|
Prisiminimuose likusi tėviškė
Justinas ADOMAITIS
 |
|
Salomėja Laukaitytė-
Kaminskienė su meile
prisimena gimtuosius Norkūnus
Autoriaus nuotrauka
|
Išgirdau dzūkiškas dainas ir prisiminiau tėviškę,
po vienos Sūduvos krašto bendruomenių šventės pasakojo Norkūnuose
(Prienų r.) gimusi, daugiau nei keturis dešimtmečius Veliuonoje
(Jurbarko r.) mokytoja dirbusi Salomėja Laukaitytė-Kaminskienė.
Jos nuomone, dabar dainuojama tik koncertuose, šventėse, o sunkiais
pokario metais jaunimas ir karves ganydavo, ir darbus dirbdavo vis
su daina. Vienas piemenukas dainuoja ant Norkūnų piliakalnio, o
jam atitaria kitas iš anapus Nemuno, Jackonių. Eina vaikinai į šokius
dainuoja, švariai, skaidriai. Iš kažin kur atrinkdavai, kurio
kaimo dainininkai.
Ji vaiko akimis matė pokario sunkmetį, žmonių
varymą iš nuosavos žemės į kolūkį. Su kokiu gailesčiu kaimiečiai
glostydavo savo arklius, nakčiai uždaromus į bendrą tvartą, o dienai
išvaromus į darbus. S.Kaminskienės tėvai turėjo 9 ha prastos žemės,
ne visa buvo dirbama. Tačiau kai ją reikėjo atiduoti kolūkiui, jautė
didelį širdies skausmą. Ilgai tęsėsi valstiečių pasipriešinimas
kolektyvizacijai, pasibaigęs kaimo žmonių emigracija į miestus.
XIX a. pabaigoje Norkūnai buvo Balbieriškio dvaro
palivarkas. Po prelato Mykolo Krupavičiaus žemės reformos išparceliavus
palivarką, susikūrė 26 vienkiemiai: Jurgio ir Simo Ražanskų, Jurgio
Kazlausko, Stasio Laukaičio, Juozo Rakausko, Stasio Stanevičiaus,
Antano ir Juozo Vaicekauskų, Jono Šidlos, Motiejaus Gudaičio, Stasio
Petraškos, Stasio Pavilonio, Juozo Stankevičiaus, Juozo Žvaliausko,
Vlado Bukausko, Simo Baltrukevičiaus, Jono Remeškevičiaus, Antano
Dumbliausko, Antano ir Vlado Steniulių, Antano ir Kazio Baranauskų,
Adomo Luizos ir Antano Krilavičiaus.
K.Baranauskas buvo račius ir gamino karstus, Martynas
Petraška ir M.Gudaitis siuvėjai, J.Žvaliauskas dailidė, V.Steniulis
vėlė veltinius. Seserys Baltrukevičiūtės garsėjo kaip audėjos, S.Petraška
smuiku griežė kaimo pasilinksminimuose, J.Kazlauskas ir Vladas Juodžiukynas
giedodavo laidotuvėse.
1933 metais J.Rakausko namuose atidaryta mokykla,
kurią lankė Medžiukų, Nešeikių, Mardosų ir kitų aplinkinių kaimų
vaikai. Pokario metais pastatas nacionalizuotas, mokykloje dirbo
mokytojos Ona Paplauskaitė-Šiškuvienė, Marija Leonavičiūtė, Ona
Mickutė-Petraškienė. Mokyklą valdžia uždarė 1981 metais, nes kaimuose
neliko vaikų.
Antrajam pasauliniam karui baigiantis, 1944 metų
liepą ties Norkūnais mūšiai vyko kelias savaites. Sudegė beveik
visas kaimas liko tik mokykla ir dvi sodybos. Traukdamiesi vokiečiai
Daujotiškių pušyne sušaudė Stankevičių šeimą, Antaną, Kazį ir Vaclovą
Baranauskus.
Kaimiečiai atstatė sudegusias sodybas. Pokario
metais į Sibirą ištremta Rakauskų šeima. Juozas ir Ieva su vaikais
Ona ir Ignu po dešimtmečio grįžo, bet neliko ūkyje. Partizanų gretose
žuvo jų sūnus mokytojas Juozas (1946 m. rugpjūčio 26 d.), kitas
sūnus Antanas, prievarta paimtas, tarnavo sovietų kariuomenėje.
1949 metais kaime įkurtas Norkūnų kolūkis, 1953 metais jis prijungtas
prie Saulėtekio, o apie 1960 metais prie Kalinino kolūkio.
Po 1990 metų kolūkis iširo.
Po lengvose smėlio dirvose atliktos melioracijos
Norkūnų kaime liko 12 sodybų. Pastarąjį dešimtmetį liko Gedimino
ir Anelės Vitkauskų, Birutės Vaismanienės, Albinos Steniulienės,
Stasės Seiliuvienės, Onos Matulionienės, Janinos Kazlauskienės,
Domicelės Gradeckienės, Petro Kazlausko, Onos Kavaliauskienės, Stasio
Juodžiukyno, Aleonoros Petraškienės ir Stasio Izidoriaus Pavilonio
sodybos. Ne visose likusi gyvastis.
Kaip prisimena S.Kaminskienė, ji šeimoje augo
su broliu ir dviem seserimis. Dar viena sesuo mirė maža. Mokslus
baigė tik ji ir brolis. To labai norėjo mama, kuri pati nemokėjo
nei skaityti, nei rašyti. Baigusi Norkūnų pradinę, Salomėja su broliu
pradėjo mokytis Balbieriškio vidurinėje. Tėvas dukrą pats palydėjo
į mokyklą, dar abejodamas, ar kas tokią mažutę priims į penktąją
klasę. Kieme juos pasitiko direktorius Domas Viščinis su pintine
sodo vaisių, mergaitę pavaišino kriauše. Tėvui patarė leisti vaikui
mokytis.
Tuo metu pamokos vyko dviem pamainomis. Vyresnysis
brolis mokėsi po pietų, sesuo iš ryto, tačiau abu eidavo drauge,
nes mergaitė buvo smulkaus kūno sudėjimo, nedidukė. Reikėdavo eiti
pro miškelį, bristi per Mikasos upę. Į mokyklą vaikai beveik 5 km
eidavo basi. Vaikščiodavo basi nuo balandžio iki lapkričio, kol
užšaldavo. Po septintos klasės reikėjo laikyti egzaminus. Tėvai
kolūkyje už darbą pinigų negaudavo, o už mokslą reikėjo mokėti apie
75 rublius. Tėvas Salomėjos nutarė neleisti į aštuntą klasę, tačiau
ši, brolio pamokyta, rugsėjo 1-ąją pabėgo iš namų. Vėliau ir tėvai
jau neprieštaravo. Kaimo vaikai namuose turėdavo savo darbų: atnešti
vandens, malkų, sužiūrėti vištas, avis. Kol Salomėja 1958 metais
baigė Balbieriškio vidurinę, mokytis teko prie žibalinės lempos.
Tuo laiku mokyklai vadovavo direktoriai D.Viščinis,
Sigitas Kvietkus, Antanas Abramavičius. Tikras šviesulys buvo lietuvių
kalbos mokytoja Ona Babarskytė, vienintelė iš tuo metu dirbusių
pedagogų turėjusi aukštojo mokslo diplomą. Ji vaikams skiepijo meilę
literatūrai, gimtajai kalbai, neklaužadas papildomai mokydavo ir
prieš pamokas, ir po jų. Ji kūrė eilėraščius, organizuodavo spektaklius,
kuriuose drauge vaidindavo ir mokytojai, ir mokiniai. Ne tik mokykloje,
bet ir miestelyje mokytoja garsėjo savo apsiskaitymu, erudicija,
kuri keistai derėjo su jos išsiblaškymu, nestandartiniu elgesiu.
Salomėją mokytoja skatino kurti, jos rašinius skaitydavo per pamokas.
Mokytojos paskatinta, abiturientė panūdo studijuoti
pedagogiką Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke), tačiau merginos
nepriėmė po muzikinės klausos testo. Beveik 40 km namo ji parėjo
pėsčia. Metus dirbo kolūkyje. Kitą rudenį vėl bandė mokytis: dokumentus
nuvežė į vieną Kauno technikumą, ketino studijuoti statistiką. Tačiau
jo vadovams užkliuvo merginos charakteristika, kurią parašė kolūkio
pirmininkas Endzinas. Raudonu pieštuku buvo pabrauktos eilutės,
jog Salomėja religinga, komjaunimui nepriklauso, visuomeniškai neaktyvi.
Pasirodo, pirmininkas keršijo merginai už tai, kad ši, jo paprašyta,
kolūkiečiams nesurengė paskaitos politine tematika.
S.Kaminskienė dabar džiaugiasi, kad jos nepriėmė
studijuoti statistikos. Ji baigė Rietavo žemės ūkio technikumą,
dirbo agronome Prienų, Marijampolės rajonų kolūkiuose, bendradarbiavo
spaudoje (honoraro per mėnesį gaudavo 20 rublių tai buvo didžiuliai
pinigai), kol ją susirado Jurbarko rajono laikraščio Šviesa redaktorius,
anksčiau buvęs Veliuonos kolūkio pirmininku.
Vėliau rajono gamybinės žemės ūkio valdybos viršininkas
Napoleonas Andrikonis S.Kaminskienei pasiūlė darbą Veliuonos vidurinėje
mokykloje, kur moteris ir dirbo 43 metus. Mokykloje suradau savo
vietą, prisipažįsta S.Kaminskienė. Nors jai patiko lietuvių kalba,
literatūrinė kūryba, baigė istorijos studijas. Nūnai, išėjusi į
užtarnautą poilsį, atsidėjo kūrybai.
Pasak S.Kaminskienės, sukauptų metų turtas žmogų
skatina atsigręžti į vaikystę. Moteris prisimena, kaip prie Skardupio
per iškorijusį sniegą su broliu ir seserimis basi bėgdavo parsinešti
beržo sulos. Atmintyje likusios linamynio talkos. Maža mergaitė
turėdavo užduotį su grėbliu traukti spalius iš po mintuvų.
Tik Dzūkijoje populiarios buvo plunksnų plėšymo
talkos, rengiamos nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Per savaitę jaunimas
į jas rinkdavosi tris kartus. Apie 7-8 val. vakaro sueidavo merginos
iš kelių kaimų į vieno sodiečio trobą. Šeimininkė ant stalo paberdavo
plunksnų, atnešdavo dubenis suplėšytoms dėti. Kiekviena mergina
turėdavo mažą peiliuką kietosioms plunksnų dalims nupjauti. Jaunimas
dainuodavo, pasakodavo įvairius atsitikimus, tikrus ar išgalvotus.
Talka trukdavo iki vidurnakčio. Paskui šeimininkai kviesdavo vaišių:
patiekdavo ką tik iš krosnies ištrauktų tarkuotų bulvinių bandų
su spirgučiais, virtos mėsos, naminės giros, alaus. Paskui į trobą
sugužėdavo kaimo kavalieriai su muzikantu ar net keliais. Prasidėdavo
šokiai, linksmybės.
Labai gaila kaimo dainų, sako S.Kaminskienė.
Pokario sunkmečiu jaunimas dainuodavo ir be jokios priežasties:
rinkdamiesi į talką, eidami į šokius, dirbdami kolūkio prievolę.
Vėliau, gerėjant gyvenimui, bendruomeniškumą keitė materialinės
naudos paieška, kaimyniškumą atsiskaitymai už talką naminės degtinės
buteliu.
Dabar dažname kaime telikę galudieniai seneliai.
Miestiečiai sodybas perka tik prie vaizdingų ežerų ar upių, o šalia
Norkūnų tokių vietų reta.
Prienų rajonas
© 2007 XXI amžius
|
