|
Apie išdžiūvusias ašaras
Ona STRIŠKIENĖ
Barboros ir Petro Dunkevičių šeima, gyvenusi Varakiškių
vienkiemyje, Paįstrio parapijoje, gal niekuo ir neišsiskyrė nuo
kitų šeimų. Troboje prie staklių ar knygų sėsdavo trys dukterys
Kostancija, Ona ir Stanislava, su tėvu prie gyvulių, inventoriaus
sukiojosi trys sūnus Jonas, Juozas ir Petras. Kaip ir daugumos
kaimynų, kasmet pavasarinio potvynio Lėvens vandenys užliedavo laikus,
kaip ir kitas kaimo jaunimas, lankė mokyklas, kūrė ateities planus.
Ne tik jų šeimą palietė karas, pokaris, mirtys ir tremtys. Tačiau
norėčiau papasakoti apie Dunkevičius iš Vakarkiškių vienkiemio.
Tėvukas Petras Dunkevičius buvo geras gaspadorius,
išsistatęs didelius trobesius. Jis buvo daugiau technikos žmogus:
turėjo kuliamąją, pasistatė šeimos poreikiams vėjo malūnėlį, tuomet
mielnyčia vadintą. Pats kai ką drožinėdavo, rinkdavo įdomius gamtos
kūrinius, jo sodyba buvo tarsi muziejus. Nugyveno gana ilgą amžių
(apie 95 metus), mirė gyvendamas Gegužinės kaime.
Nors ir buvo gabus mokslams, bet paaugęs vyriausias
sūnus Jonas ėmėsi žemės darbų. Jis ūkininkaudamas labai domėjosi
naujovėmis, įsigydavo naujų veislių sėklos, pirkdavo trąšų. Ūkis
ir derliai Jonui ūkininkaujant ėmė kilti kaip ant mielių. Jaunesnieji
mokėsi, tai jis beūkininkaudamas vis po ranka turėdavo knygas ir
savarankiškai pasirengęs išlaikė 5 ir 6 klasių egzaminus. Visada
švarko kišenėje nešiodavosi lietuvių-esperanto kalbų žodynėlį ir
savarankiškai išmoko esperanto kalbą. Gavo šaukimą į kariuomenę.
Šeima ilgai svarstė, kaip pasielgti. Išėjo į kariuomenę, ir namiškiai
jo pargrįžtant nesulaukė. Laiškai iš Jono nuo 1945-ųjų vasario tėviškėn
nebeateidavo, o vėliau gavo žinią, kad Jonas dingęs be žinios.
Brolis Juozas buvo labai gabus mokslui, rašymui
ir darbui. Išvyko prie jūros, į Klaipėdą, ten dirbo ir mokėsi, buvo
klasės seniūnas. Rašė eilėraščius, prozą, jaunam literatui turbūt
buvo žadėta rašytojo duona. Nors labai trūko laiko, tačiau itin
mėgo buriavimą, tam skirdavo visą laisvalaikį, plaukdavo į varžybas
Taline, Rygoje. Labai ilgėdavosi tėviškės, dažnai ją lankydavo.
Vasaromis seserys net su draugėmis traukiniu vykdavo prie jūros.
Kaip sesuo Kostancija sako: Ir jūrą, ir Klaipėdą, Neringą tik Juozo
dėka pamatėm. Juozas staiga pradėjo skųstis širdimi, grįžo prie
savųjų į Panevėžį, gulėjo ligoninėje, nepagydė, dvidešimt vienerių
1949 metų lapkritį mirė.
Jauniausias brolis Petras buvo labai judrus, grojo
bandonija, fotografavo, todėl pas Onutę (dėl jo gerumo kitaip vadinti
negaliu) Dunkevičiūtę begalės nuotraukų. Tik paties Petro fotografijų
nėra, vis kitus fotografuodavo. Pavartęs jas jau ir be žodžių pajunti,
kuo gyveno ši šeima: nuotraukose visi ūkio darbai, jaunystės svajos
prie Lėvens, jo potvyniai, beržų alėjos, ąžuolai ir darželiai.
Jos tvarkingai sudėliotos nuo laiko pageltusiuose
albumuose. Vien tiktai sesers Stanislavos, kuri buvo gimusi 1932
metais, baigusi gimnaziją, dirbo mokytoja, vėliau kelis dešimtmečius
buhaltere, nuotraukų yra keli albumai. Staselė buvo ne tik kruopšti
buhalterė ji rinko kraštotyrinę medžiagą. Kiek jos kruopščiai
surinktos medžiagos, aprašymų, nuotraukų apie tų apylinkių partizanus!
Dabar, nors jau penkeri metai, kai Staselės nebėra, galima su medžiaga
susipažinti, viskas saugoma. S.Dankevičiūtė ryšininke būti negalėjo,
nes dar visai paauglė buvo, bet kasdienis gyvenimas prie miško ir
draugystė su partizanais pareikalavo ir atitinkamos elgsenos. Ji
ne kartą lankėsi partizanų stovyklose, daugumą pažinojo, ganydama
karves skardžiai dainuodavo, tuomet partizanai žinojo, jog apylinkėse
ramu. Vakarais, prisėdęs prie prieklėčio, bandoniją pravirkdydavo
brolis Petras: tai irgi buvo ženklas, kad viskas tvarkoje. O po
to į partizanus išėjo jaunėlis brolis Petras 1952 m. vasario 2
d. jis žuvo.
Kaip sakė Onutė, viskas, kas buvo gražaus, buvo
tik Nepriklausomos Lietuvos laikais. Tai viskuo aprūpinta vaikystė,
jaunystės draugai, mokslo laikų nutikimai. Tėvai labai norėjo, kad
atžalos siektų mokslo. Sudėtingas tai buvo laikotarpis ir su mokslais
reikėjo truputį palaukti. Onutė tik po karo pradėjo lankyti Panevėžio
suaugusiųjų gimnaziją, 1948-aisiais baigė penkias gimnazijos klases.
Kuomet ji mokėsi ir gyveno Panevėžyje, su drauge Malvina vos ne
kasdien eidavo, ar nepamatys, ar nesusitiks pažįstamų prie Panevėžio
kalėjimo, taip pat eidavo į valsčiaus kiemą žiūrėti atvežtų, nužudytų
partizanų. Tokia buvo pokario kasdienybė. Žiūrėk, jei per pertrauką
kuris ašaroja ar labai susikrimtęs, žinok vėl nauja netektis.
O savaitgalį kelionė namų link. Patogiausia buvo važiuoti traukiniu
iki Skaisgirių, o paskui jau nebetoli. Dažniausiai vagonai būdavo
perpildyti, tekdavo ant laiptelių visą kelią iškabėti, o sykį net
ant stogo bepūškuojant traukinukui su draugų pagalba teko ropštis.
Besimokydama Panevėžyje, suaugusiųjų gimnazijoje,
Onutė susirgo, gydėsi Panevėžyje, mokslai buvo nutraukti. Pagerėjus
sveikatai grįžo į tėviškę. Vieną kartą aš jos paklausiau, kodėl
ji visą laiką šypsosi. Ji atsakė, jog sergant gydytojas jai pasakė:
Verksi, negyvensi. Tai nuo to laiko ir išdžiūvo ašaros. O kaip
neverksi, vienas brolis dingo kare, kitas gulėjo toje pat ligoninėje
ir mirė, net laidoti nebuvo išleista.
Po jaunėlio brolio Petro žūties šeima išbėgo iš
namų, reikėjo pas žmones glaustis. Ar jos motinai sveikatos pridėjo
ir metelius prailgino tas priverstinis pabėgimas iš namų, kuomet
jau brandus amžius, išauginti šeši vaikai, tiek daug triūsta tikintis
gražaus gyvenimo ir ramios senatvės? Ar galėjo patikėti, kad Varakiškių
viensėdyje, Petro ir Barboros Dunkevičių išpuoselėtoje sodyboje,
niekada nekrykštaus šeimos atžalynas, kad tėvams, išauginusiems
šešis vaikus, nebus skirta turėti nė vieno vaikaičio?
Šeima, išskyrus seną tėvą, kas kur slapstėsi.
Tik Onutės nuo tremties neišgelbėjo. O.Dunkevičiūtė buvo suimta
1953 m. kovo 27 d. Kalėjimas, teismas, tremtis į Vologdos sritį.
Paklausus apie nelaisvę, ji tik nusišypso ir sako, kad visur buvo
saugi, niekas negalėjo užpulti, nes kiekvienas žingsnis buvo saugomas.
Sako, rusų kalbos Sibiro platybėse irgi neprireikę, nes visur lietuvių,
tokių pat likimo draugų, buvo privežta.
Klausiu, o už ką sėdėjo. Juokiasi ir atsako, kad
už tylėjimą. Mat jai pripaišė lagerį, esą ji žinojusi apie tuometinę
padėtį ir nepranešusi. Ir už tai gavusi 10 metų, atbuvusi trejus,
1956-aisiais grįžo. Kai kurios draugės jau buvo grįžusios, kitos
grįžo dar vėliau, brolių, kaimynų vaikinų nebebuvo likę. Liko vien
tik merginos.
Dažnai užsuku ją aplankyti, pasiimam senuosius
albumus ir ji man pasakoja. Tarp mūsų yra trisdešimt metų skirtumas,
todėl labai daug Paįstrio krašto senovės atgyja per jos prisiminimus
apie žmones, jų bendravimą, kasdienį ir šventinį gyvenimą. Atskira
tema būna pokaris ir partizanai. Jos jaunėlis brolis buvo ryšininkas,
vėliau partizanas. Onutė dažnai lankydavosi pas partizanus, kartu
švęsdavo Jonines, Velykas. Partizanams išsikėlus jų pavedimu eidavo
stovyklaviečių užmaskuoti sunaikinti partizanų buvimo žymių.
Neseniai O.Dunkevičiūtei sukako aštuoniasdešimt.
Ją jubiliejaus proga sveikino giminaičiai, buvę jų jaunystės laikų
kaimynai, dabar vėl gyvenantys netoliese, Paįstryje, Gegužinėje.
Prie jų sveikinimų ir prisijungė Lietuvos ūkininkų draugijos Paįstrio
Gabijos skyriaus moterys.
Už kraštotyrinės medžiagos saugojimą, senųjų tradicijų
užsispyrusį puoselėjimą dėkojo kraštotyrininkas, J.Zikaro memorialinio
muziejaus darbuotojas Bronislovas Mažylis. Daug pagiriamų ir dėkingumo
žodžių už nuoširdų, paprastą kasdieninį darbą laukuose jai išsakė
buvusi Adoravos padalinio agronomė Asta Glušokienė. Buvusio kolūkio
pirmininko Benedikto Striškos jubiliejinį sveikinimą ir geriausius
linkėjimus O.Dunkevičiūtei buvo pavesta perduoti man (šių eilučių
autorei), ką įvykdžiau su didžiausia pagarba.
Tą šventinę popietę įdomiausia buvo klausytis
dviejų žilagalvių, buvusių artimiausių kaimynių Onutės ir Genovaitės
prisiminimų apie jų gražiausius metus apie jaunystę. Apie jųdviejų
tremties kelius tądien nekalbėta. Kartkartėmis į jų kalbą vis įsiterpdavo
taip pat jau per aštuoniasdešimt perkopęs, šiaip nekalbus buvęs
kaimynas Vincas Valkūnas.
Džiugu, kad buvo tokia nuoširdi popietė ir daug
vargo mačiusio žmogaus pagerbimas.
Paįstrys, Panevėžio rajonas
© 2007 XXI amžius
|
