taip padarę,,
tokia Juozo nuostata.
Jis pats yra atsiprašęs maldoje Aukščiausiąjį,
taip pat ne vieną žmogų, kurį, jo nuomone, yra įskaudinęs.
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|
