Mezgimas – tikras poilsis

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Genovaitė Krukauskienė primezgė daugybę servetėlių Reginos MACKELIENĖS nuotrauka

Pabaisko miestelyje (Ukmergės r.) gyvenanti Genovaitė Krukauskienė be mezgimo neištveria nė dienos. Iki šių metų ji augino gyvulius, dabar tvarko tik daržus ir gėlynus. Moteris, gegužės mėnesį atšventusi 74-ąjį gimtadienį, sako, kad visą gyvenimą mezgė tik savo malonumui ir tik už „ačiū“.

Mezgė nuo mažens

G.Krukauskienė kaip brangią relikviją laiko savo močiutės užvalkalą, puoštą gražiais, plonyčiais nėriniais. „Mane nuo mažų dienų nerti vąšeliu išmokė mama. Mokiausi ir pas kaimynę J.Martinkienę, kuri žinojo įvairių raštų. Būdama trylikos metų, mezginiais puošdavau rankšluosčius, užvalkalus. Mūsų šeimoje mezgė močiutė, mama, teta. Turėdavome savų lininių siūlų, išsiausdavome drobės. Dar ir dabar turiu mamos austos drobės“, – pasakojo Genovaitė. Ji pamena tuos nelengvus laikus, kai su drauge J.Didžiulyte, nešinos siūlais ir vąšeliais, eidavo ganyti karvių.

Moteris neria ne tik vąšeliu, bet mezga ir virbalais. Anot Genovaitės, per savo gyvenimą ji sulaužė daug virbalų, o vąšeliai – patvaresni. Jaunystėje darbšti mezgėja per dvi dienas numegzdavo megztinį. Rankų darbo drabužiais Genovaitė puošdavo ne tik savo šeimos narius, gimines, bet ir draugus. Akimirksniu nunerdavo įvairių formų ir dydžių servetėles. Šis darbas jai teikė džiaugsmą ir malonumą. „Megztinių ir suknelių numezgiau gal šimtą, o servetėlių – tai be saiko“, – šypsosi guvi senolė.

Žaisliukai vaikams

Ištekėjusi Genovaitė irgi neatsisakė savo pomėgio megzti. Moteris, augindama tris vaikus, ne tik puošdavo juos gražiausiais drabužėliais, bet ir žaislų primegzdavo. Ji neatsispirdavo pagundai nusipirkti įvairių mezgimo knygų, pasimokyti naujų raštų.

Pasak Genovaitės, sulaukusi vaikaičių, ji dar aktyviau ėmė megzti, siuvinėti žaisliukus. Taip gimė nauja lėlyčių, zuikučių, varlyčių, pelyčių, beždžioniukų, gyvačių kolekcija. „Vaikaičiams, nors jie jau ir dideli, megzti žaislai labai patinka“, – pasakojo mezgėja.

Kiekvienoje senolės namų kertelėje – mezginiai. Ant palangių – raudonikiai, sekcijoje – žaisliukai, gėlytės, papuošalų dėžutės. Ant lovų – ryškiaspalviai megzti užtiesalai, ant stalų, spintų – servetėlės, ant sienų – paveikslai. Todėl ne veltui vietiniai žmonės sako, kad G.Krukauskienės namai – linksmi.

Mezginiai – mieli širdžiai

„Mezgimas – brangus malonumas. „Iris“ rūšies siūlų kamuoliukas kainuoja beveik tris litus, o iš siūlų kamuoliuko galima nunerti tik du nerti gvazdikėlius“, – sako senolė.

Pastaruoju metu moteris numezgė nemažai skraisčių, lovų užtiesalų, naujų žaislų. Duktė Virginija, gyvenanti III Antakalnio kaime, taip pat mėgsta megzti. Neseniai ji mamai atvežė dešimt naujų mezgimo knygelių. Kai tik abi susitinka – turi apie ką pasikalbėti. G.Krukauskienė džiaugiasi, kad jos dukra ir trylikametis vaikaitis pagamina įvairiausių grožybių iš vilnos.

„Kai mezgu – pailsiu, viską pamirštu, atsigaunu, nervai aprimsta. Kai tik turiu laisvą minutę, tuoj ir imu į rankas virbalus ar vąšelį. Jei nepamezgu – ligonis pasidarau. Visi mano darbeliai – mieli širdžiai, bet su jais išsiskiriu visai nesunkiai. Padovanoju artimiesiems, ir man jų visai negaila“, – šypsosi Genovaitė.

Pabaiskas, Ukmergės rajonas

© 2007 „XXI amžius“