„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2007 m. vasario 2 d., Nr. 1 (20)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vėtras atlaikę

Bronius VERTELKA

Zofija ir Vladas Sacevičiai,
jau atšventę auksinį vedybų jubiliejų

Zofija ir Vladas Sacevičiai, išauginę keturis vaikus ir sulaukę aštuonių anūkų bei proanūkės, pirmąjį 2007 metų savaitgalį šventė savo jungtuvių auksinį jubiliejų. Senokai jų būsto sienos A. Mackevičiaus gatvėje girdėjo tiek smagių pokštavimų, dainų, juoko ir gaivaus klegesio.

Nupjauti liepą prašė kaimyno

Senieji Sacevičiai yra kilę iš Anykščių rajono. Likimas abu suvedė švenčiant Šeštines. Po dvejų draugystės metų juos sutuokė Kurklių klebonas kun. Rinkevičius.

Vladas Zofiją parsivedė į savo namus netoli Rubikių ežero. Sacevičių giminė Bijeikių kaime buvo gerai žinoma – ji čia turėjo tvirtas, gilias savo šaknis. Šioje vietovėje buvo išgyvenusi apie 200 metų. Vlado tėviškės sodyba stovėjo ant aukšto kalno, nuo kurio paprasta akimi buvo matyti Leliūnų, Debeikių, Alantos ir Skiemonių bažnyčių bokštai. Ją puošė aukšta, drūtą kamieną ir didingą lapų karūną turėjusi liepa. Atėjus melioracijos vajui, turėjo nupjauti net tokį galingą medį. Tai padaryti Vladas paprašė kaimyno. Žudyti medį neleido jo širdis.

Pirko pusę namo Panevėžyje

Sacevičiai nenorėjo statytis gyvenvietėje. Dairėsi pirkti atskiro namo mieste. Augantiems vaikams reikėjo mokyklos. Būtų patikę Utenoje, tik 22 kilometrai nuo buvusių namų, tačiau augant miestui sparčiai kilo būstų kainos. Kur kas arčiau Anykščiai, bet ir čia tinkamo neišsirinko. Panevėžyje suderėjo pusę namo. Už 22 tūkstančius rublių – tais laikais gana didelius pinigus – jį pirko. Pasitaikė labai geri kaimynai. Tarpusavyje gražiai sugyveno – ne prasčiau nei su giminėmis. Taip nepastebėjo, kaip pralėkė dešimtmečiai gyvenant Panevėžyje. Tarsi jų išvis nebūtų buvę.

Buvo abu darbštūs

Viską, ką šiandien turi, Sacevičiai sukūrė savo rankomis. Kartą Valdui įsidarbinant vienoje įmonėje, jam meistras tarė: „Jeigu sugebėjai mieste nusipirkti tokį būstą, vadinasi, ir darbe aš su tavimi neturėsiu vargo“.

Vladas nuo mažens buvo darbštus. Anksti netekęs tėvo, dar būdamas nedidelis pradėjo dirbti ūkio darbus. Arė žemę, nors arklio traukiamo plūgo rankenas sunkiai nulaikė. Greta vyrų stojo pjauti žolę ar kirsti javų. Ne vieną vyrą darbštumu lenkė. Kolūkyje irgi nesimuliavo. Gyvendamas mieste, žemės lopinėlio prie namų neužleido piktžolėmis. Ten tupinėjantį ir sutemos užklupdavo. Ankstyvą pavasarį šiltnamyje skindavo prisirpusius pomidorus, gražiai mezgamus agurkus. Sacevičiams nereikėjo daržovių pirkti parduotuvėje ar dairytis jų turguje. Žmona Zofija, nors augo keturi vaikai, irgi namo parnešdavo atlyginimą. Rinkosi tokį darbą, kad jis nemaišytų jų auklėjimui. Be to, Zofija mokėjo siūti, megzti, verpti, austi. Vaikai stiebėsi prižiūrėti ir apskalbti, vilkėjo tvarkingus, nors kartais susiūtus ar suadytus rūbelius.

Ligos ryja pensijas

Dar sovietiniais laikais Vladas gavo pačią didžiausią darbininkišką pensiją. Ir dabar nemenką ją ima. Tačiau, bėgant metams, ir ligų daugėjo, todėl netrūko papildomų išlaidų. Prieš 20 metų, imant tyrimui kraują, medikai įtarė kažką negera. Ilgokai teko pagulėti Santariškėse. Ačiū Dievui, tą kartą bėda praslinko pro šalį. O tų, su kuriais gulėjo kartu, nebėra tarp gyvųjų. Vladas jau nešioja dirbtinį klubo sąnarį. Jo širdies darbą reguliuoja joje įsiūtas stimuliatorius. Nuo Zofijos irgi ligos nesitraukia. Abiejų pensijas sudėjus, būtų nemaža suma, tačiau daug jos praranda pirkdami vaistus.

Prarado ne vieną dviratį

Neįpratęs Vladas sėdėti nieko neveikdamas, nors medikai įspėjo jį save patausoti. Nebeužsuka į garinę, bet pirtį kaip savo pačią tebemyli. Knieti vis judėti. Išsivaro dviratį ir mina kur reikia. Kada sūnus kūrėsi netoli Ramygalos, ir ten jį dviračiu pasiekdavo. Nuo jaunų dienų atsirado įprotis keliauti dviračiu. Dar kolūkyje dirbdamas nusipirko motociklą „emką“, tuo metu ne kiekvieno kišenei galimą įsigyti. Netrukus pavyduoliai Vladą buože išvadino. Išsivaręs dviratį, šito jau negirdėjo. Gyvendamas Panevėžyje, jis prarado penkis dviračius. Du jų dingo palikus prie bažnyčių. Nesigėdijo ir čia vagys savo „gabumus“ rodyti.

Eiti į bažnyčią tapo poreikiu

Sacevičiai savo vaikus auklėjo katalikiškai, juos krikštijo. Augindami sau pamainą, nenaudojo fizinių bausmių, užtat skiepijo būti teisingais, neimti svetimo. Vladui keista girdėti, kad tėvai savo vaikus muša diržu. Anot jo, tėvų žodis jiems turi prilygti įstatymui.

Gražias auksines vestuves Sacevičiams iškėlė jų vaikai. Prie tokių iškilmių rengimo finansiškai daugiausia prisidėjo Anglijoje dirbanti dukra. Šia proga ji buvo parvykusi į Panevėžį. Gražų jubiliejų šventusius Sacevičius sveikino ir sulaukti deimantinių vestuvių linkėjo Kristaus Karaliaus Katedros klebonas kun. Tomas Skrudupis.

Garbių metų sulaukę Sacevičiai niekada nelenkė bažnyčios. Vladas eina į Kristaus Karaliaus Katedrą, mat ten jam lengva susikaupti, gera vienam pabūti tyloje, pasimelsti. Čia jis netgi atsako už katalikiškų vėliavų nešimą procesijos metu. Vlado žmona praveria Švč. Trejybės bažnyčios, nes ji arčiau namų, duris. Zofijai skauda kojos.

Jauni ir norintys uždirbti išvažinėjo

„Turbūt nerasi Panevėžyje šeimos, iš kurios nebūtų išvykę į užsienį uždarbiauti. Ką prakalbinsi – vis tas pačias bėdas kloja. Mieste sveiką ir dirbti galintį retokai sutiksi. Iš jaunų matai studentus ir moksleivius. Panevėžyje jau siūlo darbų, bet už grašius irgi niekas nebenori dirbti, tuo tarpu „Ekrano“ gamyklos, kuri bankrutavo ir išmetė į gatvę kelis tūkstančius savo žmonių, direktorius imdavo didžiulį atlyginimą“, – samprotavo Vladas. Emigracijos tema jam irgi aktuali. Viena jo dukra taip pat buvo priversta rinktis panašią dalią. Ne iš gero gyvenimo su savo vyru tokioje tolybėje atsidūrė. Panevėžiečiui skaudu, kad Lietuva, kuri išsiaugino tokius garbingus vyrus, kaip rašytojus vyskupus Valančių, Baranauską, kunigus poetą Maironį, prozos klasiką Vaižgantą, taip tuštėja.

Aplankius gimtinę, akis ima plauti ašaros

Vladas dažnokai sapnuoja savo gimtąjį kaimą. Jautriai stebi, kaip užsidega žiburiai kaimynų sodybose. O iš tikrųjų ten pabuvus ir pamačius, kas iš tėviškės liko, akyse ima tvenktis ašaros. Vladui augant, žmonės namus palikdavo nerakintus, nejusdavo baimės eidami naktį. Motinai, išleidusiai savo sūnų arti žemės, bet pamačiusiai jį grįžtantį girtą, tada nuo tokios baisybės būtų plyšusi širdis. Dabar tai – kasdienis dalykas. Būtų darbų, bet nėra kam jų dirbti. Vladui pasakojo, kad jo gimtinėje neranda melžėjų, jas priversti vežtis iš svetur, nors to paties kaimo trobos pilnos dykaduonių. „Kodėl taip naikinami miškai? Mūsų seneliai, proseneliai juos puoselėjo, kad paliktų kažką savo vaikams ir anūkams. Dabar iškertamos gražiausios girios. Ko ministras Kundrotas savo valdų neprižiūri?“ – klausė Panevėžyje gyvenantis V.Sacevičius, kuriam kaimo reikalai liko labai artimi.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija