„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2007 m. vasario 2 d., Nr. 1 (20)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Gražūs ,,Šeimos istorijos“ žmonės

Ona BARTULYTĖ

Knygos „Šeimos istorija“ viršelis

Tą moterį teko matyti keletą kartų. Ji dainavo, giedojo, viskuo domėjosi. Neseniai perskaičiau jos knygą. Viršelyje užrašyta: „Genovaitė Baniulytė-Dyrienė. Šeimos istorija“. Tai antroji tos moters knyga (pirmoji – „Kovų keliais išėję“). Sužinojau, kad ji – Velžio gimnazijos (Panevėžio r.) tikybos mokytoja, tremtinių duktė, kad 2006 metų pavasarį giminėms ir draugams pristatė savo knygą „Šeimos istorija“.

Tokių autorių knygose tikimės rasti graudžią vienos šeimos istoriją. Šiuo atveju taip nėra, nes autorė, „norėdama papasakoti menką įvykių dalelę iš audringojo XX amžiaus“, remiasi artimųjų pasakojimais, savo išgyvenimais. Įdomių faktų pateikta iš tėvų, giminių, gimtųjų ir darbo apylinkių (Dilių, Diliavos ir kitų Biržų rajono vietovių, kai kurių Kupiškio rajono gyvenviečių) žmonių gyvenimo. Tiksliai kaip geografės aprašomi vietovės, kaimų, dvaro, Apsčios pakrančių požymiai. Skaitome, kaip ūkininkai Baniuliai, dukterų Genovaitės ir Alfonsos padedami, prasigyveno, pasistatė naujus namus. Bet 1940-ieji nutraukė darbščių žmonių dvylika metų kurtą gerovę. Netikrumas dėl rytdienos, prievolės, trėmimai, karas, pokario žūtys, Vabalninko miestelio centre numesti partizanų lavonai, per sunkvežimio bortus besisunkiąs kraujas kraupiai žeidė paauglės sielą. Šviesesni prisiminimai apie Vabalninką susiję su kun. Aleksandro Papučkos ir vargonininko Pūgžlio suorganizuotu mokinių choru, bet greitai „už darbą su jaunimu“ kunigą iškėlė į Salaką.

Nuo 1947 metų Genovaitei teko ištverti daug nelaimių: gaisrą namuose, tėvelio įkalinimą, tėvų ir sesers tremtį 1948 metais. Likusi be paramos, mergina ryžosi mokytis toliau. Kupiškio gimnaziją lankė nuo spalio mėnesio, nes rugsėjį laikiniems globėjams reikėjo nukasti bulves. Kas antrą šeštadienį pėsčia ir basa (taupė medžiaginius batus) pas gimines ėjo 16 km, kad gautų truputį maisto. Nors buvo vargo, sunkių išgyvenimų, ji mokėsi gerai. Be to, jai teko slapstytis, kartais šalti, nes trėmimai kartojosi.

Negavusi socialinės kilmės pažymėjimo, negalėjo įstoti į aukštąją mokyklą. Kaip gerą mokinę, baigusią gimnaziją, Švietimo skyriaus vedėjas paskyrė į Bikonių pradinę mokyklą. Neturėjo jokios patirties, bet teko dirbti pusantros pamainos. Gyveno nekūrenamame kambarėlyje. Tuos dvejus metus taip aprašo knygoje: „Daug ką patyriau, susipažinau su įdomiais žmonėmis, sekmadieniais lankiau Antašavos bažnyčią. Žmonės buvo geri, neapskundė, o už tai grėsė atleidimas iš darbo“. 1950 metais su vaikais rengė eglutę. Vaikai miške ieškojo medelio ir užtiko partizanų slėptuvę. Už „kaltę“ mokytoja turėjo įleisti į savo kambarėlį žiemą gyventi du partizanus. Kas už tai grėsė, visiems aišku.

Dėl nuolatinių tardymų teko iš Bikonių išsikelti. Nauja vieta – Aukštaičių pradinė mokykla. Čia kai kurie mokiniai – vos ne bendraamžiai su mokytoja. Daug dirbo, susilaukė net Švietimo ministerijos pagyrimo. Jaunimą linksmino grodama akordeonu. Be to, Vilniaus pedagoginiame institute studijavo geografiją. Prasidėjus tretiesiems darbo metams, be jos sutikimo buvo perkelta į Žaidelių septynmetę. Atlyginimas buvo mažesnis, bet darbo daugiau. Čia mokinių ir tėvų buvo mylima.

1955 metais keliavo į Sibirą, aplankė motiną ir seserį Alfonsą, dabar jau suaugusią. Tėvelis mirė dar 1951 metais. Genovaitės laukė ir visi ten gyvenę lietuviai tremtiniai. Vykti buvo rizikinga: juk iš ten galėjo neišleisti, bet, grįždama į Lietuvą, ji parvežė ir dvylikametę lietuvių mergaitę.

Ištekėjusi už Antano Dyros, mokytoja Genovaitė persikėlė į Biržų rajoną, į Legailių vidurinę mokyklą. Čia įrengė geografijos aikštelę, sutvarkė mokomąjį bandymų sklypą, labai pamilo auklėtinius, su kuriais iki šiol nenutrūko ryšiai. Kai kurių mokinių nuotraukas matome ir knygoje. 1960 metais gimus sūneliui Sauliui, visi namų rūpesčiai teko Genovaitei. Liga pusei metų buvo ją atskyrusi nuo sūnelio, bet, gerų draugų ir prof. Konrado Kavecko padedama, pasveiko. Nuo 1964 metų apsigyveno Panevėžyje. Dirbo Paliūniškyje, iš kur „dėl motinos laidojimo su bažnyčia“ teko keltis kitur.

Įdomūs knygos skyriai apie keliones per Kaukazo kalnagūbrį, į Archangelską, Onegą, Kyjų ir Solovkų salas, prie Baikalo, į Kirgiziją, Armėniją ir kitur. Kelionės skirtos ne veltui, o už gerai parengtų mokinių prizines vietas dirbant Panevėžio 5-ojoje vidurinėje, J.Švedo pedagoginėje muzikos mokyklose. Už gerą darbą G.Dyrienė pateko į geriausiai dirbančių dėstytojų penketuką (iš 132 pedagogų). 1972 metais, dirbdama Jaunųjų gamtininkų stotyje, vadovavo būreliui, atliko bandymus, be to, per dešimt metų sukaupė daug medžiagos, tad gerai parengė pranešimą Pedagoginiam institutui ir pelnė pirmojo laipsnio diplomą. Jai buvo pasiūlyta rengti darbą mokslų kandidato laipsniui įgyti. Deja, su trečio kurso studentais kasdama bulves kolūkyje, peršalo, susirgo ir studijas teko atidėti.

Prasidėjo permainų metai. Buvusieji vėl į valdžią lindo ir šalino tuos, kurie „Nepriklausomybės laukė kaip patekančios saulės“. Verslininkai privertė mokytoją Genovaitę išeiti iš darbo. Panevėžio Katedros klebonas kun. J.Antanavičius pasiūlė dėstyti tikybą. Per penkerius metus baigė teologijos studijas, 1995 metais gavo vyr. mokytojos vardą, o 1996 metais išlaikė valstybinius egzaminus su pagyrimu ir įgijo tikybos ir etikos mokytojos specialybę. Studijos ir tikybos dėstymas Velžio gimnazijoje – dar ne visa šios darbščios mokytojos veikla. Čia įkūrė ateitininkų kuopą, rengė su jais popietes „Prie Kūčių stalo“, gerumo savaites, giesmių valandas ir kt. Kun. J.Antanavičius mokyklą pavadino giedančia mokykla.

Išvadą apie savo darbą padarė pati autorė: „Visą gyvenimą atidaviau jaunimui. Mokykloje dirbau per 50 metų (nuo 17-os). Čia visi mano džiaugsmai ir rūpesčiai, visas mano gyvenimas“. Apie tai kalba ir mokinių žodžiai: „Gerb. Mokytoja. Ačiū, kad visada galėjome į Jus atsiremti, tokią ir prisiminsime – dorą, jautrią ir švelnią, reiklią ir nenuolaidžią, kai to reikėjo“ (2005 metai, Velžio gimnazijos mokinių komentaras).

Mokyt. G.Dyrienė vadovauja Gyvojo rožinio būreliui, daug jėgų skiria Velžio krikščionių demokratų kuopos veiklai. Apie tai gražiai atsiliepia kuopos narė Janina Balčiūnienė: „Buvote, esate ir būsite man lyg Motina... Jūs buvote ir esate žmogus, kuris traukia prie savęs, kuriuo nori sekti“.

Kaip matome, šeimos istorija – tai šeimos atstovės Genovaitės, tremtinių Emilijos ir Kazimiero Baniulių dukters, ėjimas tiesiu keliu ir pasidalijimas su kitais dvasios duona. Kaip būtų gerai, jei daugelis šeimų rašytų tokias istorijas! Gal tada kiekvienas šeimos narys stengtųsi kurti gražų tos istorijos herojaus paveikslą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija