„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2007 m. spalio 19 d., Nr. 4 (23)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Prie Gomertos upelio

Laima Macytė

Kazačinsko tremtinių susitikimas
Juozaičių sodyboje 2003 metais
Nuotraukos iš asmeninio
Algio Juozaičio albumo

Gimtojoje sodyboje Minaičiuose.
Sėdi: Adolfina Juozaitienė,
stovi (iš kairės): duktė Elena,
vaikaitis Robertas, marti Vitalija,
duktė Onutė, sūnus Algis. 2003 metai

Senieji Minaičių kaimo (Radviliškio r.) gyventojai gerai pažįsta Juozaičių šeimą – labai darbštūs ir tvarkingi ūkininkai. Tos šeimos gyvenimas ir darbai yra neatsiejama šio istorinio kaimo dalis. Apie senelių, tėvų, brolių, seserų ir vaikų gyvenimus kalbamės su Algiu JUOZAIČIU, neužmirštančiu tėviškės radviliškiečiu, nes ten, dar senelio Jono JUOZAIČIO statytame name, dabar renovuotame, vėl susibėga visų Juozaičių keliai: šventės, jubiliejai, atlaidai Pašušvio bažnyčioje… Ir suklega, tarsi gulbės į Gomertos upelį, senolių atminties neužmirštą vaikai. Kaip gera ir gražu, kad tie vartai visiems svečiai atidaryti…

Tokia tėviškės namų istorija…

Anksčiau savo šeimos genealogijai tiek dėmesio nebuvo skiriama kiek dabar. Algis Juozaitis saugo senelių Jono Juozaičio ir Albinos Adomaitytės – Juozaitienės nuo Baisogalos gyvenimo Minaičių kaime atsiminimus. Tie, kurie norėjo būti geri ūkininkai, važiuodavo į Ameriką užsidirbti pinigų statyboms, ūkiui kurti, žemei pirkti. Kelis kartus į užjūrį važiavo ir Jonas Juozaitis – kabinosi į gyvenimą. Žemė buvo per dvi vietas: pačiame kaime – septyni hektarai ir prie Kalančių, Minaičių vienkiemyje, – 12 ha. 1922 ar 1924 metais įvyko nelaimė – sudegė sodyba. Reikėjo statyti kitą. Iš naujo kurtis nusprendė kaimo pakraštyje, tada – vienkiemyje, visai šalia Kalančių kaimo. Tvarto pamate įrašyti pastatymo metai – 1928 m.

J.Juozaitis turėjo palikti šeimą ir važiuoti į užjūrį, kad vėl sukurtų tai, ką sunaikino ugnis. Augo šeši vaikai. Reikėjo žiūrėti ūkį, dirbti žemę, ir tada ši darbų ir pareigos našta gulė ant Albinos Juozaitienės pečių. Neverkė, nedejavo, nes žinojo, kad niekas be jos tų darbų nepadarys. Kai vėl įsikūrė, vaikai pakėlė sparnus skrydžiui į pasaulį: Jonas ir Kajetonas (paskui žuvo kare) – į JAV, Antanas – į Kanadą. Kazimieras išėjo užkuriomis į Levikainius. Juozas (Algio Juozaičio tėvas) liko tėviškėje. Dukros Zofijos vyrui teko politinio kalinio dalia. Neišvengė tremties ir Minaičių Juozaičiai… Gražiai atlikę savo pareigą seneliai Jonas ir Albina Juozaičiai ilsisi Pašušvio kapinėse. Laimingai iš tremties sugrįžęs į tėvų namus sūnus Juozas su žmona Adolfina irgi pasirinko vietą parapijos žemėje šalia tėvų… Gyvųjų keliai dabar suka ten, kur laukia mylimųjų kapai… Čia vėl užlieja pagarbos ir padėkos šiluma tuos, kurie visada jaučiasi vienos šeimos vaikai. Nuo mirusiųjų pagerbimo ir jų prisiminimo visada prasideda Juozaičių šeimos susibūrimai. Mažieji neprisimena (nes jų nematė) prosenelių ir senelių veidų, tačiau šitaip ugdoma krikščioniška pareiga, kuri suburia visus bendrumon, leidžia išgyventi šeimos bendrystės jausmą, pagarbą ir dėkingumą. Juozaičių gyvenimas yra gražus didelės šeimos bendrystės pavyzdys.

Sūnus Juozas – savo tėvo gyvenimo paveikslas

Jono ir Albinos Juozaičių sūnus Juozas paveldėjo tėviškę ir žemę. Liaudies išmintis sako, kad obuolys nuo obels netoli nukrenta. Tėvo rūpesčiu šeimos gyvenimui išugdytas sūnus Juozas sumaniai ūkininkavo ūkyje. 1936 metais vedė ūkininkaitę Adolfiną Bajoraitę iš Liepiškių kaimo, prie Šiaulėnų. Darbštumo ir tvarkingumo išmokyti jaunavedžiai kūrė savo gyvenimą. Ir jis jau buvo sukurtas, tik reikėjo jį toliau prižiūrėti ir puoselėti. Senųjų Juozaičių ir Bajorų gyvenimas ir darbai buvo vaikams pavyzdys. Gausiose šeimose augę Juozas ir Adolfina užaugino šešis vaikus. Didelis gyvenamasis namas, tvarkingai projektuoti ūkiniai pastatai, didelė, graži ir tvarkinga šeima – toks Juozaičių gyvenimas buvo pavyzdys kitiems. Kaimynai gerbė ir mylėjo juos, nors turbūt buvo ir tokių, kurie kreivokai, su pavydu pasakydavo piktesnį žodį. Ko gero, dėl to reiklumo ir pareigingumo reikėjo palikti tėvų statytus namus ir dangintis į Sibiro platybes. Tuo metu Minaičiuose, ant Gomertos upelio, buvo Bruno Šeflerio vandens malūnas. Su tvarkingu ir darbščiu pramonininku artimai bendravo ir Juozaičių šeima. Vaikai bendravo su kaimyno dukra Berta. Apie Šeflerių gyvenimą, jų geranoriškumą ir pagalbą kaimo gyventojams palankiai atsiliepia beveik visi senieji Minaičių kaimo gyventojai.

Neparašyta ir neminima Minaičių mokyklos istorijos pradžia

Mokyklos praėjusio amžiaus viduryje Minaičiuose nebuvo. Vaikai ėjo Legečių, Pašušvio mokyklas. Mažiukams buvo nepatogu, toli. J.Juozaitis nusprendė savo namuose leisti įsteigti pradinę mokyklą. Vieną gyvenamojo namo galą skyrė klasei ir mokytojos gyvenamajam būstui, o patys glaudėsi mažyčiame kambarėlyje. Tai buvo 1946 ar 1947 metai. Pirmoji mokytoja buvo Emilija Janušauskaitė. Paskui – mokytoja Ona Čekaitė-Mickienė. Kartu buvo įsteigta pradinė mokykla ir Žitiškyje, pas Buivius. Algis Juozaitis prisimena, kad jį mokytoja siųsdavo į Žitiškio mokyklą nunešti ir parnešti įvairių dokumentų, nes tuomet kitokių ryšio priemonių nebuvo. Juozaičių namuose Minaičių pradinę mokyklą lankė Minaičių, Kalančių, Pagumerčių kaimų vaikai, o Žitiškio mokyklą – Paberžių, Ramoškių ir aplinkinių kaimų gyventojų vaikai.

1949 metais mirė senelis Jonas Juozaitis. Buvo pašarvotas klasėje. 1951-aisiais Juozaičių šeimą išvežė į Sibirą, o patalpos liko mokyklai.

Dabar Minaičių pagrindinė mokykla ,,švenčia“ tik pastato, pastatyto 1965 metais, jubiliejų. Mokyklos internetiniame puslapyje rašoma, kad ,,dabartinis mokyklos pastatas pastatytas 1965 metais. Tais metais buvo atidaryta Minaičių aštuonmetė mokykla, kuri sujungė visas iki tol buvusias mokyklas: Legečių aštuonmetę, Žitiškių ir Minaičių pradines“. Tačiau neteisinga teigti, kad 2005 metais mokykla minėjo šios švietimo įstaigos įkūrimo jubiliejų – Minaičių mokykla jau buvo įsteigta, tik 1965-aisiais pasikeitė jos statusas (pradinė mokykla tapo aštuonmete) ir persikėlė į kitas, naujas ir erdvias patalpas.

Nuo Gomertos – ant Jenisejaus krantų

Iš Minaičių kaimo į Sibiro platybes ištrėmė visą aštuonių asmenų Juozaičių šeimą. Atvažiavo 1951 m. spalio 2-osios naktį ginkluoti vyrai ir liepė ruoštis. Rytą jau atsisveikino su namais ir išvažiavo nežinion… Lygiai po mėnesio, lapkričio 2-ąją, išlipo Krasnojarsko stotyje. Paskui – Kazačinsko rajonas, Dobrovolnoje. Taip jau atsitiko, kad nuo Gomertos krantų išvežtiesiems teko gyventi ant Jenisejaus krantų. ,,Tėvas su seserimi Birute dirbo kiaulių fermoje, o aš iš taigos vežiau malkas, – prisimena Algis Juozaitis. – Tėvai stengėsi, kad galėčiau mokytis. Lietuvoje mokiausi šeštoje klasėje, ten pradėjau mokslus penktoje.“ Mokykloje mokytojas neištardavo teisingai Juozaičio pavardės, todėl vadino jį Zosaičiu. Mokslus A.Juozaitis svetimoje žemėje, svetima kalba pradėjo 1952-ųjų rudenį. Kai parašė pirmąjį diktantą rusų kalba, mokytojas parašė vienetą. Valia ir noras mokytis padėjo išmokti rusų kalbą – pavasarį lietuvio žinios buvo įvertintos ketvertu. Nepatogu buvo tai, kad mokykla buvo kitoje Jenisejaus upės krante, o į ją reikėdavo keltis valtele. Upė plati ir srauni, todėl buvo pavojinga per ją plaukti. Paskui šeima persikėlė į rajono centrą.

Praėjus pakankamai daug laiko po tremties, vyriausias Juozo ir Adolfinos Juozaičių sūnus Algis mano, kad ši nelaimė jų šeimai gal nebuvo tokia baisi, kaip kitiems, nes tremtyje visi buvo vienoje vietoje, visi laimingai sugrįžo į Minaičius. Buvo 1956-ųjų rugpjūčio pabaiga, kai jie paliko nesvečią šalį. Lietuvoje, kaip ir daugelis tokio likimo kraštiečių, nebuvo laukiami. Grįžę apsigyveno Liepiškiuose, pas dėdę. Tik paskui, beveik po metų, leido ,,išsipirkti“ savo namus. Vėl glaudėsi tame pačiame mažyčiame kambarėlyje, nes pradinė mokykla vis dar buvo jų namuose.

Kai Juozaičiai galėjo susipažinti su savo tremties bylomis, sužinojo, kas pasirašė, kad juos išvežtų – tai artimiausi žmonės ir kaimynai. Prisimeni, žmogus, viską: skriaudas ir rūpesčius, pagalbą ir nerimą… Tik nesinori liesti jau surandėjusių žaizdų. Tuos pačius žmones susitinki, pasveikini, nusišypsai, nors niekas nepamiršta. Geriau tegul rašys ir kalbės kiti, kad liktum didesnis už tuos, kurie taip ir nežino, kad tu viską žinai.

Kaltinimas, dėl kurio buvo ištremti pavyzdingi ūkininkai ir šeimininkai, kaip ir daugeliui – buožės, nors teturėjo tik devyniolika hektarų, rėmė ,,banditus“. Juk kiekvienas doras žmogus padėjo tiems, kurie tikėjo tuo, už ką kovojo. Nunešdavo bintų į mišką prie Pašušvio, paremdavo. Ryšininkais buvo ir tie, iš kurių pagalbos, atrodo, net negalėjai tikėtis…

Tėviškės namų šviesa ir džiaugsmas

Darbštuolis, tvarkingas ir sumanus ūkininkas Juozas Juozaitis mirė 1981 metais. Kaimo audėja, auksarankė Adolfina Juozaitienė sulaukė 92-ejų… Tėvų paliktas dvasinis turtas brangesnis už materialų. Darbštumas, sumanumas, tvarkingumas, savitarpio pagalba – ką geresnio galėjo tėvai palikti savo vaikams. O vaikai vieningai, be jokių nesutarimų nusprendė, kad tėviškėje turi šeimininkauti Elena – moteris, kurios rankose ,,darbas tirpsta“. Tą žino visi Minaičių kaimo senbuviai. Tvarkinga aplinka, gėlėse skendinti sodyba plačiai atkelia vartus visiems, kurie čia apsilanko: savieji ir tremtyje sutiktieji. O vartai čia beveik niekada neužsiveria: šventės, jubiliejai, atlaidai Pašušvio bažnyčioje, tremtinių susitikimai. Elena su kraštiečiais Gulbinu ir Mataitiene pasirūpino, kad Sausio 13-osios įvykiai būtų įamžinti paminkliniu akmeniu prie Kalančių kryžkelės. Dabar ten žydi Elenos Juozaitytės – Morkienės sodinamos ir prižiūrimos gėlės.

Gerai, kad vietos sodyboje daug: visai šalia kelio į Pašušvį ir Minaičius ir Gomerta, aplinkui – platūs laukai, kuriuose ūkininkauja vaikaitis Robertas Morkys, Elenos sūnus. Morkiai gyvena kitapus Šušvės, ant kranto, Čerkosų kaime. Tai garbinga ir darbšti šeima. Juozas Morkys žinojo, ką pasirinkti į žmonas: nedvejodamas atėjo į Juozaičių ūkį Minaičių kaime. J.Morkio senelės namuose Čerkosų kaime lankydavosi knygnešiai. (Tie faktai surinkti rajono kraštotyrininkų, saugomi kartotekų aprašuose.) Net tarybiniais metais visi vertino Juozaičių darbštumą, skyrė įvairius apdovanojimus ir padėkas. O Elenos ir Juozo Morkių sodyba visais laikais buvo gražiausiai tvarkoma kaime. Visi Juozaičiai iš savo tėvų paveldėjo gražius balsus.

Niekas ir nepasakys, kad ten šeimininkauja tik Elena ir jos sūnus. Giminės visada laukiami ir yra dažni svečiai. Nenutrūkstanti tėviškės namų trauka vėl susodina visus prie bendro stalo. Vaišinguose namuose pasklinda po pievas papurgalviai vaikaičiai. Į kokius turtus ir kas galėtų iškeisti šį bendrystės jausmą…

Tėvo džiaugsmas ir pasididžiavimas

Algis Juozaitis vedė Vitaliją Dailidonytę iš Žinėnų kaimo 1960 metais. Gyvena Radviliškyje. Dabar jų džiaugsmas ir garbė – gražiai užauginti vaikai. Jų turi keturis. Virgilijus gyvena tame pačiame daugiabučiame name Radviliškyje. Plačiausiai sparnus skrydžiui išskleidė antrasis Algio ir Vitalijos Juozaičių sūnus Remigijus.

Baigė Vilniaus universitete lituanistikos studijas, Oksfordo universitete studijavo hebrajų kalbą, o Kembridžo universitete apgynė antropologijos magistro vardą. Vertėju, diplomatu jis dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, dabar jau metai, kai gyvena ir dirba Liuksemburge – Europos Parlamento vertėjų komisijos vadovu (lietuvių, anglų kalba). Sūnus Dainius su šeima gyvena ir dirba Vilniuje; jis – turizmo specialistas, žmona – teisininkė. Pagrandukė Jolita – finansų apskaitininkė, dar netekėjusi. Tėvas Algis Juozaitis neužmiršta dainos: kai pradėjo dainuoti 1958 m. Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklos chore, nesiskiria su daina ir giesme iki šiol, o kai įsikūrė tremtinių ir politinių kalinių choras ,,Versmė“, nuo įsikūrimo dienos dainuoja šiame kolektyve, giedojo ir Radviliškio parapijos bažnyčios chore.

O Gomerta dar šėlsta…

Tada, kai dar gyveno senelis Jonas Juozaitis, Gomerta buvo graži ir žuvinga upė. Ant jos kranto stovėjo Juozaičių pirtis. Panorėję vyrai lengvai galėjo prigaudyti maišą geros žuvies ar pusmaišį vėžių. Pavasariais ištvinusi Gomerta užliedavo pievas ir dirvas. Kartais lietingų vasarų metu net šieną nunešdavo. Neatpažįstamai upelį pakeitė melioruojami laukai. Kai Juozaičiai grįžo iš Sibiro, gražuolė Gomerta buvo pavirtusi grioviu – ir žuvies joje jau neprižvejosi.

Šią vasarą, lyg prisiminusi savo jaunystę, Gomerta vėl patvino: apsėmė laukus, nuplovė daržus. Elena Juozaitytė – Morkienė susirūpinusi, kad šiemet bulvių mažai, o ir daržai ne kažin kaip užderėjo. Vis dėlto močiutė keps pyragus iš sūnaus žemėje išaugintų javų naujojo derliaus: juk reikės vaišių svečiams ir saviškiams.

Gera pabūti istorinio kaimo senolių sodyboje, o ypač kai tas kaimas – tavo gimtinė.

Tas kaimas vadinasi Minįičiai

Algiui Juozaičiui nesuprantama, kodėl neteisingai rašomas kaimo pavadinimas. Tą kaimą Minaičiais vadino jo seneliai, tėvai. Visi gyvenvietės senoliai taip jį vadina. Dabar kažkam šovė į galvą – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, stropiai pradėti įgyvendinti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakus. Mat vietovardžiai rašomi, vadovaujantis ,,Lietuvos TSR administracinio – teritorinio suskirstymo žinynu“ (abi dalys), o kad šiame leidinyje iškraipytai rašoma apie trečdalis Radviliškio rajono gyvenamųjų vietovių pavadinimų, niekam nerūpi. Tie, kurie domisi, sielvartauja dėl šių faktų, tačiau Lietuvos Respublikoje negali surasti specialisto, kuris galėtų paaiškinti, kodėl taip yra.

Tas kaimas vadinasi Minaičiai. Nors ir sugrąžintas senasis kaimo pavadinimas, tačiau rajone daugelis laikosi tarybiniais laikais sukurto kaimo pavadinimo Mėnaičiai, todėl žiniasklaidos įvairovėje taip ir negali suprasti, kaip tą kaimą vadinti. Net užrašo prie kelio negali pakeisti. Pagalvokime: ar gali Mėnaičių kaime būti Minaičių pagrindinė mokykla?

Radviliškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija