„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2007 m. liepos 27 d., Nr. 3 (22)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Skleidė patriotiškumo ir pilietiškumo dvasią

Mokytojos Rožės Jasudytės-Sakalauskienės 85-erių metų sukakties proga

Dr. Gražina Kačerauskienė

Mokytoja Rožė Jasudytė-Sakalauskienė

Mokytoja Rožė Jasudytė-Sakalauskienė gimė 1922 metais Kaune, tarnautojo šeimoje. Turėjo tris seseris ir brolį. Seserys Ramutė ir Giedrė – garsios dailininkės. Kaune baigė pradžios mokyklą. Tėvams persikėlus į Uteną, 1940-aisiais čia Rožė baigė gimnaziją, o 1944 metais – Dotnuvos žemės ūkio akademijos Namų ūkio fakultetą. Mokytojavo Utenoje, Garliavoje, Kaune. Dabar žiemą gyvena Kaune, o vasarą – senelių sodyboje Alių kaime, netoli Utenos, kurią ji puoselėja visomis jėgomis.

Mokytoja trumpai prisiminė mokymąsi Utenos gimnazijoje. Prieškariu gimnazijoje labai didelis dėmesys buvo skiriamas jaunimo auklėjimui. Buvo kalbama ne tik apie Tėvynės ir Dievo meilę, dvasinę tvirtybę, bet taip pat apie elgesio kultūrą, mandagumą, pagarbą, santykius su draugais ir net apsirengimą. Mergaitės augino kasas, rengėsi uniforma, kurią sudarė ruda suknelė su balta apykakle ir juoda prijuostė. Nevaikščiodavo nuogais pilvais ir nesiglamonėdavo viešose vietose, turėjo stiprią savigarbą. Apskritai prieškario gimnazijoje buvo siekiama jaunuolio bendro išprusimo, skatinama siekti aukštųjų idealų. Baigę gimnaziją, jaunuoliai tapdavo Lietuvos inteligentais.

Dotnuvos akademijoje pirmame kurse mokėsi apie 100 vaikinų ir 22 merginos. Mokytoja pasakė, jog jos buvo mylimos ir gerbiamos kaip karalaitės. 1940-aisiais iš Utenos pasiekti Dotnuvą buvo sunku. Iki Ukmergės važiuodavo sunkvežimiu, toliau pro Jonavą – prekiniu traukiniu ant buferių ar anglių. Iš namų paramos negaudavo. Valgykloje plovė indus, už tai gaudavo pavalgyti. Karo metais dažnai stigo maisto. Iš žirninių miltų kepdavo blynus. Nors kentė nepriteklių, studentai gyveno linksmai – dainavo ir šoko. Kambaryje gyveno su Julija Petkevičiūte (prof. Vytauto Landsbergio pussesere). Kad ir buvo VDU profesoriaus duktė, tačiau J.Petkevičiūtė niekada neišsiskyrė iš kitų, nedejavo, kad neskanu ar šalta. Kai suplyšo Rožės batai, Julija atidavė savus. Vėliau iš virvelių abi nusinėrė basutes. Atvažiavusi su ja į Kauną, susipažino su Jono Jablonskio žmona. Julijos mama Rožei padovanojo suknelę, su kuria ji ėjo į pirmąją pamoką Utenos gimnazijoje. Iš Kauno į Uteną parėjo pėsčia. Kartais kas nors pavėžėdavo. Sako, nieko nebijojusi.

Baigusi 1944-aisiais Dotnuvos akademiją, mokytoja Rožė trumpai dirbo Kaune Žaliakalnio valgyklos vedėja. Miestas tuštėjo, vieni traukėsi į Vakarus, kiti į miškus. Rožė parvyko pas tėvus į Alius. Tą patį rudenį Utenoje pradėjo mokytojauti. Žiemą praleido vargingai mažame kambarėlyje, nebuvo nei šulinio, nei tualeto. Dirbo trijose mokyklose, turėdavo apie 50 pamokų per savaitę. Valgydavo pusžalę duoną, dėl kurios išstovėdavo eilėje po kelias valandas. Gyveno be laikrodžio, keldavosi pagal bažnyčios varpą. Be pamokų, turėjo namų ruošos, tautinių šokių būrelius suaugusiųjų mokykloje, ligoninėje ir kooperatyve. Pati irgi dalyvavo saviveikloje ir sportavo. Mergaitėms dėstė namų ruošą, fizinį lavinimą, prancūzų kalbą, berniukų gimnazijoje – chemiją, lietuvių kalbą, suaugusiems – prancūzų kalbą. Iš šios mokyklos prisimena vaikiną, kuris, neturėdamas rankų, rašė su koja. Vakarais jie susirinkdavo labai ištroškę mokslo. Eidavo net 10 kilometrų, nesvarbu, lyja ar sninga, o po pamokų dar likdavo šokių repeticijose.

Mokyklinių žurnalų neturėjo, rašė į įvairias buhalterines knygas. Vadovėlių nebuvo. Klasės – neapkūrenamos. Vienas tėvas atvežė malkų. Sekretorė paklausė: „Už kurį vaiką atvežėte?“ – „O kad jį nopastis, užmiršau vardą“. Reikėjo drebėti ne tik nuo šalčio. Baisiausia buvo, kai pro langus pamatydavo saugumiečius. Žinojo, kad kažką išsives. Viena mokinė nupiešė plakatą pasilinksminimui. „Sergėtojai“ įžiūrėjo lietuviškas tulpes. Už tai kelis mėnesius mergaitę išlaikė saugumo rūsyje.

Mokinių pasilinksminimuose dalyvaudavo ir mokytojai. Apskritai tais laikais mokytojai labai bendraudavo su mokiniais. Pavasarį, rudenį aikštėje kartu žaisdavo krepšinį, stalo tenisą.

Saugumui suėmus mokytojos Rožės brolį Joną, prasidėjo šeimos persekiojimai. Reikėjo palikti Uteną, kur buvo dirbusi aštuonerius metus. Išvažiavo į Kauną. Įsidarbino Garliavos vidurinėje mokykloje, kurioje išdirbo 17 metų. Dėstė biologiją, vadovavo mokyklos daržui, biologų būreliui, rengė parodėles. Susipažino su didelės erudicijos žmogumi – mokyklos direktoriumi ir tapo jo žmona. Bet laimė buvo trumpalaikė.

Kai į mokyklas buvo grąžintos namų ruošos pamokos, mokytoja Rožė perėjo dirbti į Kauno 28-ąją vidurinę mokyklą. Mergaitėms dėstė darbus, vadovavo būreliui, rengė parodėles. Iš viso mokyklose dirbo 45 metus. Jai buvo suteiktas Lietuvos tautodailininkės vardas.

Išėjusi į pensiją, mokytoja Rožė nesitraukė nuo savo mėgstamo darbo. Tautodailę dėstė įvairiuose kursuose dėstytojams, mokytojams, vaikų darželių auklėtojoms, Kauno akademinių klinikų gydytojoms ir t.t. Kauno bažnyčiose tautodailės dirbiniais padėdavo papuošti Kalėdų eglutes. Taip buvo išvengiama kičo. Jos namuose papuoštos eglutės ir prakartėlės buvo tikri meno kūriniai, kurių eidavo pažiūrėti draugai ir kaimynai. Mokytoja daugelį moterų išmokė pasisiūti tautinius kostiumus, tinkamai derinti spalvas, išsiuvinėti palaidinę ir prijuostę. Tautiniu kostiumu apsirengusią sutikdavome ją iškilmingomis progomis. Ir dabar, būdama garbaus amžiaus, mokytoja nesėdi be darbo. Visada mielai pataria, kaip gražiau apsirengti, kas moteriai tinka. Svarbiausia, ji pabrėžia, reikia išsaugoti lietuvės inteligentės moters savitumą. Apie tautinį, sodžiaus meną, turtingą raštų įvairovę mokytoja gali kalbėti ištisas valandas. Ji trokšta visas turimas žinias apie lietuvių tautodailę perduoti jaunoms moterims. Tai yra didelis turtas.

Buvau mokytojos Rožės mokinė Utenos gimnazijoje pokario metais. Pamenu, šaltą žiemą mokytoja atnešė man vilnonių siūlų ir pamokė, kaip nusimegzti kojines. Patirtos šilumos nepamiršau ligšiol. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, bet po daugelio metų vėl susitikome Kaune. Kiekvienas susitikimas su ja man būna tarytum pamoka. Tik ne mezgimo, nes aš beviltiškai tam negabi. Mokytoja yra tarytum indas, pripildytas gyvenimiškos patirties ir žinių. Reikia tik semti. Su ja įdomu kalbėti praeities ir nūdienos temomis. Ji visada skleidžia patriotiškumo ir pilietiškumo dvasią. Tokia ji buvo visą gyvenimą. Mokytoja rodė auklėtinių išaustą ir jai 1948 metais dovanotą „Tautišką giesmę“. Tik prašė neišvynioti klasėje ar mokytojų kambaryje. Mokytojos bute visais laikais kabojo italų dailininko nutapytas Kristaus paveikslas. Mokiniai mokytoją matydavo bažnyčioje. Vėliau jai pasakė: „Mes žinojome, kad jūs tokia“. Matyt, jos dvasios tvirtybė tramdė net skundikus. Mokytojos gyvenimas ir lietuvių tautinio meno skleidimas buvo tikra rezistencija okupantams. Tačiau svarbiausia – mokytoja Rožė buvo ir yra širdies žmogus. Ji labai mylėjo mokinius, mokytojos darbą, buvo dėmesinga ir neabejinga.

Ačiu Jums, Mokytoja. Jūsų gyvenimas mums lieka pavyzdžiu. Palaimingų metų!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija