„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2007 m. gruodžio 28 d., Nr. 5 (24)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Didžiausias turtas – dvasinė sveikata

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Danutė Šilinienė savo namuose
prie eksponatų, skirtų blaivybei
Autorės nuotrauka

Buvusią pedagogę Danutę Šilinienę dažnas ukmergiškis vadina neišsenkamo gerumo šaltiniu. Jos sparnuoti, šilti žodžiai prieglobstį rado trijose išleistose knygose: „Prisiminimuose gyvena žmonės“, „Gimtieji Kunigiškiai“ ir „Testamentas ukmergiškiams“. Pastarojoje knygoje autorė pristato per šimtą šeimų. Apybraižose ir trumpučiuose pasakojimuose ypatingas dėmesys skiriamas žmonėms. Daug straipsnių publikuota spaudoje, daug meilės ir šilumos išdalyta giminėms, pažįstamiems, ir bičiuliams. Ne veltui ukmergiškiai ir visi, pažįstantys šią moterį, sako, kad tik geram, kitiems pasiaukojusiam žmogui ir visi aplinkiniai yra geri.

Semiasi stiprybės

74 metų D. Šilinienė nesigiria sveikata, bet pabrėžia, kad be fizinės ištvermės yra ir dvasinė sveikata, kuri padeda įveikti negandas, atlaikyti užklupusias ligas ir ramiai sutikti senatvę. Moteris džiaugiasi dvasine stiprybe, o didžiausia paguoda širdžiai – jautrus ir geras sūnus Vytas ir jo šeima bei medikė sesuo Nijolė su šeima. Danutė maloniai bendrauja su jaunystės bičiule Nijole Račiūnaite-Voveraitiene, studijų drauge, ilgamete „Minties“ redaktore, kuri žavi sangvinišku charakteriu, muzikalumu, jautrumu, dėmesingumu. Spinduliuoja dvasingumu ir kita draugė Birutė Zinkevičienė-Vyžintaitė.

Buvusi pedagogė žiūri įdomias laidas, klausosi radijo, skaito knygas, išminties ir dvasingumo pasisemia klausydama kun. Ričardo Doveikos pamokslų iš Vilniaus Arkikatedros, kuriuos transliuoja radijas.

Gimtinėje duris atvėrė muziejus

D. Šilinienę visuomet domino kraštotyra, todėl savo tėviškei ir jos žmonėms įamžinti paskyrė knygutę „Gimtieji Kunigiškiai“. Moteris pasakojo, kad Kunigiškių pradinę mokyklą, statytą po 1863 m. sukilimo, baigė rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, dailininkas Kajetonas Sklėrius, jo brolis pulkininkas A. Sklėrius ir kiti įžymūs lietuviai. Tarybiniais metais vietoj šimtametės mokyklos buvo pastatyta mūrinė, o istorinis paminklas, ardomas ir draskomas likimo vėjų, buvo pasmerktas žūčiai. D. Šilinienė ėmėsi iniciatyvos gelbėti istorinį paminklą, rašė laiškus Kultūros ministerijai bei „Švyturio“ žurnalo redakcijai. 1980 metais Kultūros ministerija parengė pastato restauravimo projektą ir po septynerių metų Kunigiškių pradinė mokykla atvėrė duris kaip muziejus. Šiais metais D. Šilinienė dalyvavo Svėdasų krašto muziejaus dvidešimtmečio minėjime. „Net garsusis 94 metų žurnalistas Vilius Bražėnas iš JAV, dabar gyvenantis ir kuriantis Lietuvoje, atvykęs į šventę kartu su Lietuvai pagražinti draugijos pirmininku Juozu Dingeliu, kitais nariais, atsisėdęs į senovinį mokyklinį suolą, sujaudintas atsiduso: „Kokioje šventovėje aš esu! Juk šis pastatas mena gyvą Vaižgantą“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

J. Dingelis įteikė D. Šilinienei padėką už ilgametę paramą Svėdasų krašto muziejaus veiklai. Bendraudama su muziejais, su viešąja Ukmergės biblioteka, kurios projekte – senų leidinių muziejaus įsteigimas, moteris atidavė šviesaus atminimo tėtės bibliotekos antikvarines ir savo knygas.

Knyga ukmergiškiams

D. Šilinienė surinko politinių kalinių prisiminimus ir juos sudėjo į knygą „Testamentas ukmergiškiams“. Ši knyga buvusio JAV, dabar Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Vygando Ušacko dėka pateko į didžiausią pasaulyje kongreso biblioteką Vašingtone.

Danutė pasakoja, kad knygoje „Testamentas ukmergiškiams“ aprašytas ambasadoriaus senelis Adomas Ušackas, 1941 metų Rešiotų lagerio kalinys. Adomas buvo vienas iš tų gyvų liudininkų, iki mirties nepamiršęs, kaip bejėgius ir išsekusius jaunus vyrus šaudė ir, sutrupinę kaukoles, vežė užkasti karvėmis kinkytais vežimais. Ne veltui ambasadorius su sūnumi šiemet dalyvavo ekspedicijoje į Krasnojarsko sritį. „Tai nuoširdus ir gilios erudicijos jaunas žmogus“, – pabrėžia pašnekovė. D. Šilinienė prisipažįsta, jog visą gyvenimą mėgo keliauti, todėl ir dabar norėtų dar kartą pamatyti Krymą, pasiekti Šveicariją, bet nebeleidžia sveikata. „Kelionės jau nebe man, o jaunylė sesutė Nijolė su vyru keliauja po Europą, buvo nuvykusi ir į Egiptą, Tunisą. Jos papasakotus įspūdžius aprašau ir perteikiu kitiems, tad jaučiu tarsi pati būčiau apsilankiusi svečioje šalyje“, – pasakoja ji.

Blaivybės puoselėtojai

Anot D. Šilinienės, ji su vyru Justinu aktyviai dalyvavo blaivybės darbe. Šia tema moteris spaudoje parašė ne vieną straipsnį, ragindama tautiečius atsibusti ir neklimpti alkoholizmo liūne. Sutuoktiniai džiaugėsi, nes augo jų bendraminčių gretos. „Kartą mūsų bute susirinko apie šimtas žmonių. Nutarėme mano gimtoje sodyboje Kunigiškiuose, kur dar gyveno mama, pastatyti „blaivybės malūnėlį“. Taip ir padarėme. Ant jo sienų iškabinome dokumentus, nuotraukas, paveikslus. Tačiau tai nepatiko rajono valdžiai – įsakė šį statinį nugriauti“, – mena senolė. Tuomet visi sukaupti eksponatai atkeliavo į Šilinų butą ir čia yra saugomi iki šių dienų. Eksponatams skirta visa kambario siena, slepiama po žalia užuolaida. 1980 metais respublikiniuose laikraščiuose mirgėjo publikacijos, kuriose buvo aprašytos Genutės ir Petro Gezevičių sidabrinės vestuvės – be alkoholio. Pokylyje dalyvavo per aštuoniasdešimt žmonių ir visi vaišinosi tik gira bei sultimis. Tais pačiais metais dailininkas Vytautas Vaineikis nutapė didžiulį paveikslą, kuriame pavaizdavo dvasinį žmonių degradavimą, kurį sukelia besaikis alkoholio vartojimas. Stende eksponuojamos ir alkoholio aukos – išsigimę vaikai. „Ši siena – kartu ir memorialas mano brangiam vyrui, prieš ketverius metus palikusiam šį pasaulį. Man labai jo trūksta, labai gražiai sugyvenom. Rodos, pravers duris, ateis...“ – skruostais nurieda ašaros.

Asmeninis pavyzdys

D. Šilinienė mano, kad tik asmeniniu pavyzdžiu galima paveikti visuomenę. Beje, šią idėją turėtų toleruoti ir valdžia. Beveik prieš tris dešimtmečius Šilinų bendraminčiai diskutuodavo tema „Ar galima vaišintis be alkoholio?“ ir nusprendė, kad žmonės gali linksmintis dainuodami, šokdami ir nuoširdžiai kalbėdami. Sutuoktiniai Šilinai dalyvavo net trejose vestuvėse, kuriose nebuvo svaigalų. Pasak D. Šilinienės, blaivybė priklauso nuo šeimos. Jų šeimoje vyrai nebuvo linkę prie taurelių: negėrė nei Danutės tėvas, nei dėdė, nei vyras, sūnus taip pat tęsia šią tradiciją. „Toks buvo auklėjimas. Vaikams reikia rodyti asmeninį pavyzdį. Viskas prasideda nuo šeimos. Jei šeimoje nebus tvarkos, tai ir gyvenime jos nebus“, – įsitikinusi moteris. Anot Danutės, labai negražu, kai žmonės geria per šermenis ir gedulingus pietus. Jų šeimoje tomis dienomis svaigiųjų gėrimų buvo atsisakyta ir dėl šio požiūrio niekas jų nepasmerkė. Šilinų gyvenimo tikslas buvo blaiviai ir dvasingai gyventi. Šioms idėjoms pritarė ir vepriškis mokytojas, muziejininkas Jonas Žentelis. Pastarieji žmonės ir blaivybės vėliavas turėjo. Vėliau Šilinai savo vėliavą padovanojo Svėdasų bažnyčiai, o Žentelis ją eksponuoja Veprių muziejuje. D.Šilinienė nuolat bendrauja su savo vyro draugais – politiniais kaliniais, kurie jai padovanoja neįkainuojamų eksponatų, o ji juos perduoda į patikimas rankas – muziejams, bibliotekoms.

Ukmergė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija