Ypatingi savo taurumu

Bronius VERTELKA

Virginijus ir Irena Liesiai iš Margučių kaimo

Paminklas švč. Mergelei Marijai Šilelio kapinėse

Šilelio kapinių Šv. Izidoriaus koplyčia

Panevėžietis Kazimieras Svaldenis į Kulbagalio kaimą važiuoja ne ilsėtis, bet dirbti

Taip Kazimieras Svaldenis įamžina savo gimtinę Autoriaus nuotraukos

Šilelis – mažutėlis žemės lopinėlis tarp miškų, tačiau mylimas ne vien šio krašto, bet ir iš jo išėjusių bei svetur įsikūrusių žmonių. Šalia šv. Izidoriaus koplyčios esančiose kapinėse palaidota ne viena vietos artojų karta.

Rūpinasi tvarka kapinėse

Virginijus ir Irena Liesiai – vietiniai. Kažkada abu lankė Kulbių pradinę mokyklą, jų gimtieji namai stovėjo netoli vienas kito. Keliant vestuves, nekilo abejonių, ar bus tvirtas jaunavedžių gyvenimas. Įsikūrus Margučiuose, Virginijus kolūkyje dirbo elektriku, Irena – pieno supirkimo punkto vedėja. Sulaukę pensijos, Liesiai nesiskundžia, kad nėra kas veikti – kiek turi sveikatos, šeimininkauja savo ūkelyje, o laisvesniu laiku eina tvarkyti Šilelio kapinių. Už darbą Liesiai atlyginimo neima. Anksčiau tvarką kapinėse Irenos teta sergėjo. Dabar pas Liesius – ir raktas nuo koplyčios, užsuka pas juos pasiklausti, kur kasti duobę laidojimui, nors to daryti jų niekas neįpareigojo. Irenos Liesienės tėvas statė akmeninę Šilelio kapinių tvorą, tačiau užaugusių medžių šaknys ėmė ją ardyti, į pamatus skverbtis. Iškirsti medžius aplinkui leidimo negavo.

Laidoti Šilelio kapinėse norinčių netrūksta. Vieni žmonės, kad turėtų kur palaidoti savo tėvą, rankomis iškasė didžiulį beržo kelmą.

„Gyvųjų reikia vengti“

Paklausta, ar nesijaučia nejaukiai kapinėse, ponia Irena rimtai sako: „Ne mirusiųjų, bet gyvųjų šiandien reikia vengti“. Augo ji netoli Šilelio kapinių, kur dabar palaidoti jos ir vyro tėvai. Irenos jaunystės metais pasklido gandas, kad kapinėse vaidenasi. Pati ji kaip žemė tylėjo, niekam nepasakojo, kaip iš tikrųjų ten buvo. O buvo taip... Kai berneliai iš vakaronės išsiviliojo merginas, Irena sugalvojo jiems atkeršyti. Užsivilko baltą suknelę ir slinko palei kapinių tvorą. Tamsoje reginys bernaičiams sukėlė tokį siaubą, kad jie kaip kiškiai po mišką išlakstė, bet paskui vienas kitam neprasitarė ir neišsipasakojo, kaip baisu tada buvo.

Sako, kad kapinėse Švč. Mergelė Marija buvo apsireiškusi netoli jų gyvenusiai Švilponaitei. Irenai apie tai teta pasakojo. Nors Švilponaitė buvo neturtinga, tačiau sugebėjo pastatyti paminklą Dievo Motinai.

Dievo Motinos paminklas stovi greta Janušonių kapų. Sykį atvyko jų tvarkyti artimieji. Šeimos tėvui nuėjus vandens, motina su dukra pasiliko vienos. Tuo metu automobiliu atvažiavo keli skustagalviai, išlipo ir žiūri į jas šaipydamiesi. Moterys persigando. Vyresnioji ėmė prašyti Švč. Marijos, kad ši jas išgelbėtų. Nekviesti svečiai netrukus dingo. Atsidėkodami Janušoniai užprašė meistrų perdažyti paminklą. Šiandien vėl jį reikia restauruoti.

Išsaugojo mokyklos archyvą

Irena Liesienė gilų tikėjimą perėmė iš savo tėvų. Moteris gyrė Miežiškių kleboną kun. Rimantą Visockį, kad prie jo bažnyčioje padaugėjo tikinčiųjų. Liesiai skalbia ir bažnytinius Šilelio šv. Izidoriaus koplyčios rūbus, kapines pašluoja, lapus sugrėbia. Liesiai džiaugėsi vietinių žmonių gerumu – iš jų suneštų akmenų iškilo paminklas Lietuvos savanoriams vietoj buvusio medinio. Netoli Šilelio – ir laisvės šauklio V. Landsbergio žmonos Gražinos tėviškė.

Nykstant kolūkiams, iki pamatų sugriovė ir didžiulį Kulbių pradinės mokyklos pastatą, nors pastarasis ir nebuvo avarinės būklės. Verčiant namą aptiko mokslo baigimo pažymėjimų, mokinių namų darbų. Tai buvo Kulbių mokyklos istorijos archyvas, kurio dalį išsaugojo Liesiai. Radiniais susidomėję Kurganavos pagrindinės mokyklos jaunieji kraštotyrininkai juos buvo parsinešę ir iš jų sužinojo, kokiais pažymiais mokėsi jų seneliai.

Virginijus Liesis sielojosi, kad taip negailestingai pasielgta su mokykla. Ir šalia pradinės mokyklos buvęs gražus parkas dabar apleistas, apaugęs krūmais.

Atstatė šventovę, bando įamžinti gimtąjį kaimą

Prie kapinėse stovinčios medinės Šv. Izidoriaus koplyčios, XIX pabaigoje statytos vietinių gyventojų lėšomis bei rankomis, remonto prisidėjo jau jų anūkai ir proanūkiai. Virginijus Liesis medienos koplyčios kolonoms davė iš nuosavo miško. Ir kelią per mišką iki kapinių paplatino, kad laisvai galėtų pravažiuoti autobusas. Koplyčios restauravimo projektą nubraižė, jos remonto darbams vadovavo iš Kulbagalio kilęs, dabar Panevėžyje gyvenantis Kazimieras Svaldenis. Pasirodo, Kazimierui praėjusią žiemą šovė mintis, kad savo protėvių atminimui reikia kažką gero padaryt, o jo tėvonijos vietoje net medžių neišliko. Pradėjo ieškoti savo protėvių šaknų, ėmėsi sudaryti jų genealoginį medį. Vilniaus archyve surado pirmiausiai – savo tėvo, paskui ir motinos šaknis. Pasirodo, Svaldenių giminė prasideda nuo 1790 metų. Panevėžiečio Kazimiero Svaldenio prosenelis, irgi Kazimieras, tikriausiai buvo baudžiauninkas. Vėlesnėje jo giminėje vyrai buvo ūkininkai. Keturios Svaldenių kartos gyveno Kulbagalio kaime. Namai jų stovėjo vienas prie kito, langais į gatvę, o tarpukaryje išsiskirstė į vienkiemius. Kazimiero tėvas pasistatė namus, kuriuose dabar šeimininkauja Švilpų šeima.

Tokio paminklo niekur nerasi

Švilpos mielai sutiko užleisti žemės gabalėlį, kur Kazimieras galėtų įamžinti savo giminę. Reikėjo gausybės akmenų, žvyro, juodžemio. Kazimierui čia talkino jo pusbrolis Algis Svaldenis ir Vincutė Svaldenytė-Vidugirienė. Jos mama Emilija Šukienė buvo Izidoriaus Svaldenio, kuris statė koplyčią, dukra. Mirė sulaukusi vos ne šimto metų. A. Svaldenis ir V. Vidugirienė, turėdami technikos, padėjo Kazimierui įgyvendinti savo svajonę. Sudėliojo iš akmenų apskritimo formos kūrinį su užrašu: „Svaldenių tėvonija-Kulbagalis“. Tokio kito paminklo tikrai niekur nerasi Lietuvoje.

Kazimieras savo svajonę realizuoja iš pensijos, jam lėšomis padeda ir vaikai. „Dirbsiu tol, kol kojos mane laikys. Prisilakstau čia, nereikia sveiko gyvenimo būdo nurodymų laikytis. Pavargstu fiziškai, bet dvasiškai pailsiu“, – sakė 74 metų K. Svaldenis.

Panevėžietis įsitikinęs, kad tokiu gyvenimo keliu eiti jį įpareigojo Dievas. Tad nors gydytojai jam buvo nustatę gyventi du terminus, tačiau juos Kazimieras sugebėjo pergyventi. „Šilelio kapinėse palaidoti mano tėvai, sesuo, čia ir aš atgulsiu, greta jų bus ir mano amžino poilsio vieta“, – nei kiek nedramatizuodamas situacijos kalbėjo ponas Kazimieras.

Aibė gerų darbų

Per vieną dieną su savo broliu Viliumi Kazimieras Šilelyje iškasė šulinį. Jų pusbrolis Algis Svaldenis atvežė du cementinius ritinius, kuriuos suleido į žemę. Sugebėjo rasti tokią vandeningą vietą, kad pasisemti iš vandens šulinio galima ištiesus ranką. Kazimieras yra parašęs ir keletą knygelių apie savo kraštą. Pats jas atsispausdino, pats ir įsirišo, o paskui išdovanojo artimiausiems žmonėms. Taip atsirado po 20-30 knygelių.

K. Svaldenis kadaise baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą. Daugiausia dirbo Rytų Lietuvoje. Būdamas komandiruotėse, pirmiausia aplankydavo kapines, norėdamas sužinoti, kokių tautybių žmonės čia gyveno, kaip skamba jų pavardės. Gražesnių nei Šilelio kapinės jis niekur nerado.

Kazimieras padarė Šilelio kapinių topografinę nuotrauką, sunumeravo kiekvieną antkapį, paminklą. Jam daug talkino Janina Juškaitė, buvusi kraštietė. Nurašė nuo paminklų duomenis ir išsiuntinėjo žmonėms, kad jie parašytų, jei žino, kas dar anksčiau buvo palaidoti. Iš surinktos medžiagos parašė atskirą knygutę.

K. Svaldenis norėtų imtis tvarkyti kapinių tvorą, kurią iškilojo medžių šaknys. Koplyčiai reikia naujo stogo, nes dabartinis šiferio – labai senas.

Miežiškių seniūnija,

Panevėžio rajonas

© 2007 „XXI amžius“